V.Čepas: narkotikai - baisiau už karą

„Kaip galima vertinti narkotikų paplitimą, o ypač tarp jaunimo? Absoliučiai neigiamai! - atsakė V.Čepas. - Dar daugiau - aš nematau jokių valdžios veiksmų, išskyrus deklaracijas ir virkavimą, kad „oi, oi, kaip blogai - vaikai narkotikus vartoja!". O konkrečiai - nieko. Jokio veiksmo nėra. Išskyrus tai, kad nori legalizuoti lengvus narkotikus. Lyg tai kažką pagerins, sumažės narkomanija. Tai yra absurdas ir tai kalba žmonės, kuriems, matyt, smegenys išvarvėjo per nosis ir per užpakalį".

- Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai narkomanams pavyksta galutinai atsisakyti svaiginimosi?

- Pažįstu aš buvusių narkomanų. Ir stiprių narkomanų, kurie išsigydė, bet pagalvojus, kokį kelią jiems reikėjo nueiti, kokį pragarą patirti, tai šiurpas yra, kai pasakoja apie sąnarių laužymą, apie raumenų spazmus, apie aptemusį protą, skrandžio, žarnyno skausmus - tai yra baisu. O jaunas žmogus, kuo jis anksčiau pradeda, tuo anksčiau jis ir pripranta prie narkotikų ir tampa ligoniu. Tampa priklausomu, kaip dabar sakoma. Tai čia yra pats baisiausias dalykas. Baisiau už karą. Kare žmogus gauna kulką į kaktą, jį paguldo į grabą, paverkia giminės, artimieji, užkasa - ir viskas.

O čia motinos mato savo narkomanus vaikus kiekvieną dieną su visais iš to išplaukiančiais skausmais, negalia, verksmais. Ir taip visą gyvenimą tėvai laidoja savo vaiką, kol patys atsigula į karstą ir tuos vaikus palieka nelaimingus. Aš manau, kol nebus iš principo imtasi visų galimų veiksmų, pradedant nuo narkotikų platinimo užkardymo, nuo bausmių didinimo, sodinimo į kalėjimą tų, kurie narkotikus platina, tol narkomanija tik plis. Reikia bausti platintojus, kad jie žinotų, jog neatsipirks sėdėjimu namuose su apykoje, bet kad pasėdės tikrai ir ilgai kalėjime. Ir kad jiems nebūtų kažkokių išlygų, pamaloninimų, bausmių sutrumpinimų už gerą elgesį. Kad juos į laisvę išleistų tik atsėdėjus visus teismo skirtus metus. Kad būtų kodekso straipsnis, kuris nurodo, kad narkotikų prekeivis turi atsėdėti visą jam skirtą laiką - ir viskas!

Tai vienas dalykas. O kitas - išnagrinėti visą tą narkotikų platinimo, įsigijimo sistemą. Juk narkotikų visą laiką buvo, bet kodėl dabar toks narkomanijos paūmėjimas? Kas atsakys į tai? Tas paūmėjimas tarsi amaras kažkoks, tarsi liūtis kažkokia su baisiais nepilnamečių apsinuodijimais. Galų gale, vaikai, paaugliai - jie gi galutinai nesupranta, nesuvokia, kad narkotikai yra tokie pavojingi. Tai va kur problema - nėra jokių rimtų studijų apie narkotikus Lietuvoje. Visi tik pavirkauja, paplepa, o pagrindinė „ekspertė" - kažkokia mergaitė, vardu ar tai Mergaina ar Morgana, kaip ją ten vadina. Ji pati vartojo narkotikus, o dabar ragina Seimą dekriminalizuoti lengvų narkotikų laikymą, nors tai gali legalizuoti narkotikų prekybą. Esą nieko nebauskim, žmonės, turintys narkotikų, yra nekalti atseit.

Tada, pavyzdžiui, paauglys, kuris peiliu subadė kitą paauglį, gal irgi nekaltas? Taigi dar vaikas, dar nekaltas! Visai neseniai paauglė mokyklos kieme peiliu dūrė kitai paauglei, bet į teismą kreipėsi būtent tos peiliu badžiusios paauglės tėvai. Ne aukos, bet tos, kuri kitą peiliu sužeidė. Matote, kaip išeina? Mes dabar šeimą mindome po kojomis, betgi šeimoje viskas prasideda. Atsiranda ir tokie tėvai, kurie už savo vaiką, nors aiškiai matosi, kad šis vaikas neteisingai elgiasi. Tai pažiūrėkite tada, kas ten per tėvai, kaip jie gyvena, ką jie daro, kokias vertybes tam vaikui skiepija? Bet ne, dabar šeima nereikalinga, atseit viską valstybė už ją padarys. Išmokys „birbintis", kaip prezervatyvą užsimauti. Tai išmokstame ir be mokslo. Ir labai gerai.

- Jūs buvote liberalių partijų narys. Iš pradžių Lietuvos centro sąjungos, o vėliau, dviem partijoms susijungus, Liberalų ir centro sąjungos narys. Pastaroji vėliau išsivystė į Liberalų sąjūdį. Ar šios liberalios politinės jėgos bent užsiimindavo apie narkotikų vartojimo ir platinimo liberalizavimą?

- Net minties nebuvo! Mes buvome centristai. Mes liberalais tapome dėl to, kad mus išdraskė. Bet buvo protingi žmonės viršūnėje Liberalų ir centro sąjungos. Buvo Romualdas Ozolas, buvo Egidijus Bičkauskas, buvo Kęstutis Glaveckas, kurie sprendė valstybines problemas, o ne kaip svaigintis. Čia apskritai absurdas kažkoks. Dabar mes tiek nusiritome, kad mokome, kaip „birbintis", kaip svaigintis! Ar čia yra Seimo narių, Vyriausybės pareiga? Valstybė turi kurti sistemą, kad žmogus nepapultų į tokias narkomanijos peripetijas, į akivarus tokius.

