Mūsų augalai grumiasi su užsieniniais

Lietuvos selekcijos centruose kuriamos įvairių augalų veislės. Tiekėjai ūkininkams, sodybų šeimininkams bei sodininkams mėgėjams kasmet pasiūlo vis daugiau užsieninių veislių. „Respublika“ pasidomėjo, ar šalies selekcininkai yra pajėgūs atlaikyti konkurenciją.

Nacionaliniame sąraše -  ne tik nacionalinės

Kad vieno ar kito augalo veislė yra patikrinta ir tinkama auginti vietos klimato sąlygomis, rodo Nacionalinis augalų veislių sąrašas. Valstybinė augalų apsaugos tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos jį kasmet atnaujina. Įtraukiamos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse išvestos įvairių augalų veislės. Nacionalinio sąrašo veislės savo ruožtu įrašomos į ES žemės ūkio augalų rūšių bendrąjį veislių katalogą. Šiemet Nacionaliniame veislių sąraše yra 806 žemės ūkio, sodo ir daržo, šiek tiek dekoratyvinių augalų veislių. Kaip ir kasmet, palyginti su pernai, yra nemažai pakeitimų. Vienos veislės sensta (paprastai jos į sąrašą įtraukiamos dešimčiai metų), atsiranda naujų. Antai šiemet pačių selekcininkų prašymu išbraukta 60, įrašytos 74 naujos veislės. Tai didesniu derlingumu ar kitomis ūkinėmis savybėmis patrauklesnės, daugiausia lauko augalų veislės: javų (32), cukrinių runkelių veislių (12), kukurūzų (6) ir kt.

Naujų sodo, daržo augalų veislių nacionaliniame sąraše šiemet neatsirado. Kitais metais jį galbūt papildys nauja morkų veislė. Kol kas dar tęsiasi jos bandymai. Pirmiausia reikia įrodyti veislės išskirtinumą bei tinkamumą auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Tam vasariniai augalai įvairiuose regionuose įsteigtose veislių tyrimo stotyse auginami dvejus, žieminiai - trejus metus. Jeigu tiek laiko nepakanka veislės savybėms išryškėti, Augalų veislių vertinimo komisijos sprendimu tyrimai pratęsiami dar vienam sezonui.

Už veislės tyrimus moka tik užsieniečiai

Veislių tyrimai - kruopštus, nemažai rankų darbo reikalaujantis darbas, beje, Lietuvoje pradėtas 1948 metais. Tai ir žemės dirbimas, ir rūpestinga pasėlių priežiūra, derliaus nuėmimas, laikymas. Kiekviena veislė tikrinama keturiuose skirtinguose laukeliuose, gauti duomenys apibendrinami. Lietuvos selekcijos centrams veislių tyrimai nekainuoja - jie atliekami biudžeto lėšomis. Už paslaugą privalu susimokėti besikreipiantiems užsienio selekcijos centrams. Jų ne taip mažai - kitose šalyse išvestos veislės užima daugiau kaip du trečdalius Nacionalinio augalų veislių sąrašo.

Kaip „Respublikai“ paaiškino Sigita Juciuvienė, Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Augalų veislių skyriaus vedėja, augalų veislių tyrimo įkainiai Lietuvoje yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje, jie nesikeitė jau 12 metų. Panašiai kaip Lietuvoje iki šiol kainavo veislių tyrimai kaimyninėje Lenkijoje, tačiau lenkai jau yra parengę kitus įkainius. Už vienus tyrimo metus veislės autoriaus iš užsienio Lietuvoje paprašoma susimokėti 1,5 tūkst. litų. Kitose valstybėse veislių tyrimai yra triskart ar net dešimteriopai brangesni.

Pasak S.Juciuvienės, artimiausiu metu Lietuva neketina peržiūrėti galiojančių veislių tyrimo įkainių, iš šalies selekcininkų nesirengiama reikalauti mokesčio už veislių tyrimus.

Lietuviškoms veislėms -  ketvirtadalis sodo

Alytaus rajone po žiemos bunda „Luksnėnų sodų“ obelys. Dar nebaigtas realizuoti praėjusių metų derlius, o jau planuojamas būsimas. Kaip ir kasmet, bus pasodinta apie porą hektarų jaunų obelaičių, po kelerių metų jos pakeis kol kas dar gausiai derančius vaismedžius. Sodinukus bendrovė įsigyja iš vieno medelyno. O veisles renkasi konsultuodamasi su mokslininkais, kolegomis sodininkais, atsižvelgdama į rinkos poreikius - pavyzdžiui, dabar valgytojai teikia pirmenybę raudonskruosčiams obuoliams.

Lietuviškų veislių vaismedžiai užima ketvirtadalį sodų. „Luksnėnų sodų“ vadovė Elena Žilinskienė norėtų kai kurioms veislėms skirti daugiau žemės. „Vieni mėgstamiausių obuolių yra ‘Auksis’ - jie skanūs, saldžiarūgščiai, minkšti. Mes juos skiname, rūšiuojame su pirštinėmis. Į prekybos centrus vaisiai atkeliauja labai gražūs, bet ten per 3-4 valandas pajuoduoja, nes žmonės su obuoliu elgiasi kaip su bulve - pačiupinėjo, patrynė ir padėjo. Parduotuvėms tenka nurašyti iki 30 proc. šių obuolių, todėl jos ‘Auksio’ kratosi kaip maro“, - dėl geros, bet į pašalį stumiamos veislės apgailestauja sodininkė. Nerimas pagrįstas, nes kai turgeliuose prekiauja pats ūkis, žmonės šiuos obuolius perka ypač noriai.

