M.Lukšienė kūrė visiškai kitokią mokyklą

Šiemet minėsime lietuvių literatūros tyrinėtojos, pedagogės, edukologės habilituotos socialinių mokslų daktarės Meilės Lukšienės 100-ąsias gimimo metines. Ji laikoma Lietuvos švietimo reformų pradininke, viena iš dvylikos ir pati svarbiausia Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų. Iškilios visuomenės veikėjos metinių proga „Respublika“ pradeda tyrimą, kuriame su pedagogais, mokslininkais aptars, kur link nuėjo Lietuvos švietimas per Nepriklausomybės metus.

Nuėjome ne ten

1988 metais, dar prieš atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, šviesaus atminimo prof. M.Lukšienė su būriu bendraminčių - pedagogų, mokslininkų, kultūros žmonių - parengė Tautinės mokyklos koncepciją. Ji kvietė rūpintis tautos, jos tapatumo išlikimu, kurti tokią švietimo sistemą, kuri ugdytų savarankiškus, pilietiškus, kultūringus žmones.

Ką pavyko pasiekti per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį? Mokyklos uždaromos, mokinių kalbinis, matematinis, gamtamokslinis raštingumas katastrofiškai mažėja. Ką apie šiandienos švietimą pasakytų švietimo reformų pradininkė M.Lukšienė, kūrusi humanišką, demokratišką, tautinę mokyklą?

„Profesorė M.Lukšienė šiandien turbūt kape vartosi matydama, kur link nuėjo Lietuvos švietimas“, - atsidūsta Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė lituanistė Jūratė Voloskevičienė.

„Užuot kūrę savą lietuvišką tautinę mokyklą, kaip padėvėtus rūbus iš pasaulio šiukšlyno susirinkome viską, ką išmetė, ko atsisakė kitų šalių švietimo praktika. Profiliavom, individualizavom, testavom, interpretavom ir visaip kitaip -avom“, - švietimo sistemos „laimėjimus“ vardijo mokytoja.

J.Voloskevičienės teigimu, švietimas tapo politikų žaisliuku. Reformos vykdomos vien dėl reformos, negalvojant apie Lietuvos švietimo, žmonių ateitį.

„Švietimas yra visiškai sužlugdytas. Sakyčiau, visus tuos metus buvo vykdomas jo genocidas. Sunaikintos kaimų, mažų miestelių mokyklos. Net ir miestuose jos naikinamos. Švietimas tapo preke, paslauga, bet jau ne būtinybe. Mokytojas paverstas paslaugos teikėju, o mokinys - klientu, kuris visada teisus. Todėl daugumai mūsų ugdytinių išaugo ragai“, - apgailestavo pedagogė.

Vietoj demokratijos - anarchija

Anksčiau mokytojo profesija buvo viena gerbiamiausių visuomenėje, o šiandien? J.Voloskevičienė pastebi, kad šiandien pedagogo autoritetas dirbtinai sumenkintas. Mokyklose siekėme demokratijos, o sulaukėme anarchijos, kai mokinys tapo lygus mokytojui, o gal net viršesnis už jį.

„Mes už tas teises kovojame, bet bėda ta, kad šiandieniai mokytojai yra taip užguiti, kad apskritai nedrįsta pagalvoti apie savo žmogiškąsias teises. Vaikams ir tėvams lengva reikalauti, kai krepšelis pakabintas ant mokinio nugarėlės. Tas krepšelis šiandien labai daug reiškia mokyklai, norinčiai išgyventi. Tai visų tų reformų pasekmė. Mes, mokytojai, sakėme, kad kai bus įvestas krepšelis, atsiras iškreipta konkurencija ir per ją bus sunaikintos mokyklos, o kitos bus pasmerktos merdėti. Jos priims ir motyvuotus, ir nemotyvuotus mokinius“, - sakė J.Voloskevičienė.

M.Lukšienė koncepcijoje akcentavo dorovinio ir pilietinio ugdymo svarbą, o šiandien to jau nelikę. Profsąjungos pirmininkė gali papasakoti ne vieną istoriją, kaip pedagogas, norėdamas išmokyti vaiką dorovės, pagarbaus elgesio, pats sulaukia nemalonumų.

„Jei mokiniai mušasi, o mokytojas ima skirti, timpteli vaiką už rankovės ir kokia saga ištrūksta, tai kitą dieną ateina į mokyklą mokinio tėvai ir ima kaltinti mokytoją: kodėl jūs skriaudžiate mano vaiką“, - kolegei nutikusį atvejį prisiminė profsąjungos narė.

