Nepriklausomos Lietuvos švietimo kelias

„Respublika“ baigia tyrimą, skirtą Lietuvos švietimo sistemos kūrėjos profesorės Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Apibendriname, ką per 23 Nepriklausomybės metus pavyko nuveikti kiekvienam švietimo ir mokslo ministrui.

Pirmieji žingsniai

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos švietimo ateitis patikėta vos 28 metų Vilniaus universiteto lietuvių literatūros dėstytojui  Dariui Kuoliui. Jis valdė net dvi valstybines sritis - kultūrą ir švietimą (tuo metu Švietimo ir mokslo ministerija dar nebuvo atskirta nuo Kultūros ministerijos).

Ką per savo kadenciją nuveikė D.Kuolys? Apie savo atliktus (ar neatliktus) darbus jis kalbėti nepanoro (neprisimena ar gėda prisiminti?).

1992 metais ministru paskiriamas pianistas kultūros puoselėtojas Dainius Trinkūnas (Anapilin iškeliavęs 1996 m).

Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo M.Lukšienės tautinės mokyklos idėjų pagrindu parengiama ir patvirtinama Lietuvos švietimo koncepcija, įtvirtinanti demokratizavimo, humanizavimo principus švietime. Sudaroma reformos veiksmų programa iki 1997 metų.

1994 m. ministerija reorganizuojama: atskiriama Kultūros ministerija, o Švietimo ministerija tampa Švietimo ir mokslo ministerija.

Žabojo universitetų savivalę

1994-1996 metais, septintojoje Vyriausybėje, švietimo ir mokslo ministru įdarbintas Vladislovas Domarkas.

Kalbėdamas su „Respublika“, jis prisipažino atsimenantis ne visus savo darbus. Tačiau kaip vieną reikšmingiausių jis įvardijo valstybinės brandos egzaminų sistemos sukūrimą (tiesa, du pirmieji - matematikos ir istorijos - valstybiniai egzaminai surengti tik 1999 metais). 1996 metais įkurtas Nacionalinis egzaminų centras.

V.Domarkas sako, kad kitas reikšmingas jo nuopelnas - tai, kad pavyko suvaldyti aukštųjų mokyklų savivalę renkant mokesčius už studijas.

„Buvo laikai, kad aukštosios mokyklos pačios uždėdavo kokius nori mokesčius. Pripažinsiu, kad tuo metu nebuvo labai griežtos kontrolės iš ministerijos, kaip jos tvarkosi. Į kai kurias specialybes priimamų studentų skaičiai buvo neproporcingai išsiplėtę. Todėl buvo įvestas valstybinis reguliavimas, kad nebūtų piktnaudžiaujama“, - paaiškino jis.

V.Domarkas prisimena, kad jau tuo metu buvo madinga rinktis socialinių mokslų specialybes - teisę, vadybą. Tačiau valdyti šio proceso jis nesiryžo.

Buvęs ministras paaiškina, kad tuo metu socialinių mokslų krypties specialistai darbo rinkoje dar buvo paklausūs, o techniškųjų specialistų trūkumo taip nesijautė.

Kosmopolitizmo pergalė

1996 metų gruodžio 10 dieną pradeda dirbti konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus suformuota Vyriausybė. Švietimo ir mokslo ministru paskiriamas tuometinės krikščionių demokratų partijos deleguotas kalbininkas Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius. Jis šiame poste išbuvo iki 1998 gegužės 1 dienos.

Būdamas ministru Z.Zinkevičius pasisakė už patriotinį auklėjimą ir pilietiškumo ugdymą mokyklose. Kritikavo mokyklose mėgintas taikyti užsienietiškas programas, „netinkančias lietuvių kalbos prigimčiai nei mūsų socialinėms sąlygoms“.

Vos tapęs ministru kalbininkas patyrė kosmopolitinių pažiūrų politikų, visuomenės veikėjų puolimą. Buvęs švietimo ir mokslo ministras D.Kuolys kritiką Z.Zinkevičiui liejo mokytojų laikraštyje „Dialogas“. Prie puolimo prisidėjo ir nemaža dalis kitų to meto šalies leidinių.

Kalbininko patriotinės idėjos vadintos archajiškomis, konservatyviomis, uždaromis, priešiškomis Vakarams ir orientuotomis į praeitį. Dar vienu priekaištu Z.Zinkevičiui tapo jo amžius - esą jis per senas būti ministru (tuomet jam buvo 73 metai).

