Ne raidelės didžiausia mūsų valstybės bėda

- Lenkija neriasi iš kailio besistengdama priversti lietuvius įteisinti nelietuviškų raidžių rašybą Lietuvos valstybės dokumentuose, aiškindama, kad tai mums - nieko nekainuojanti smulkmena. Nemaža dalis lietuvių taip pat mano, kad tai smulkmena, negalinti atverti kelio jokioms grėsmėms. Nesu iš tų, kurie mano, kad šiomis raidelėmis pasinaudoję lenkai iš mūsų Vilniaus kraštą atims, bet sakykit, argi politikai turi teisę dėl vieno ar kito laikotarpio, tebūnie - net epochos politinių aplinkybių ardyti tuos darinius, kurie turėtų būti nekintami kaip Biblija, nes saugo mūsų identitetą - pačią Tautos šerdį?

- Prieš svarstant raidelių pasuose klausimą, būtina suvokti, kad XIX amžiuje didžiulis rytų Lietuvos kraštas buvo trikalbis. Čia gyveno lietuviakalbiai, lenkakalbiai ir gudų, arba rusėnų, kalba kalbantys žmonės. Tiek genetiškai, tiek etniškai visi jie - lietuviai (išimtys - iš svetur atsikėlusieji naujakuriai). O kraštą okupavus, buvo vykdomas nuožmus lenkinimas, šiurkšti polonizacija. Net tautybę „lietuvis“ į pasą įrašyti buvo draudžiama. Tebuvo galima rašyti „baltarusis“ arba „lenkas“, o jei nori rašyti „lietuvis“, vieta pase lieka tuščia. Lietuvių kalba buvo ne tik niekinama, bet ir persekiojama. Pasidomėkite - esama žiaurių istorijų, su kankinimais, šaudymais...

Gudų kalba irgi buvo niekinama, bet toleruojama. Tačiau parduoti arba pirkti žemę turėjo teisę tik tie, kurių pasuose įrašyta „lenkas“, todėl daugelis gudų ir lietuvių „lenkais“ tapo vien dėl ūkinių ir socialinių priežasčių.

Štai taip atsirado „lenkai“ Vilniaus krašte, kuriame jų niekada nebuvo. Nereikia dumti akių - Adomas Kirkoras XIX amžiaus viduryje yra aprašęs to meto Lietuvos gyventojų tautinę sanklodą - nei Vilniaus, nei Trakų gubernijose lenkų nėra nė kvapo. Kas be ko, okupacijos metu itin palankiomis sąlygomis buvo dalijama žemė Lenkijos lenkams, siekiant kuo labiau kraštą polonizuoti, dalis gyventojų čia atsikėlė po Antrojo karo iš Gudijos (esmiškai irgi buvę lietuviai), bet didžiausia, pamatinė dalis šiandien save vadinančiųjų „Lietuvos lenkais“ yra būtent sulenkintų lietuvių (ir gudų) palikuonys - polonizacijos aukos, kuriomis iki šiol mėginama manipuliuoti, iškraipant tiesą.

Štai toks yra kontekstas, į kurį turime atsižvelgti, jį žinoti ir jam atsiverti. Be abejo, lemiama - asmens apsisprendimo teisė, nesakau, kad genetinis lietuvių palikuonis neturi teisės apsispręsti būti lenku. Tačiau būtent apsispręsti, o ne laikyti save juo iš nežinojimo. Apsisprendimas melo pagrindu nėra apsisprendimas. Todėl manau, kad Vilniaus krašte turi būti privalomai dėstoma to krašto istorija, ne lenkiškoji propagandinė versija, o tiesa. Ir tik tada, žinodami savo krašto ir savo pačių istoriją, žmonės įgytų tikrą teisę apsispręsti ir dėl tautybės, ir dėl pavardžių rašybos.

- Na, o grėsmių Lietuvai, slypinčių šiame spaudime dėl nelietuviškos rašybos Lietuvos pasuose, jūs neįžvelgiate? Ta dviguba v ir kitos svetimos raidelės išties tėra smulkmena?

- Kažkas iš šio pasiūlymo entuziastų per radiją tikino, kad su tomis svetimomis raidėmis mes susitiksime tik jeigu pasas bus atverstas prieš mūsų akis - esą visuose kituose kontekstuose jokių pasikeitimų nepastebėsime. Žinoma, būtų galima suabejoti šiuo patikinimu, bet netgi jei tas tikintojas teisus ir niekur daugiau su tomis raidelėmis aš nesusidursiu, grėsmę kelia ir žemina vien jau tai, kaip iš Lenkijos pusės šių pakeitimų reikalaujama.

