Mokyklos slepia patyčias

Dažniausios žodinės ir elektroninės patyčios

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su programos „Kurk Lietuvai“ dalyvėmis bei 6 savivaldybių pedagoginių psichologinių tarnybų specialistais šešiose šalies mokyklose įgyvendina lėšų nekainavusį projektą, skirtą patyčių prevencijai. „Kurk Lietuvai“ projektų vadovės Kamila Gasinska ir Laura Varslauskaitė „Vakaro žinioms“ pasakojo, jog „Patyčių dėžutė“ kol kas yra pilotinis projektas. Pasak pašnekovių, šešių sutikusių dalyvauti projekte mokyklų (Panevėžio Vyturio progimnazija, Jonavos rajono Ruklos Jono Stanislausko mokykla, Šiaulių rajono Aukštelkės mokykla, Šiaulių miesto ,,Rasos“ progimnazija, Kaišiadorių rajono Žiežmarių gimnazija, Vilniaus Petro Vileišio progimnazija) internetiniuose tinklalapiuose atsirado „Patyčių dėžutės“ nuoroda, kurią paspaudus galima išsiųsti anoniminę žinutę apie pastebėtas ar patirtas patyčias. Siunčiant pranešimą savo asmeninių duomenų, taip pat ir el. pašto adreso nurodyti neprivaloma. Nors anketa yra anonimiška, ,,Patyčių dėžutę“ pildantis asmuo turi nurodyti auką ir skriaudėją, todėl mokykla, gavusi pranešimą, yra pajėgi identifikuoti šiuos asmenis.

Nuo projekto pradžios (2018 m. gruodžio 15 d.) 6 pilotinės mokyklos iš viso sulaukė 50 pranešimų. Dažniausiai minimos žodinės ir elektroninės patyčios. Pirminis projekto tikslas nėra tiesioginis patyčių skaičiaus mažinimas, bet dar vienos erdvės vaikams pranešti apie patyčias sukūrimas ir pagalbos jau nukentėjusiems vaikams skatinimas.

Ne statistika - esmė

Minėtame projekte dalyvaujančios Šiaulių rajono Aukštelkės mokyklos direktorius Vaidas Bacys prisipažino, kad dalyvauti tokiame projekte reikėjo drąsos, juk ne paslaptis, kad daugelis mokyklų, saugodamos prestižą, deklaruoja, kad pas jas patyčių nėra. „Net vienos situacijos išsprendimas jau yra rezultatas. Kai mes kalbame apie patyčias, ne statistika yra esmė, esmė yra konkretus žmogus, ar tu tam žmogui padėjai, ar ne“, - tikino V.Bacys. Mokykla sako per gerą mėnesį sulaukusi kelių pranešimų apie patyčias. Direktoriaus teigimu, dažniausios patyčios - prasivardžiavimas, elektroninės patyčios. „Dažnu atveju pats vaikas, iš kurio buvo tyčiojamasi, nedrįsta pranešti, tai tokiu būdu (per minėtą platformą, - aut. past.) informuoja. Administracija remiasi aprašu ir sprendžia problemą, yra konkretūs žingsniai, pokalbis, tėvų informavimas, baigiant psichologo konsultacija. Vaikams svarbu žinoti, kad suaugusieji reaguoja į patyčias, imasi veiksmų ir nepažiūrima pro pirštus, - tikino V.Bacys. - Mokyklos galvoja, kad prestižas sakyti, kad patyčių nėra. Manau, kad patyčios yra gyvenimo realybė ir reikia reaguoti į tuos dalykus.“

Vaikų psichologės-psichoterapeutės Viktorijos GRIGALIŪNIENĖS komentaras:

Patyčios yra labai didelė problema. Žinau, kad mokyklos slepia patyčias, dėl to labai liūdna. Kodėl slepia? Dėl reitingų, nes visur yra konkurencija. Neseniai Panevėžyje vienoje mokyklų buvo atvejis, kur vaiką sumušė kitas vaikas, nukentėjusiajam buvo sužalotas žandikaulis. Kviesta buvo ne gydytoja, o psichologė, ji apžiūrėjo vaiką ir pasakė, kad išorinių sužalojimų nemato. Išleido vaiką namo. Čia gėda visiems Lietuvos psichologams, nuo kada psichologai medikų darbą pradėjo daryti? Psichologas negali įvertinti fizinės būklės. Kodėl taip įvyko? Ko gero, mokykla norėjo nuslėpti situaciją.

Vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, pirmiausia patiria problemas savo artimoje aplinkoje. Iš kur vaikas išmoksta tyčiotis? Iš tėvų. Tačiau turi būti bendras pagalbos tinklas. Kad nebūtų taip: mokykla numeta kaltinimą šeimai, šeima numeta kaltinimą ugdymo įstaigai ir t.t.

Kiek aš konsultuoju vaikus, pirmauja psichologinės patyčios. Jos paremtos suaugusiųjų sudarytomis tam tikromis normomis. Šiandien daugiausia patyčių dėl svorio, kūno proporcijų. Vaikai tuo labai skundžiasi. Antroje vietoje - vadinamieji akademiniai pasiekimai, t.y. vaikai, kurie turi žemesnius gebėjimus, vadinami debilais. Nors debilizmo intelekto skalėje jau seniai nėra.

Kas suformuoja pagrindą tokio lygio patyčioms? Labai liūdna, bet, ko gero, mūsų švietimo sistema. Geriausias vaikas yra tas, kuris mokosi gerai arba labai gerai. Tačiau mokykla yra UGDYMO įstaiga. Vadinasi, mokytojas turi žinoti vaiko gabumus. Yra vaikų, kurie ištempia tik septynetui, ir mes neturime iš jų daryti vunderkindų. Svarbiausia vaiką ugdyti doru piliečiu, jis pabaigęs mokyklą ir gavęs išsilavinimą galbūt bus geras šaltkalvis ar vairuotojas.

Būna, atveda tėvai pas mane vaiką, kurį baudžia už pažymius, vaikas bėga iš mokyklos, kiti tyčiojasi iš jo. Paskui tas vaikas ir patenka į gatvės grupuotes.

Na, ir trečioje vietoje - materialinės patyčios, nors prieš 20 metų jos nebuvo išskiriamos kaip problema. Prasideda vertinimas pagal tėvų statusą. Beje, buvo atvejis, kai šeimoje mirus vyrui moteris ėmė paskolą, kad vaikui nupirktų brendinius rūbus, nes merginos, einančios į tą mokyklą, supranta, kaip atrodo padielka. Juk ne vaikai diktuoja tai, kas vyksta pasaulyje. Suaugusieji diktuoja. Jeigu vertybės - materialios, vaikai ir šokdina tėvus, kad bet ko nesirengs. Mes, suaugusieji, „konstruojame“ vaikus, koks mūsų požiūris, toks bus ir vaikų.