1998 metais prezidentu išrinktas V.Adamkus netvirtino Vyriausybės su tuometiniu švietimo ir mokslo ministru Z.Zinkevičiumi. Naujuoju ministru paskiriamas konservatorius Kornelijus Platelis (beje, V.Adamkaus patarėju tampa aršiai Z.Zinkevičių puolęs D.Kuolys).

„Respublikos“ kalbintas Z.Zinkevičius apgailestauja, kad jo propaguotos patriotinio auklėjimo, tautinės mokyklos idėjos paklydo reformų liūne.

Z.Zinkevičius pastebi, kad tapome vienintele pasaulio šalimi, kurioje piliečiai priversti ginti gimtąją kalbą nuo savų politikų. Kaip pavyzdį jis pateikia valdžios pataikavimą tautinių mažumų moksleiviams. Jie laikys palengvintą lietuvių kalbos brandos egzaminą, nors nuo šių metų jis turėjo būti suvienodintas. Tautinių mažumų moksleiviams bus galima rašyti trumpesnį rašinį, padaryti daugiau klaidų.

Z.Zinkevičius teigia, kad klausimą dėl lietuvių kalbos egzamino buvo galima taikiai išspręsti jau prieš penkiolika metų, tačiau politikams pritrūko ryžto.

„Kai aš buvau ministras, palaikiau labai draugiškus santykius su tuometine Lenkijos ambasadore Lietuvoje. Buvome su ja sutarę, kad istorija ir kitos disciplinos nelietuviškose mokyklose bus imtos dėstyti lietuviškai. Juk taip mokosi ir Punsko lietuviai. Lenkijos istoriją jie mokosi lenkų kalba ir jokio triukšmo dėl to nekelia. Ambasadorė tam pritarė, buvo likę tik visa tai įteisinti. Tačiau man netikėtai teko pasitraukti ir ministru paskirtas Kornelijus Platelis. Pamenu, mes tada atidžiai kelias valandas šnekėjomės, jis teiravosi, kas yra svarbiausia, nuo ko pradėti dirbti. Aš jam pasakiau, kad pirmiausia grįžęs į Vilnių vyktų į Lenkijos ambasadą pabaigti derybų. Deja, kol jis nuvažiavo į Vilnių, pamiršo. O dabar jau kiek laiko su šituo klausimu vargstame, ginčijamės ir pykstamės“, - pasakojo buvęs ministras.

Švietimo sistemos bankrotas

Ką į tai gali atsakyti K.Platelis, ministro pareigas ėjęs 1998-2000 m.?

Paklaustas, ar nuvyko pas tuometinę Lenkų ambasadorę derybų, poetas ir vertėjas K.Platelis buvo atviras: „Neatsimenu“.

„Pats būdas tartis su lenkų ambasadore... O ką ji gali? Leisti ministrui įvesti tą mokymą?“ - abejojo jis.
Kodėl tapęs ministru tautinių mažumų mokyklose neįvedė privalomo istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo mokymo lietuvių kalba, K.Platelis taip pat negalėjo atsiminti.

„O dabar jau tai įgyvendinta?“ - klausė jis.

Įgyvendinta. Tai įtvirtinančias Švietimo įstatymo nuostatas praėjusios kadencijos Seimas priėmė 2011 metų kovo 17 dieną. Tai išgirdęs buvęs ministras pasiteisino: „Matot, čia tokie dalykai nėra lengvai pasiekiami“.

Beje, būtent K.Platelio kadencijos metu pradėtos reformos, šiandien sulaukiančios nemažai visuomenės kritikos.

Jo kadencijos metu prasideda mokyklų tinklo optimizavimo procesas. 1990 metais Lietuvoje dar buvo 2157 bendrojo lavinimo mokyklos. Mokyklų tinklas plėtėsi. 1998 metais šalyje jau buvo 2375 mokyklos, tačiau 1999 metais jų liko 2359 (nors mokinių skaičius didėjo iki 2002 metų).

1999 metais lapkričio 3 dieną dešimtosios Vyriausybės vadovu paskiriamas konservatorius Andrius Kubilius. Švietimo ir mokslo ministru paliekamas K.Platelis. Mokyklų naikinimas dar labiau įsivažiuoja. 2000 metais A.Kubilius su džiaugsmu palydi pirmąjį geltonąjį autobusiuką į Utenos rajoną.