Vaikystėje esu labai smarkiai gatvėje gavęs į dantis, vežtas į ligoninę, lopytas, o tos egzekucijos priekabė buvo: „Duok septyniolika kapeikų“. Suprantat, septyniolika kapeikų tėra smulkmena. Jei koks nors draugas, pažįstamas ar net praeivis būtų manęs paprašęs septyniolikos kapeikų, būčiau galėjęs duoti nesvarstydamas. Bet tai buvo ne prašymas - tai buvo reikalavimas nusilenkti, paklusti jėgai. Grasinimas. Supratau, kad ar duosiu, ar neduosiu - vis tiek gausiu į dantis, todėl nedaviau. Lenkai savąjį „prašymą“ leisti rašyti svetimas raideles Lietuvos pasuose formuluoja panašiai, kaip anie manęs „prašė“ kapeikų. Todėl Lietuvos valdžios svarstymus, kaip atiduoti lenkams „septyniolika kapeikų“ kuo nuolankiau, tegaliu vadinti apgailėtinu kvailumu.

Tokius kvailius, negalinčius nė truputėlį pastovėti už savo orumą, kalėjime vadina „gaidžiais“. Kalbama čia net ne apie fizinę jėgą, ne apie sugebėjimą pasipriešinti ir net ne apie lietuvių ir lenkų ar kitų tautybių tarpusavio santykius, o apie žmogiškosios būtybės orumą - jeigu šioje vietoje kapituliuoji, esi šiukšlė, niekas.

Yra posakis: „Ant pasvirusio gluosnio visos ožkos lipa“. Tai reiškia, kad praradęs savigarbą žmogus netenka teisės egzistuoti - jis bus nuėstas iš pašaknų.

- Tad kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

- Problemą? Gal jau daugiau nei metai girdžiu lietuvius apie tai kalbant kaip apie savo problemą, bet jokios problemos aš čia nematau.

Tarkim, plėšikas nori apiplėšti banką. Jam sako: „Įstatymai to neleidžia. Bankų mūsuose plėšti negalima, priešingu atveju būsi nubaustas, atsidursi kalėjime“. O plėšikas sako: „Bet aš vis tiek noriu“. Jį dar kartą mėgina atkalbėti, įrodinėdami, kad šitaip elgtis negalima, o jis ir vėl savo: noriu apiplėšti banką, ir baigta.
Ir ką? Nejaugi tada banko vadovybė susirinks ir tarsis: „Turime problemą - nors mūsuose ir negalima plėšti bankų, bet vienas plėšikas labai nori. Reikia ieškoti būdų suteikti tam plėšikui galimybę tai padaryti“?

Šioje situacijoje absurdą kažkodėl lengvai pastebime, o svetimų raidelių klausimu, nors situacija - tokia pati, manome, kad tai mūsų „problema“, kad turime Lenkijai kaži kokių „įsipareigojimų“.

Manau, gal ne vienintelė, bet rimčiausia Lietuvos problema iš tikrųjų yra sava valdžia, kuri kartais yra šlykšti iki apsivėmimo, tiesiog nusikalstama. Deja, ne tik santykių tarp tautų, užsienio politikos, bet net ir savivaldos, buities ir teisingumo nesugebanti sutvarkyti. Be savanaudiškumo ir partinių interesų, jie daugiau niekuo neketina ir neįstengia dorai rūpintis.

Ar bėra prasmės tiems „valstybininkams“ priminti, kad yra dar ir kitas elgesio kodeksas, grindžiamas ne išskaičiavimu ir nauda. Karmajoga moko: „Elkis teisingai ir nesirūpink padariniais“. Teisingai elgiantis padariniai gali būti skirtingi, matuojant juos pelnu, tačiau jie visada bus geri vidine prasme. Teisingai elgiantis padariniai visada būna geri. Štai tokio požiūrio mūsų valstybėje labai pasigendu.

