1 nuotr.Mieli Lietuvos žmonės...
Tokiais žodžiais įvairaus rango valstybės politikai kreipiasi į mus įvairiomis ypatingomis mūsų valstybei progomis. Ir tik niekas jau seniai nebesikreipia, pavyzdžiui: „mieli mano tautiečiai lietuviai“, „broliai lietuviai“. Gal tik ankstesnės kadencijos Latvijos prezidentas.
Ar dar pamenate, kaip sušildė mūsų sielas tas jo vienas žodis „braliukai“. Mes pasijutome ne vien kaimynų latvių broliais. Tą akimirką kiekviename mūsų radosi ir brolybės lietuvio su lietuviu jausmo, kurį iš mūsų sėkmingai stengiasi išplėšti socialinis, dvasinis ir geografinis atotrūkis vieno nuo kito. Ir net ganėtinai vieninga neapykanta savo pačių išrinktai valdžiai jau nebepajėgia kilniam tikslui suvienyti mūsų tautos.
Kaimynai gudai savo broliais, kaip tarybmečiu, jau irgi mūsų nebevadina. Bet naujausiose populiariųjų grupių dainose „litvinais“ save vadina patys ir su mūsų kunigaikščiais link Mėlynųjų Vandenų ir kitokiomis kryptimis labai garsiai jodinėja. O jiems iš paskos - visa mūsų garbinga istorija, visa heraldika, visa mūsų savimonė ir savigarba. Jiems tos istorijos jau labai reikia. Mums kažkodėl - jau nebe. Mes turime ir rimtesnių reikalų...
Mes bijome ištarti „broliai ir sesės lietuviai“. Ką jūs - tai gali būti pavadinta tautinės nesantaikos kurstymu. Bet juk meilė ir pagarba savo tautai visai nebūtinai turi būti suvokiama kaip neapykanta drauge gyvenančioms tautoms. Kaip ir „kitatautis“ nebūtinai turi būti „svetimtautis“. Dar nežinia kuo būtų virtęs mūsų Sąjūdis ir kuo baigęsis mūsų Atgimimas, jeigu tada šalia lietuvių nebūtų atsistoję tiek daug mūsų rusų, lenkų, žydų, totorių, karaimų, daugelio kitų tautinių mažumų atstovų. Ir todėl Jie buvo ir liko Mes. Bet tai jokiu būdu negali atimti iš mūsų, lietuvių, prigimtinės teisės turėti savo tautinę savimonę. Ir tautinę savigarbą taip pat.
Puikiai suprantu, nebus labai protinga, jeigu kasdien radijuje, televizijoje skambės, o laikraščių ir žurnalų skiltyse bei internete mirgės kreipiniai: „lietuvi“, „lietuve“, „lietuviai“... Bet vienąkart per metus - vieną vienintelį!..
Prikelkime Tautos dieną
Prieš keletą dienų paskambino niekada nerimstantis daktaras Algimantas Liekis. Sveikinu, girdi, su artėjančia Tautos diena, ar nereikėtų ta proga pasveikinti ir „Respublikos“, kuriai tokie dalykai labai artimi, skaitytojų. Perbėgau mintimis visas rimtesnes datas. Iki Naujųjų metų - nieko. O jis, supratęs mano pauzę, ramiai atsakė į ją: „Rugsėjo 8-oji - Tautos diena“. Ir ėmė pasakoti. Paskui - dar ir medžiagos apie tą kilnią ir iki paskutiniųjų nepriklausomybės metų minėtą dieną atsiuntė...
Pirmąkart Tautos diena švęsta 1930-aisiais - jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais, minint turėjusio įvykti jo karūnavimo 500-ąsias metines. Šventės išvakarėse įvyko mitingas Kauno oro uoste. Po beveik dviejų mėnesių kelionės aplink Lietuvą čia lėktuvu atskraidintas Vytauto Didžiojo paveikslas. Su didžiausia pagarba ir karinių orkestrų muzika lydimas žmonių minios jis buvo nuneštas į šventiškai išpuoštą Kauno pilį, vėliau į Karo muziejų, kurio sodelyje, dalyvaujant užsienio valstybių ambasadoriams ir specialiai į Tautos šventę atvykusiems svečiams, toliau mitinguota, vyko koncertai, virš naktinio miesto skraidant iliuminuotiems Lietuvos karo aviacijos lėktuvams. Apie antrąją, pagrindinę, šventės dieną „Lietuvos aidas“ rašė:
„Kai gatvėmis pradėjo joti senovės lietuvių kariai, galima buvo manyti, kad prisikėlė senoji Lietuva, iš kapų prisikėlė anų dienų karžygiai ir išjojo pasižvalgyti, pasižiūrėti, kaip gyvena jų ainiai. Visi judėjo Vytauto kalno linkui ir slėpėsi tenai nakties tamsumoje, tarytum migo vėl amžinu miegu, žinodami, kad senoji Lietuva nežuvo, kad šių dienų lietuviai eina jų pėdomis ir kuria naują Lietuvą, kuri taip pat gali stebinti pasaulį, kaip ir Vytauto laikų...“
Buvo numatyta, kad šią dieną kasmet bus ne tik prisimenama Tautos praeitis, bet ir aptariamos nūdienos problemos, pagerbiami labiausiai Tautai nusipelnę žmonės. Ta diena turėjo tapti visų lietuvių būrimo vienybėn šventė. Ir ji iš tiesų būrė: surengta didžiausia tarpukario Dainų šventė, naujais paminklais, sutvarkytomis gatvėmis, o svarbiausia žmonių susitelkimu pasipuošė ir Kaunas, ir kaimas. Visa Lietuva.