Tų pačių metų spalį Vyriausybė ima ruošti „mokinio krepšelį“ mokykloms. Pritariama bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatoms, kurios paremtos principu „pinigai paskui mokinį“. Tiesa, „krepšelinė“ sistema Lietuvos mokyklose tampa privaloma tik po kelerių metų (jau kitos, Algirdo Mykolo Brazausko Vyriausybės kadencijos metu).

K.Platelis ir šiandien laikosi nuomonės, kad mokyklų tinklo optimizavimas - neišvengiamas.

„Reformos visąlaik svyruoja tarp dviejų alternatyvų: tarp ekonominio tikslingumo, noro optimizuoti švietimo procesą, išlaidas jam ir tokių dalykų, kurie greičiausiai yra ideologiniai“, - sakė jis.

Geltonųjų autobusų programą ir mokinio krepšelio sistemą jis vertina kaip esmingiausius kadencijos darbus.

„Kvepia mokyklų tinklo optimizavimu ir tai toli gražu ne visiems patinka. Tas optimizavimas buvo siekiant kažkokios ekonomikos. Šiaip jau sprendimus dėl tinklo (mokyklų, - red. past.) priima savivaldybės, o ne ministerija. Man atrodo, kad mūsų siekis buvo pagerinti mokymo kokybę“, - kalbėjo jis.

A.Kubiliaus Vyriausybė su ministru K.Plateliu spėjo įteisinti ir dar vieną naujovę - profiliavimo sistemą mokyklose. Ji įsigaliojo nuo 2000 metų rugsėjo.

Atsiranda keturių profilių vidurinės mokyklos - humanitarinio, realinio, technologinio ir meninio. Moksleiviams 11-12 klasėje leidžiama pasirinkti mokymo profilį ir mokymo lygį (išplėstinis, tikslinis ir branduolio kursas).

Dėl šių žingsnių buvęs ministras ir šiandien nesigaili: „Profiliavimo tikslas buvo kaip nors sumažinti moksleiviams krūvį. Visi nuo senų laikų rėkė, kad moksleivis per daug užimtas, per daug užkrautas visais dalykais, kurie vėliau nebus reikalingi“.

Šiandien profiliavimo pasekmės jau matomos. Universitetų profesoriai pastebi, kad į aukštąsias abiturientai ateina prasčiau pasirengę, neturėdami kai kurių mokymo dalykų pagrindų. Ką apie tai mano K.Platelis?

„Nemanau, kad dėl profiliavimo atsirado tos bėdos, kad mokiniai blogiau parengiami. Man atrodo, kad tikrai ne dėl profiliavimo. Gerai, kad mokinys turi galimybę mokytis tam tikrų dalykų pagilintai. Aš suprantu, kad jaunam žmogui sunku pasirinkti tokiu ankstyvu laikotarpiu. Aš pats save prisimenu, kai buvau tokio amžiaus. Aš nieko nenutuokiau, sugalvojau, ką rinktis, tik baigęs. Iš tiesų yra jaunų žmonių, kuriems sunku tą padaryti. Tai blogoji to dalyko pusė“, - pripažino jis.

Profiliavimą švelnino, bet nesušvelnino

2000-2004 metais K.Platelio darbus tęsė švietimo ir mokslo ministru paskirtas Algirdas Monkevičius. „Respublikai“ jis pasakojo bandęs švelninti mokyklų profiliavimą ir laipsniškai pereiti prie mokymo turinio individualizavimo.

Kuo tai skiriasi? „Nuo 2001-ųjų, o ypač 2002-aisiais, pradėjome kalbėti apie tai, kad sistema turi būti lankstesnė. Ji negali vaikų į tuos griežtus profilius sudėlioti. Vaikas negali daugiau nei 36 valandas per savaitę dirbti ir į jas reikia sutalpinti pagrindinius dalykus. Todėl mūsų sprendimas buvo padidinti bazinių dalykų valandų skaičių ir šiek tiek mažiau valandų skirti profiliniams dalykams“, - aiškino A.Monkevičius.

Šiandienos rezultatas: pusė abiturientų stoja į socialinius mokslus, fizinius mokslus renkasi tik apie 7 proc., technologinius - tik 13 proc. jaunimo. Ar to tikėjosi vienuoliktoji Vyriausybė?