Kalbama apie lietuvių ir lenkų santykius, o iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie tikruosius kiršintojus - apgailėtiną valdžią. Nemalonu ir beviltiška dabar grįžti prie Garliavos įvykių, bet iš anuomet liko vienas labai aštrus klausimas: kas sprendžia, kada pareigūnai privalo vykdyti teismo sprendimą, o kada - ne? Štai sakome, kad gėda ir žema Rusijai žvanginti ginklais prieš brolišką ukrainiečių tautą, o Lietuva savo ginkliukus žvangino prieš vieną bejėgę mergaitę, nes privalėjo nesvarstydami vykdyti teismo sprendimą.

Tuo pat metu buvo paskelbtas ir teismo sprendimas dėl neteisėtų svetimkalbių gatvių pavadinimų užrašų, kurie tebekabo iki šiol, ir jokios teisingumo vykdytojų struktūros kažkodėl savo ginkliukais nežvangina, nesvarstydamos teismo sprendimo vykdyti neskuba. O dar tuo pat metu dėl Nerijos botelių po teismo sprendimo dar pasirodė įmanoma „prieiti kompromisą“. Smalsu būtų sužinoti, kas ir kuo remdamasis atrenka, kada teismo sprendimą vykdyti reikia, o kada ne? Kada savo Konstitucijos turime paisyti, o kada „geriau“ ją pakeisti? Manau, būtent toks valdžios elgesys ir sukuria galimybę žmonėms apsimesti skriaudžiamiems visiems privalomų valstybės įstatymų ir tokios „skriaudos“ priežastimi laikyti tautinę, religinę, seksualinę, rasinę ar kitokią diskriminaciją.

- Jeigu mes, svetimos valstybės mygiami, kartą „patobulinsime“ savo Konstituciją jos labui, Konstitucija nustos buvusi saugikliu - tuomet jau „tobulinsime“ ją visada, kai tik ji kliudys mūsų „bičiuliams“ mus engti, melžti ir niekinti. Tiesa?

- Na... Juk akivaizdu, kad nuolankiai atidavę „septyniolika kapeikų“ vis tiek gausime į dantis, nes „tų gaidžių“, neturinčių savigarbos, nėra nė ko gailėtis. Be to, atiminėti iš mūsų „kapeikas“ pasidarys norma.

- Bet lenkai juk siūlo originalaus pavardžių užsirašymo galimybę ir Lenkijos, pavyzdžiui, Seinų krašto, lietuviams?

- Pusiausvyros tarp Vilniaus krašto ir Seinų krašto nėra ir būti negali. Ir Vilniaus, ir Seinų kraštai - lenkų okupuotos nuo seno lietuvių gyvenamos teritorijos. Tiesiog Vilnių mums „atrėžė“, Seinų - ne. Beje, jeigu lietuviai nebūtų paklusę Antantei, būtume atsiėmę visą Lietuvą. Bet tai jau istorija. Praeities tuščiai aitrinti neketinu, tik noriu pasakyti, kad toks lenkų siūlymas anaiptol nėra lygiaverčiai mainai, o tarsi išpirkos reikalavimas už galimybę atsiimti teisėtą skolą. Vargu ar toks siūlymas yra bičiuliškas ir sąžiningas.

Pagaliau dar: juk niekas iš tikrųjų nesvarsto klausimo - leisti ar neleisti rašyti lenkams pasuose pavardes nelietuviškais rašmenimis. Svarstoma tik, kuriame paso puslapyje tas originalus užrašas turėtų atsirasti. Manau, nebūtų protestuojančių, jei antrame paso puslapyje turėtų teisę originalia rašyba savo pavardes įsirašyti ne tik lenkai, bet ir rusai, ir netgi japonai, kurių raidynai visai kitokie, jei tik jie taptų Lietuvos piliečiais. Manau, tai būtų ir gražu, ir teisinga.

Todėl Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama, kad Lietuvoje lenkiškos pavardės nebūtų rašomos lietuviškai. Siekiama uždrausti Lietuvoje lenkiškas pavardes rašyti ietuviškais rašmenimis. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. Pasas yra tapatybės dokumentas, tad pilietis įgyja šventą teisę reikalauti, kad jo pavardė būtų visur rašoma tik taip, kaip užrašyta pase, netgi su galimybe visus, iškraipančius pavardę, bausti. Na, o tai yra svetimos valstybės noras mūsų pačių valstybėje apriboti mūsų valstybinės kalbos galimybes, esmiškai vėl lenkinti Lietuvą per mūsų pačių įstatymus.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“