Arba štai kitas pavyzdys: dvi mokytojos iš Kazlų Rūdos buvo teisiamos dėl to, kad bandė sudrausminti alkoholį vartojusius auklėtinius.

„Tai buvo įvykis Kazlų Rūdos specialiojoje mokykloje, kur mokomi specialiųjų poreikių vaikai. Ten pat, bendrabutyje, jie ir gyvena. Du auklėtiniai pasišalino iš įstaigos laisvalaikio metu. Viena auklėtoja paprašė kitos, kad prižiūrėtų jos vaikų grupę, ir išbėgo tų vaikų ieškoti. Galiausiai jiedu grįžo į bendrabutį „su kvapeliu“. Mokytojos, norėdamos vaikams įrodyti, kad tai nusikaltimas, ir konstatuoti faktą, kad buvo vartota alkoholio, iškvietė policijos pareigūnus. Tačiau jos pačios buvo apkaltintos administracine tvarka ir joms iškelta byla už tai, kad neužtikrino saugaus vaikų laisvalaikio“, - pasakojo J.Voloskevičienė.

Galiausiai istorija baigėsi tuo, kad vienai iš pedagogių buvo skirta 500 litų dydžio bauda.

„Ką mes galime kalbėti apie mokytojo prestižą, jei mokytojas imasi kraštutinių priemonių ir tos priemonės atsisuka prieš jį... Juk neklaužados tramdymas yra jam pačiam nauda, nes jis privalo pajausti, kur yra ribos. Juk ir Konstitucijoje sakoma, kad žmogaus teisės baigiasi ten, kur prasideda kito teisių pažeidimas“, - akcentuoja pedagogė.

Ji pastebi, kad mokytojo autoritetas sumenkęs ir todėl, kad daugybę metų į pedagogikos studijas buvo priimama keliant minimalius reikalavimus: „Prisiminkime tą laikotarpį, kai buvo priimami tie, kurie niekur kitur neįstodavo. Buvo stojama tik tam, kad stotų. Mano galva, pedagogikos studijos turi būti iškeltos iki tokio lygio, kad abiturientas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, stotų kaip į prestižinę specialybę. Ir į ją priimtų toli gražu ne visus“.

Pagerinome tik kompiuterinį raštingumą

Kovo pabaigoje Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas padarė sensacingą išvadą - Lietuva tampa beraštė. Paskelbta, kad jau trečius metus iš eilės abiturientai, laikydami lietuvių kalbos brandos egzaminą, už raštingumą gauna nulį balų.

J.Voloskevičienė sako, kad tuo nereikia stebėtis. Tam turėjo įtakos ne kas kitas, o politikų vykdytos reformos, mokymo metodikos, nusižiūrėtos iš užsienio: „Apie kokį raštingumą galime kalbėti, kai daugybę metų iš mokinių liepta reikalauti teksto interpretacijų, su kuriomis jie gyvenime niekada nesusidurs. Juk interpretacija - specifinis literatūros tyrinėjimo būdas, kai nagrinėjamos meninės raiškos priemonės ir tai, ko jomis norėta pasiekti. Šiandien dažnas mokinys nemoka net mandagaus laiško parašyti. Mes jį atbaidėme nuo grožinio kūrinio tomis interpretacijomis. Vertėme jį blusinėti, o ne matyti tai, kas parašyta tarp eilučių“.

Jos nuomone, didelė klaida padaryta ir tuomet, kai mokinių žinios imtos tikrinti testais, nereikalaujančiais pagrįsti atsakymo, neskatinančiais kritiškai mąstyti.

„Apie kokį išprusimą galime kalbėti, kai visas loginis, kritinis mąstymas nuvarytas į testus. Testavome, testavome, nesvarbu, ar tai literatūra, ar kitas dalykas, ar egzaminas. Visur buvo tik testai, testai, testai... Tas, kuris mokosi, žinoma, tą testą lengvai išsprendžia. O trečdalis spėlioja. Apie kokį objektyvų žinių patikrinimą galime kalbėti, kai jis vyksta loterijos būdu“, - svarstė pedagogė.

Ji pastebi, kad sunkus darbas mokykloje jau nevertinamas. Visko siekiama išmokyti primityviausiu būdu. Mokiniams pateikiamas gatavas produktas. Ugdymo metodai jį moko analizuoti tik pasekmes, bet ne priežastis.

Dar blogiau - kai mokinys skatinamas mąstyti tik klavišo paspaudimu.