A.Monkevičius įsitikinęs, kad vaikai turi turėti teisę pasirinkti, kas jiems priimtiniausia. Jie neturi būti ugdomi sistemai. „Tarybinėje sistemoje didelis dėmesys buvo skiriamas tiksliesiems mokslams, nes to reikėjo tuometinei sistemai, pramonei. Tada išties buvo labai aukštas lygis tiksliųjų mokslų, bet kokia buvo bendra istorijos, socialinių mokslų kompetencija? Jos išvis nebuvo, ji buvo iškreipta“, - sakė jis.

Kaip savo nuopelnus A.Monkevičius įvardijo mokyklų kompiuterizavimą. „Buvome atsilikėliai kompiuterizavimo srityje. Tada nebuvo mokyklose kompiuterių ir interneto. Tam reikėjo skirti nemažai išteklių, kad mokyklos per trumpą laiką pasiektų Europos Sąjungos vidurkį“.

A.Monkevičiaus kadencijos metu buvo patvirtinta pirmoji valstybinė švietimo strategija 2003-2012 metams. „Tai buvo pirmas kartas, kai partijos sutarė dėl esminių švietimo tikslų. Iki tol ministerija savo lygmeniu tvirtindavo planus, nebuvo numatyta, kokių tikslų reikia siekti ilgalaikėje perspektyvoje“.

Geros idėjos paklydo

2004-2006 metais švietimui vadovauti paskirtas Remigijus Motuzas, dabar einantis Vyriausybės kanclerio pavaduotojo pareigas.

Literatūros ir lietuvių kalbos mokytoju dirbęs R.Motuzas iškart ėmė spręsti mokytojų atlyginimų klausimą. „Iš savo kadencijos tai labiausiai ir atsimenu. Atėjęs nustebau, kad beveik 10 metų mokytojų atlyginimai nebuvo padidėję nė centu. Dar šiandien atsimenu derybas su Finansų ministerija. Jie stabdė ir sakė: ką jūs darote. Papildomai 2005 metų rugsėjo 1 dienai reikėjo apie 50 mln. litų“, - prisiminė R.Motuzas.

Jo kadencijos metu buvo parengtas pedagogų kvalifikacijos tobulinimo projektas, pertvarkyti mokytojų darbo vertinimo kriterijai.

Būdamas ministru R.Motuzas pasisakė už stojančiųjų į kolegijas ir universitetus skaičiaus mažinimą. Siūlė studijuojančių asmenų skaičių sumažinti keliais tūkstančiais. Tačiau kalbos liko kalbomis, mat nuo 2004-ųjų iki 2006-ųjų įstojusių į aukštąsias mokyklas padaugėjo net 5,5 tūkst.

Būdamas ministru, jis pasisakė už aukštojo mokslo kokybės, bet ne kiekybės didinimą.

„Ar normalu, kad kai kuriuose JAV koledžuose mokomasi tik vidurinės mokyklos kurso, o stipendiją dalija už tai, kad lankomos paskaitos?“ - 2005 metais vienoje televizijos laidoje sakė tuometis ministras.

Ar ir dabar R.Motuzas laikosi tokios pozicijos? Jis sako: „Šiandienos konkurencija, didelis aukštojo mokslo įstaigų skaičius iškreipia aukštojo mokslo ir švietimo sistemos esmę. Ne paslaptis, kad šiandien turime daug aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, dirbančių kirpėjais ar kasos operatoriais bankuose“.

R.Motuzas pateikė Švedijos, kurioje jam teko dirbti ambasadoriumi, pavyzdį: „Ten tik 30 proc. visų baigusiųjų mokyklas renkasi aukštąjį išsilavinimą universitetuose. Pavyzdžiui, banke kasos operatoriumi negalėtų dirbti žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Darbo inspekcija iškart darbdavį nubaustų, jei nustatytų, kad kasos operatoriaus vietą, kuriai nereikalinga aukšta kvalifikacija, užima aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus“.

R.Motuzas savo kadencijos metu yra sakęs, kad valstybė turi remti tik paklausiausių specialistų rengimą.

Jo iniciatyva įkurta mokslo, technologijų ir inovacijų komisija, kuriai vadovavo premjeras, ministerijų vadovai. Šios komisijos tikslas - spręsti dėl valstybės prioritetų mokslo, studijų, specialistų rengimo srityje ir garantuoti tikslinį studijų finansavimą 3-4 metams. Tačiau 2008 metais A.Kubilius šią komisiją panaikino.

