Nuodėminga meilė

Pagal Katalikų bažnyčios nuostatas jaunuoliai, priimdami Santuokos sakramentą, prisiekia Dievui būti kartu iki mirties. Tačiau šiandien skyrybų statistika rodo, kad ši priesaika dažnai sulaužoma. Tačiau Dievas sujungia visam gyvenimui, tad išsiskyrę žmonės bažnyčioje tuoktis antrą kartą jau nebegali, taip pat nebegali per mišias priimti Komunijos.

Tokias sąlygas sušvelninti reikalauja modernėjanti visuomenė, tačiau Vatikano Sinode pokyčiams nebuvo pritarta. Atvirkščiai - kalbėta apie tai, kaip kelti žmonių moralę ir skatinti jų tikėjimą.

Meilė aplanko, jei tai ji

- Visgi skyrybų klausimas Lietuvoje yra itin aštrus, tačiau ar Bažnyčia šiandien turi taikytis prie kartais atsainaus žmogaus elgesio, ar žmogus prie Bažnyčios reikalavimų? - „Vakaro žinios“ paklausė Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko.

- Pati visuomenė turėtų būti reiklesnė sau. Juk prisiekia mylėti iki mirties, o staiga įsimyli kitą. Žmogus turi save ugdyti ir rūpintis savo dvasine branda. Žinoma, Dievas visus myli, tad nuolat galvojama, kaip padėti šiems žmonėms, taip pat kaip pasirūpinti tais, kurie kartu gyvena be Santuokos sakramento. Kad Komunijos priimti negali, dar nereiškia, jog turi nustoti melstis ir tikėti Dievą.

Gal kada nors nuostatos pasikeis. Bažnyčia juk atvira visiems, todėl ji turi labai rūpintis šiais žmonėmis, nepalikti jų likimo valiai, padėti susivokti, suprasti, kaip pasikeičia gyvenimas po skyrybų, kaip atrasti tikėjimą, pasijusti visaverčiam.

- O jeigu meilė aplankė antrą kartą, ką daryti tikinčiam žmogui?

- Reikia savęs paklausti, kas apsaugos, ar tai nepasikartos trečią ar ketvirtą kartą? Žmogus turi save valdyti, nes kartais tai būna tik iliuzija. Šiandien dažnai meile laikoma seksas, bet juk meilė visai kas kita.

Kaip sako rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi, meilė, tai ne žiūrėjimas vienas kitam į akis, o žiūrėjimas viena kryptimi. Šių dienų žmogus dažnai tai užmiršta ir taip paliauja save dorovingai ugdyti.

Kartą eidamas į Katedrą pamačiau jaunikį su nuotaka subjaurotu veidu. Aš paklausiau jaunikio, už ką jis myli savo būsimą žmoną, o šis atsakė, kad jam ji pati gražiausia savo dvasia. Aš jį pagyriau ir pasveikinau. Jeigu žmonės dažniau susimąstytų apie dvasią, o ne išorę, nebūtų tų trečių ir penktų meilių, neištikimybės, tad ir skyrybų būtų mažiau.

- Reikia pripažinti, kad daugeliui iš mūsų grožis ir paviršutiniškumas labai svarbus, o dorovingumas stoja į antrąją vietą. Ar tai reiškia, kad nebejaučiame santuokos šventumo?

- Per jaunavedžių kursus nuolat klausiu, ar jaunuoliai iš tiesų tiki, kad jie bus vienas kitam ištikimi iki gyvenimo pabaigos. Nes jei pats netiki šia priesaika, tuomet ir santuoka negalioja.

Kai žmonės tuokiasi iš prievartos, iš išskaičiavimo, tai jau nėra nuoširdi priesaika. Dėl tokio dorovingumo nebuvimo žmonės ateina į Bažnyčios teismą anuliuoti santuokos, ir nė vienas iš jų nekaltina savęs, tik kitą. Bet juk tikėjimas reikalauja teisti ne kitą žmogų, o save. Šiandien kone 60 proc. santuokų baigiasi skyrybomis. Jeigu žmonės neužmirštų, kad yra katalikai, melstųsi ir praktikuotų tikėjimą, skyrybų būtų kokie 5 proc. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad praktikuojantys tikėjimą sutuoktiniai skiriasi 12 kartų rečiau.

Deja, šiandien dažniau prie altoriaus žengiama nusiteikus, kad reikalui esant santuoką bus galima nutraukti. Tačiau tai nėra lengva.

Bažnytinės santuokos anuliavimas yra itin sudėtingas procesas ir neretai tęsiasi apie 2-3 metus. Santuoka anuliuojama, jeigu tėvai verčia tuoktis, jeigu žmonės melagingai prisiekia. Taip pat galima išsiskirti dėl partnerio nebrandos: jeigu jis smurtauja, sulaužo ištikimybę, pasižada pasitaisyti, tačiau to nepadaro.

Tačiau santuoką leidžiama anuliuoti toli gražu ne kiekvienam norinčiajam. Tam reikia turėti įrodymų ir liudininkų. Kartais besiskiriantieji net ir Bažnyčios teisme ryžtasi liudyti melagingai, tačiau tokiu atveju žmonės tik save nuramina, o iš tiesų santuoka prieš Dievą nėra nutraukiama.

- