Lietuvos miškuose bijoma naujos tragedijos. Tokios, kokios įvyko po 1993 m. praūžusių škvalų ir vėtrų. Tuomet labai vangiai buvo tvarkoma išlaužta ir išversta mediena ir ją užpuolė kenkėjų ordos. Epidemija persimetė ir į sveikus miškus, o viršūnę ji pasiekė 2005-2006 m. Tuomet nudžiūvo ištisi miškų masyvai, atnešdami milijardinius nuostolius.
Iš privačių miškų - netiksli statistika
Pastaruoju metu praūžę škvalai ir vėtros, Generalinės miškų urėdijos duomenimis, išvertė ir išlaužė daugiau nei 800 tūkst. kietmetrių medienos. Pusė jos buvo išlaužta ir išversta valstybiniuose miškuose, kita pusė - privačiuose. Iš 412 tūkst. kietmetrių vėjovartų, esančių valstybinių urėdijų teritorijose, praėjus mažiau nei dviem savaitėms po didžiojo škvalo buvo sutvarkyta 58,52 tūkst., arba 14 proc. kietmetrių medienos.
Šiandien beveik neabejojama, kad valstybinius miškus tvarkančios urėdijos sugebės užkirsti kelią dar vienai galimai tragedijai. Tačiau ekspertams kyla abejonių dėl privačių miškų, kurie bendrame Lietuvos žaliojo turto masyve sudaro maždaug trečdalį ploto. Bėda ta, kad dalis savininkų, pavyzdžiui, atgavę miškus kaip palikimą, neturi lėšų jų tvarkyti. Jei nebus tinkamai sutvarkyti privatūs miškai, juose įsiveisęs užkratas gali persimesti ir į sveikus miškus.
Nerimą kelia ir statistikos nebuvimas, kadangi privačių miškų išlaužtos ir išverstos medienos tvarkymo apskaita vedama tik apgraibomis. “Manyčiau, kad šiandien sutvarkyta nuo 5 iki 10 proc. vėjovartų. Tačiau tikslių skaičių tikriausiai niekas neturi, todėl minėtus skaičius man padiktavo nuojauta”, - “Respublikai” teigė Privačių miškų asociacijos direktorius Rytis Kuliečius.
Baudos - juokingos
“Nereikia manyti, kad privačių miškų niekas netvarko. Tačiau, kaip ir visame pasaulyje, šeimininkas šeimininkui nelygus. Yra tvarkingų, yra apsileidėlių. Tvarkingieji ėmė tvarkytis jiems priklausančiuose miškų plotuose iškart, kai pasibaigė škvalas. O kitiems gal ir nuobaudas skirti reikės, kad judintis pradėtų”, - “Respublikai” dėstė Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis.
Anot jo, atskira kalba dėl į užsienį dirbti ar gyventi išvykusių miškų šeimininkų. N.Kupstaičio teigimu, nors ir būdami tvarkingi, šie gali nesiimti visų reikiamų priemonių nuosavybei tvarkyti dėl per didelio juos skiriančio atstumo nuo Lietuvos. “Bet tai - ne pasiteisinimas. Jei prireiks, surasime ir tuos miškų šeimininkus, kurie išvyko į pačius tolimiausius kraštus. Visi jie privalo savo teritorijose išlaužtą ir išverstą medieną susitvarkyti iki pavasario, nes tuomet prasidės masinis kenkėjų puolimas. Ypač tai pasakytina apie eglynus ir pušynus”, - pasakojo M.Kupstaitis.
Kita vertus, tolesnės ateities prognozėmis miškininkas nepradžiugino. “Neabejoju, kad privačiuose miškuose vėjovartų tvarkymas užtruks. Tačiau nemanau, kad tai gali virsti tokia pat tragedija, kokia buvo po 1993-iaisiais praūžusių škvalų”, - sakė Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus vedėjas.
Tuos, kurie vengs apsitvarkyti jiems priklausančiuose miškuose, M.Kupstaitis žadėjo bausti. Tiesa, baudos nėra didelės. “Jos siekia nuo 25 iki 50 litų. Bet tokio dydžio jos tiktai tuomet, jei nuobauda skiriama pirmąkart. Jei ir po to šeimininkas nepadaro išvadų, skiriamos jau didesnės baudos - nuo 500 litų”, - sakė miškininkas.
Žievėgraužio tipografo faktorius
Pasak generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko, geriausia būtų, jei vėjovartas pavyktų sutvarkyti per 1-1,5 mėn. “Ypač tai pasakytina apie eglynus. Mat išvartytas ir išlaužtas egles vienas baisiausių miškų priešų žievėgraužis tipografas, plačiau žinomas kinivarpos pavadinimu, gali pradėti ėsti jau po pusantro mėnesio. Tuo tarpu pažeistas pušis kenkėjai užpuls pavasarį. Galbūt nebūtų jokia tragedija, kad kenkėjai pasimaitina vėjovartomis, bet radusios pakankamai maisto ima nevaldomai daugintis jų populiacijos. Tuomet tragedija neišvengiama”, - dėstė pašnekovas.
Istorija
Didžiausios miškų vėjovartos Lietuvoje
1967 m. lapkričio mėn. antroje pusėje vėtra apėmė visą Žemaitiją. Išversta ir išlaužyta per 3 mln. kub.m medienos. To meto sąlygomis tai buvo 3 metų pagrindinio miško naudojimo biržė. Vėjovartoms likviduoti buvo mobilizuotos visos to meto miškų urėdijos (miškų ūkiai). Su kitų urėdijų pagalba padariniai buvo likviduojami 2 metus, o dar 1 metus pačios urėdijos tvarkė savo pajėgumais.
1993 m. sausio 12 d. vėtra apėmė didelę dalį Žemaitijos. Išversta apie 700 tūkst. kub.m medienos. Vėjovartos likviduotos pačių miškų urėdijų jėgomis.
1999 m. pabaigoje uraganas Anatolijus išlaužė ir išvertė apie 350 tūkst. kub.m medienos. Nukentėjo ir Kuršių nerijos nacionalinio parko miškai.
2005 m. pradžioje uraganas Ervinas išvertė apie 600 tūkst. kub.m medienos (tai sudarė apie 12 proc. metinių kirtimo mastų). Nukentėjo Žemaitijos miškų urėdijos, iš jų labiausiai - Mažeikių, Joniškio, Telšių, Kuršėnų, Šiaulių miškų urėdijos.
Faktas
Vėjovartas pataria parduoti greičiau
Miško ekspertų teigimu, nemažai savininkų yra apimti godumo ir stengiasi iškart po to, kai stichinė nelaimė išlaužė ar išvartė miškus, vėjovartas patausoti. Reikalas tas, kad stichijai pažeidus didelę masę medienos smarkiai pagausėjo pasiūlymų jos įsigyti, smuko vėjovartų kainos. Kartu atsirado išlaužų ir išvartų savininkų, kurie mano, kad šiek tiek palaikius medieną kaina nors šiek tiek pakils nuo žemumų.
Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Paulius Zolubas “Respublikai” sakė, kad toks įsitikinimas yra naivus. “Vėjovartos, ypač pušys, pamėlynuoja. Procesas prasideda praėjus vos dviem savaitėms po to, kai medis buvo pažeistas. Medienos savybių tai visiškai nekeičia, tačiau grynai psichologiniai dalykai lemia, kad pirkėjai pamėlynavusios medienos kratosi. Matyt, mano, kad ji nevisavertė. Kuo labiau ji pamėlynuoja, tuo mažiau kainuoja, o kartais jos ir išvis nebeįmanoma parduoti. Todėl geriau realizuoti vėjovartas iki tol, kol ant jos neatsirado mėlynių”, - sakė P.Zolubas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