R.Motuzas, būdamas ministru, tobulino universitetų vidaus valdymą. Įtvirtino nuostatą, kad į aukštųjų mokyklų tarybas turi būti įtraukti socialiniai partneriai, t.y. verslo atstovai, kurie galėtų teikti pasiūlymus dėl specialistų rengimo. „Idėja tų tarybų buvo ta, kad būtent verslas aktyviau dalyvautų aukštųjų mokyklų valdyme, kad investuotų, duotų tam tikrą specialistų užsakymą, pasakytų, ko rinkai reikia“, - sako R.Motuzas.

Tuometis ministras pagarsėjo ir tuo, kad jo kadencijos metu - 2006 metais - buvo nutekintos valstybinio lietuvio kalbos egzamino užduotys. Kilus skandalui, ministras priėmė nutarimą egzaminą perlaikyti. Tai sukėlė didelį abiturientų nepasitenkinimą.

„Manau, kad kaip ministras priėmiau teisingą sprendimą - perlaikyti egzaminą. Nors labai mažai abiturientų žinojo tas užduotis, vis tiek nukentėjo dalis mokinių, buvo sprendžiamas jų likimas“, - teigia R.Motuzas.

Ką jis keistų šiandien būdamas ministru? Jo įsitikinimu, mokyklų tinklą optimizuoti reikėtų ne taip drastiškai, daugiau savarankiškumo šiame procese palikti savivaldybėms ir vietos bendruomenėms.
„Mūsų švietime ta centralizacija iš pradžių buvo reikalinga tam, kad įsibėgėtų mokyklų renovacija, kad joms būtų daugiau lėšų. Kur klaida? Mes nepasiekėme, kad daugiau savarankiškumo turėtų savivaldybės. Juk beveik visose ES valstybėse vietos bendruomenė sprendžia, ar reikalinga mokykla. Jie deda daug pastangų, kad ji išsilaikytų. Aš manau, kad mums nereikėjo vadovautis vien dokumentais, vien mūsų pačių sukurtais mokyklų akreditacijų principais. Negalime mokyklas taip pjauti, nes po kurio laiko mes dėl to labai gailėsimės. Oponentai sako, kad yra geltonieji autobusiukai, tačiau tos programos baigiasi“, - kalbėjo buvęs ministras.

Streikai privertė trauktis

Švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės kadencijos metu 2006-2008 metais netrūko mokytojų streikų.

Tapusi ministre ji pirmiausia ėmė reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Žadėjo geresnę studijų kokybę. R.Žakaitienė įvedė privalomą įmoką už studijas - 520 litų, kuri tuo metu sukėlė didelį studentų nepasitenkinimą. Buvo įstatymais apibrėžta, kad „gerai besimokantis“ studentas yra tas, kurio akademinis vidurkis - 8.

Ministrė taip pat pasisakė už tai, kad aukštasis mokslas būtų prieinamas visiems. Taip ir nutiko: šiandien į aukštąsias mokyklas įstoja apie 70 proc. abiturientų. Net ir tokių, kurių egzaminų balai neblizga. Ką apie tai šiandien mano ministrė? Ar aukštasis mokslas turi būti prieinamas ir bemoksliams?

„Išsilavinusių žmonių niekada nebus per daug. Tegul jie mokosi ir siekia išsilavinimo. Jei jie stoja ir moka už studijas - tikrai nieko blogo“, - sakė ji. Tiesa, R.Žakaitienės įsitikinimu, valstybė turi remti rengimą tų specialistų, kurių trūksta darbo rinkoje.

Ministrės kadencijos metu šalyje prasidėjo mokytojų streikų serija. Jie reikalavo didesnių atlyginimų. 2007 metais, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 1793 litus (atskaičius mokesčius - 1345 litus). Iki 2008 metų mokytojų atlyginimai padidėjo 15 proc.

„Mokytojai protestavo tik todėl, kad norėjo dar didesnio atlyginimo. Galiu drąsiai pasakyti, kad tada atlyginimai buvo stipriai pakelti, kaip niekada dar to nėra buvę. Iš tikrųjų atlyginimai padidėjo 40-50 proc. mokytojų. Šiandieninė situacija savivaldybėse irgi nėra bloga: rajonuose daug kas pavydi mokytojams, nes jie yra daugiausia uždirbanti žmonių grupė“, - sakė R.Žakaitienė.

2008 metų gegužę ministrė savo noru atsistatydino. „Natūraliai pavargau nuo tos įtampos ir politinių intrigų nesinorėjo“, - savo apsisprendimą aiškina ji.

„Būdavo, kad net jei ką teisingo bandydavai siūlyti, profesinės sąjungos įžvelgdavo blogų dalykų“.

Į R.Žakaitienės vietą pusmečiui, iki naujų Seimo rinkimų, paskirtas Algirdas Monkevičius.

Antikonstitucinė reforma

2008 metais į švietimo ir mokslo ministro postą paskirtas liberalas Gintaras Steponavičius. Jis imasi radikalių pertvarkų švietimo ir aukštojo mokslo sistemoje. Nuo 2009 metų keičiamas aukštųjų mokyklų finansavimas - įvedamas studijų krepšelis, paskatinęs iškreiptą aukštųjų mokyklų konkurenciją.

Bandydamos pritraukti kuo daugiau lėšų, aukštosios mokyklos ima varžytis dėl studentų. Pradedamos kurti naujos, tačiau neperspektyvios studijų programos. Studentai viliojami skambiais specialybių pavadinimais.

Daugiausia švietimo lėšų nukreipiama ten, kur ateina daugiausia studentų, t.y. socialinius mokslus ir ypač populiarias vadybos, teisės bei ekonomikos studijų programas.

Beje, G.Steponavičius leidžia aukštosioms mokykloms pačioms nustatyti studijų kainas. Vietoj 520 litų pusmečio studijų kaina pakyla iki 3500-10 000 litų.

Lietuvos šviesuomenė - akademikai, universitetų profesoriai - viešai reiškia susirūpinimą, kad tikroji aukštojo mokslo misija žlugdoma, aukštasis mokslas daromas verslu.

Studentai imami rotuoti nebe kas semestrą, o kas dvejus metus. Tai reiškia, kad studentas dvejus metus gali nemokamai studijuoti nesirūpindamas dėl prastų balų. Jo vieta geriausiųjų eilėje sprendžiama tik antrame kurse.

Ar G.Steponavičius nesigaili dėl tokių savo reformų? „Respubliką“ buvęs ministras tikino, kad aukštųjų mokyklų krepšelizacija nebuvo žalinga. „Studijų krepšelio įvedimas užtikrina, kad aukštųjų mokyklų finansavimas priklausys ne nuo gerų ryšių su ministerija ir politikais, o nuo jų įdėtų pastangų. Tai leidžia tikslingiau paskirstyti valstybės lėšas“, - sakė jis.

Beje, G.Steponavičiaus kadencijos metu pakeista ir universitetų rektorių rinkimo tvarka. Ministras įtvirtino nuostatą, kad aukštosios mokyklos vadovą renka ne universiteto senatas, o išorinė universiteto taryba, sudaryta iš švietimo ir mokslo ministro bei akademinės bendruomenės paskirtų narių. Kitaip tariant, rektoriai nebegali būti renkami be ministro įsikišimo.

2011 metais Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ši Mokslo ir studijų įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai. Taip pat ir studentų rotacijos tvarka. G.Steponavičiui politiniai oponentai siūlo atsistatydinti dėl antikonstitucinių reformų, tačiau ministras savo reformų neišsižada.

2011 metais jis įveda krepšelinę sistemą ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Kaip vertina savo reformą

G.Steponavičius? „Respubliką“ jis tikino, kad savo kadencijos metu jam pavyko padėti pamatus į aukštojo mokslo kokybę. Kitais reikšmingiausiais savo darbais jis laiko mokyklų renovaciją ir išaugusį ikimokyklinių įstaigų skaičių (įdomu, kaip ministrui pavyko pagerinti darželių paklausą savivaldybėse?).
Kitas G.Steponavičiaus laimėjimas - ir susilpnėjęs lietuvių kalbos mokymas mokyklose. Trejus metus iš eilės, nuo 2010-ųjų, trečdalio abiturientų, laikiusių valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, raštingumas buvo nulis balų.

Paklaustas, kur padaryta klaida, G.Steponavičius tvirtino, kad padarė nemažai, tačiau rezultatams pamatyti esą reikia laiko. „Moksleiviai vis dar mokosi terpėje, kur per daug mašininio atkartojimo ir per mažai kūrybiškumo. Šia linkme padaryta nemažai, atnaujintos programos, mažiau kalimo, privalomos išmokti medžiagos, bet švietimo sistema yra gana inertiška, tad reikia laiko, kad pamatytumėme rezultatus. Be abejo, daugiau dėmesio mokytojų gebėjimų stiprinimui prisidėtų prie šios problemos sprendimo“, - tvirtino jis.