Dar Luksnėnai augina ‘Noris’ veislės obelis, kurios išsiskiria nelabai dideliais, šiek tiek saldžiarūgščiais obuoliais. Veislė per mažai atspari rauplėms, sudėtingas vaismedžių genėjimas, bet jos kol kas neketinama atsisakyti - obuoliai perkami gana noriai. Šiek tiek ploto versliniame sode skirta ir seniesiems geriesiems antaniniams. Rudeninės veislės obuoliai neblogų išsilaikymo savybių, sukaupia daug pektino.

„Tai tiek lietuviškų veislių sodiname. Mėginome ir daugiau, bet nelabai pritapo: ‘Kaunis’, ‘Šapraninis pepinas’, ‘Mėlis’. Pastarosios veislės vaisiai neblogi, tamsūs, bet per daug minkšti“, - patyrimu auginant nacionalines obelų veisles dalijasi patyrusi sodininkė. Iš užsienyje išvestų veislių, kaip ir daugelis kitų verslinių sodų, Luksnėnai pasirinko ‘Gloster’, ‘Ligol’. Gerai derėjo ir čekų selekcijos ‘Šampion’, bet po šaltesnės žiemos vaismedžiai apšalo.

Patriotizmas rinkoje - ne svertas

Pasiūla rinkoje nepalyginti platesnė nei Nacionalinis augalų veislių sąrašas. Tarkime, jame yra 3 lauko agurkų veislės, 6 - auginti po priedangomis ir šiltnamyje. Valgomųjų ridikėlių rekomenduojamos 2 veislės, tiek pat paprikų veislių. Kiekvieno iš paminėtų augalų sėklų parduotuvėse galima rasti dešimtis veislių. Ant sėklų pakuotės nerašoma, ar veislė patikrinta vietos klimato sąlygomis ir įtraukta į nacionalinį augalų veislių sąrašą, - Europos Sąjungoje galiojančios sėklų pakuočių ženklinimo taisyklės to nenumato.

Sodininkai, daržininkai mėgėjai dažnai net nežino apie Nacionalinį augalų veislių sąrašą (jis išleidžiamas atskiru leidinėliu, taip pat skelbiamas Valstybinės augalų apsaugos tarnybos interneto puslapyje, ten pat galima rasti ir veislių aprašus). Tiek augintojams mėgėjams, tiek ūkininkams rūpi ne selekcijos centras, o kad veislė būtų derlinga, atspari, derlius gerų skoninių savybių. Auginant komerciniais tikslais, taip pat labai aktualios išsilaikymo, transportavimo savybės. Selekcininkai nesitiki, kad jų išvestos veislės Lietuvoje bus pasirinktos iš patriotizmo. Veislės likimą lemia jos gebėjimas konkuruoti rinkoje. Palyginti su didžiaisiais selekcijos centrais, Lietuvos pajėgos yra kuklios, vienos augalų genties selekcija paprastai užsiima vienas selekcininkas.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC) yra didžiausias šalies selekcijos centras, jungiantis tris filialus: Žemdirbystės institutą Dotnuvoje ir Kauno rajone įsikūrusius Sodininkystės ir daržininkystės institutą bei Miškų institutą. Didžiausios veislių kūrėjų pajėgos sutelktos Žemdirbystės institute, nuo veiklos pradžios (1922 m.) jame sukurta kone trys šimtai lauko augalų veislių.

LAMMC direktorius prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius „Respublikai“ sakė: „Tarp selekcijos centrų didžiulė konkurencija visame pasaulyje. Negalime kurti prastesnių veislių negu pasaulyje. Kai kurių augalų neselekcionuojame - visko neįmanoma aprėpti, be to, neturime tiek mokslo darbuotojų. Užsiimame tuo, kas geriau sekasi. Galvojame, kad ateityje reikėtų dar labiau specializuotis, pvz., javų selekcijoje dėmesį sutelkti į žieminius javus, ypač kviečius“. Pasak profesoriaus, kitas perspektyvus kelias nedidelių Baltijos šalių selekcininkams yra kooperuotis. Jau yra tokių pavyzdžių: Žemdirbystės institutas bendradarbiauja su estais, Sodininkystės institutas - su latviais.

Yra sėkmės istorijų

Dotnuvoje išvestos žieminių kviečių veislės puikiai vertinamos ne tik Lietuvos, bet ir Estijos ūkininkų. Žemdirbystės instituto ir Estijos Jogevos selekcijos instituto išvesta žieminių kviečių veislė, kuriai suteikti du vardai (‘Nemunas’ ir ‘Kallas’), registruota Estijoje. Šioje Baltijos šalyje lietuviškų žieminių kviečių veislių sėjama apie trečdalį.

Sėkminga daugiamečių žolių selekcija. Daugiamečių svidrių veislė ‘Elena’ pernai registruota JAV, Oregono valstijoje. Žemdirbystės institute išvestoms veislėms atstovaujanti įmonė „Dotnuvos projektai“ 400 kg šios veislės sėklų dauginimo tikslais išvežė į Naująją Zelandiją, ten padauginta veislinė medžiaga keliaus į JAV fermerių laukus.

Pasak prof. Z.Dabkevičiaus, sėkmingos selekcijos pavyzdžių nemažai ir Sodininkystės institute: „Kiekvienas sode nori auginti obelis ‘Auksis’, puikios juodųjų serbentų veislės, labai skanūs pomidorai ‘Pirmutis’, ‘Viltis’, deja, komerciniais tikslais dabar reikia tokių pomidorų, kurie kad ir nelabai skanūs, bet būtų raudoni ir du mėnesius šaldytuve išsilaikytų. Kartais kokybė ir komercija ne visai suderinamos“.

Selekcininkų sėkmės istorijos suteikia vilties, kad nacionalinės augalų veislės neišnyks, jos rinkoje randa nišą.