„Mobilusis telefonas, kompiuteris turi būti tik kaip pieštukas ar trintukas, t.y. pagalbinės mokymosi priemonės. Tai negali būti gyvenimo, o tuo labiau mokymo būdas. O kaip yra dabar? Buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius džiaugsmingai skelbė, kad visi penktokai bus aprūpinti planšetiniais kompiuteriais. Jiems nereikės naudotis popieriniais vadovėliais. Tačiau ar gali kompiuteriai pakeisti vadovėlius? Kompiuteris gali būti tik kaip papildoma priemonė. O knygos skaitymas mokiniui padeda įsiminti rašybą. Juk egzistuoja ir regimoji atmintis. Galbūt jis nežino taisyklės, bet parašęs ne taip raidę jaučia, kad ji čia nedera“, - paaiškino lituanistė.

Vis dėlto, anot jos, didžiausių bėdų sukėlė profiliavimo (dabar - laisvo pasirinkimo) sistema. Anksčiau mokiniai mokyklą baigdavo turėdami visų dalykų - tiek humanitarinių, tiek realinių - pagrindus. O dabar jie į aukštąsias stoja išmanydami tik labai siaurą sritį.

J.Voloskevičienė akcentuoja, kad šiandienos gyvenimas sparčiai keičiasi. Profesiniai reikalavimai taip pat, todėl nepakanka siaurų vieno dalyko žinių.

„Mokytojų praktikų prognozės pasitvirtino šimtu procentų. Profiliavimas sulaužė ne vieno, ne kelių šimtų, o keliasdešimties tūkstančių vaikų likimus. Tų, kurie neišmoko to, ko gyvenime reikia. Keliame lozungus apie mokymąsi visą gyvenimą. Bet kai nėra pagrindų kurioje nors gyvenimo srityje, kai nėra išmokta chemijos, fizikos abėcėlė... Apie kokį mokymąsi visą gyvenimą galime kalbėti? Juk žmogus jau nebegali persikvalifikuoti - jis susiduria su tam tikru žinių stokos barjeru“, - įsitikinusi pedagogė.

„Juk ne kiekvienas studentas iškart pataiko į savo vežimą. Jis pradeda studijuoti ir supranta, kad tai ne jam. O kas tada, jei mokykloje jis nesimokė tam tikro dalyko? Kaip jam pakeisti profilį? Tokia sistema susiaurina žmogaus ateities galimybes“, - pridūrė ji.

Kuo kaliniai geresni už mokinius?

J.Voloskevičienė laikosi tvirtos pozicijos: švietimas - tai šalies ateitis, todėl vaikų ugdymas negali neapsimokėti. Deja, šiandien politikų požiūris yra kitoks. Švietimo kainą jie skaičiuoja pagal primityviausią formulę: vaikų mažiau - ir pinigų mažiau. O kur ta riba, kai iš mokyklų bus nustota atiminėti?

Pedagogė pateikia pavyzdį: mokinio krepšelis - 3310 litų, o vieno kalinio išlaikymas per metus kainuoja 23 tūkst. litų. Nebeaišku, kas yra valstybės prioritetas.

„Jei ir toliau bus vykdoma tokia švietimo politika, tai mokinių ir toliau mažės. Švietimas kaimuose, miesteliuose sunyks labai greitai. Jau dabar mes jo beveik neturime.

Meilutė Julija Lukšienė-Matjošaitytė gimė 1913 metų rugpjūčio 20 dieną Vienoje, Austrijoje. Kilusi iš garsių Lietuvos kultūros veikėjų giminės. M.Lukšienės tėvas Stasys Matjošaitis-Esmaitis (1877-1949) buvo pedagogas, žurnalistas, literatas. M.Lukšienės mama Julija Janulaitytė-Biliūnienė (Jono Biliūno žmona) - gydytoja, Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja.

M.Lukšienė, kaip ir jos tėvelis, pasuko pedagogikos keliu. 1934 metais baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką. Baigusi studijas dirbo gimnazijos mokytoja. 1949 metais M.Lukšienė ėmė dirbti Vilniaus universiteto dėstytoja. Tačiau sovietmečiu buvo apkaltinta nacionalizmu, antitarybiškumu ir dėl to 1959 metais pašalinta iš universiteto. Vėliau priimta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. Jame kartu su bendraminčiais 1988 metais prabilo apie Lietuvos švietimo reformą. 1988 metais tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė. 2003 metais apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. 2004 metais jai įteiktas vienas prestižiškiausių UNESCO apdovanojimų, skiriamas už ypač svarbius nuopelnus švietimo srityje, - UNESCO Jano Amoso Komenijaus medalis.