Antras dalykas - kaip žmogų ištraukti iš ten, iš akivarų. Bet svarbiausia - kaip neleisti, kad žmogus ten patektų. O dabar, matote, Seime susirinkę jauni žmonės, nors aš nesakau, kad jauni būtinai turi būti blogai. Natūralu, kad ateis jauni, seniai nueis, bet jie, jaunieji, dažnai neturi gyvenimiškos patirties. Jiems atrodo, kad pasaulis - be ribų, ką norim, tą darom. Kaip norisi ir kada norisi - ir viskas bus gerai. Na ir kas, kad vaikštome apsvaigę, na ir kas, kad trys vaikai nuo narkotikų numirė, na ir kas, kad kažkas prie narkotikų priprato. Esą juk yra tokių, kurie nepriprato. Štai „ant šito argumento" ir važiuojama! Nors toks požiūris yra kenksmingas ir labai neigiamai veikia mūsų Tautą.

- Jums vienerius metus teko dirbti ir su nusikalsti linkusiais paaugliais. 1976-1977 m. Klaipėdoje dirbote Vaikų kambario kriminalinės paieškos inspektoriumi. Ar tais laikais teko susidurti su paaugliais narkomanais?

- Ši darbovietė buvo man paskyrimas po universiteto baigimo. Ne, mes apie narkotikus žinojome labai mažai. Pirmą kartą su narkotikais susidūriau tarnaudamas kariniame laivyne Šiaurėje. Iš Odesos toks vyrukas gaudavo siuntinius ir paskui vaikščiodavo toks apspangęs. Kai karininkai išsiaiškino, tai nurašė jį į krantą, kuo tas vyrukas labai džiaugėsi, kad nereikės laive būti. O kai pradėjau Vaikų kambaryje dirbti, tai apie narkotikius tarp paauglių nė kalbos nebuvo. Buvo smulkus chuliganizmas. Paauglystės problemos, kai susimuša kiemas su kiemu, gatvė su gatve ar rajonas su rajonu pykstasi.

Bet būdavo ir kontrolė. Aš turėdavau 10-15 vaikų ir bent kartą per savaitę vakarais ateidavau į jų namus. Jei vakare nerandi vaiko namie, tėvams būdavo nuobaudos skiriamos. Buvo normali kontrolė. Neįkyri, nepikta, bet ji buvo. Tai padėjo. Apie jokius narkotikus net minties nebuvo. Didžiausias dalykas buvo muštynės, bet visame pasaulyje berniukai mušasi. O su mergaitėmis išvis jokių problemų nebuvo. Nei dėl peilių, nei dėl narkotikų. Kas Klaipėdoje buvo - tai problema su prostitucija, nes tai jūrininkų miestas. Buvo taip vadinama „16-oji divizija", tuo klausimu Klaipėda sunkus miestas buvo, bet tai buvo suaugusių, ne vaikų reikalai. Aišku, laikai keičiasi. Ateina paauglių narkomanijos problemos ir pas mus ir, matyt, reikia su tuo kažką daryti.

- Bet kaip tėvai nepastebi, kad vaikas grįžo iš vakarėlio apsvaigęs?

- Grįžta po vidurnakčio, kai tėvai jau knarkia. Bet pasižiūrėkite, kas su šeima yra dabar daroma. Vaikas jau yra ne tėvų, bet valstybės. Po bolševikų revoliucijos Rusijoje irgi buvo „tuščios stiklinės" teorija. Bolševikė Kolontaj teigė, kad turėti lytinius santykius - tai tas pats, kaip išgerti stiklinę vandens. Su bet kuo, bet kaip.

Dabar vėl yra tokios pačios mintys. Esą šeimos nereikia, viską valstybė perims, šeima - nulis. Kam visas šitas chaosas yra keliamas? Kam reikia tėvo-I ir tėvo-II? Suprantama, mes niekada taip nevadinsime savo tėvų, bet kodėl tai toleruojame? Suprantu, kad visais laikais būna puspročių, kurie teigia, jog nereikia nei tėvo, nei motinos, bet kodėl mes tai toleruojame? Gal todėl, kad žmonės dabar be proto nori pasižymėti. Kokia nors būtybė pasiruošusi nuogu užpakaliu lįsti į ekraną, kad tik ją parodytų. Kuo dabar didesnę nesąmonę pasakai, tuo garsesnis tampi.

Niekas apie tokią Morganą nežinotų, o dabar lyg kažkokiam visuomenės sluoksniui atstovauja, lyg ir liberaliam. Tai reikia juos ir vadinti ne liberalia partija, o narkomanus ir narkomaniją skatinančia partija. Nieko kito geresnio net nesugalvoja. Tad gyvename sunkiais laikais, bet po sunkesnių laikų visada ateina geresni laikai. Vis dėlto valstybė turės susitvarkyti. Turi ateiti protingi žmonės, iš tikrųjų galvojantys apie valstybę. Nes dabar politikai galvoja ne apie valstybę, o apie savo partiją. Jeigu jau žmogus negali atsakyti į klausimą, kiek yra lyčių, tai ką jis gali? Kiti iš vis bijo to klausimo, bėga, slepiasi. Koks tu signataras, politikas, jei tu bėgi nuo žurnalistų, bijai į klausimą atsakyti? Jei tavęs klaus, ar dieną šviesu, ar tamsu, o tu atsakai, kad gali būti prietema, prieblanda ir t.t., jei tu taip atsakai, tai padėk Seimo nario mandatą ir eik karvių melžti arba duobių kasti. Dabar kaip tik labai trūksta duobkasių kapinėse.