Tiesa, kai kuriuose valsčiuose ir parapijose tautą konsoliduojančios Tautos dienos reikšmę kartais bandydavo sumenkinti pernelyg uolūs kunigai, vienuoliai, nerimavę, kad ji gali nustelbti Švč.Mergelės Marijos gimimo dienos šventę.
1939 m., paskutinįkart švenčiant Tautos dieną, to meto spauda pastebėjo, kad šventei pasirinkta Vytauto neįvykusio karūnavimo sukaktis „kiekvienais metais turi mums priminti, kad Lietuva dar neapvainikuota Garbės vainiku, kurį visi lietuviai savo Tėvynei turi pinti“.
Ar šitas priminimas nėra tiltas į mūsų dienas? Ar šiandien Lietuvą jau padabino vainikas, kurį mūsų žmonės, 1988-1999 m. Sąjūdžiu virtę, pynė? Jau tarsi ir žinome, kas pavogė Vytauto karūną, o kas pavogė Sąjūdžio pintą vainiką? Visi galai nugrimzdo į vienos ar kitos partijos parinktų žemos prabos politikų ir nevaldomai siautėjančių valdininkų mitinės kolektyvinės atsakomybės pelkę.
Tad jeigu jau 1990 m. kovo 11-ąją paskelbėme, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas“, tai atstatykime, prikelkime ir Tautos dieną. Ir šitos dienos galias, gebančias glausti lietuvį ne tik prie ruso, lenko, žydo, bet ir prie lietuvio.
Susigrąžinkime šią prasmingą šventę. Patys susigrąžinkime. Neduok Dieve, šito imtųsi Prezidentūra, Seimas ar Vyriausybė - viską sugadintų. Kaip savo geležiniais protokolais sugadino visas didžiąsias mūsų valstybės šventes, kuriose vis mažiau dvasios, nes jos dažniausiai rengiamos be fantazijos, išmonės, tais pačiais scenarijais, su tais pačiais atlikėjais, kaip du vandens lašai panašiomis viena į kitą valstybės vadovų prakalbomis.
Surenkime sau Tautos dieną patys. Juolab mums niekas, ko gero, ir netrukdytų - svetimos jėgos, 1940-aisiais panaikinusios „Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymą“, o su juo ir Tautos dieną, nebėr. Ji, TSRS kariuomenė, Rusijos kariuomene virtusi, 1993-iaisiais buvo išvesta iš Lietuvos pagal grafiką, Rusijos ir Lietuvos karo ministrų pasirašytą Maskvoje 1992 m. rugsėjo 8-ąją. Girdite, mūsų Tautos dieną!
O jeigu kas nors drįstų kaišioti pagalius į mūsų Tautos dienos prikėlimą - taigi mes irgi nepėsti. Ne visada gi okupantus be šūvio įsileisdavome. Po dvejų metų turėtume švęsti 500-ąsias metines Oršos mūšio, kuriame Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio, pasiekė pergalę prieš Maskvos kariuomenę. Ir ta pergalė buvo pasiekta irgi rugsėjo 8-ąją. Ar gali būti tinkamesnė diena Tautos šventei! Ir neturėtume ilgai delsti, nes Ostrogiškio pergalės prieš Maskvą diena kol kas dar tik vadinama „Baltarusių kariuomenės šlovės diena“, tačiau kai kurie jų istorikai tikisi, kad netrukus ši diena taps valstybine Baltarusijos švente.
Paskubėkime susigrąžinti Tautos dieną jau šiandien. Gal bent ji mumyse padės atgimti tautinei savimonei, orumui. Antraip mums gali likti tik Tarptautinė tautos diena. Ji pasaulyje švenčiama ne rugsėjo 8-ąją, o kiek ankstėliau - rugpjūčio 9-ąją. Tai diena, skirta dar užsilikusių vietinių tautelių, čiabuvių, aborigenų, autochtonų teisėms ginti. Visada taip būna: kai pats neapsigini, tave ima ginti kiti... O tai savo ruožtu dažniausiai reiškia, kad tavęs jau nebėra.
Mieli „Respublikos“ skaitytojai, lietuviai!
Mudu su daktaru Algimantu Liekiu sveikiname Jus Tautos dienos proga. Tegu ji padeda mums visiems pasijusti arčiau vienam kito.
Pasveikinkime ta proga savo bendradarbius, bendramokslius, tėvus, vaikus, gyvenančius su Jumis ir toli toli nuo jūsų. Pasveikinkime troleibuse šalia Jūsų sėdintį ar stovintį lietuvį. Namie ant palangės pastatykime... Ne, ne žvakelę. Gana verkti ir dejuot. Gėlę pastatykime. Būtinai žydinčią. Kad praeivis, pamatęs žiedą, suvoktų: lietuvis sveikina lietuvį ir linki jam stiprybės. Jeigu turite galimybę, pakelkite prie savo namų mūsų vėliavą, nebūtinai Trispalvę - istorinė ne mažiau tokia proga tiktų.
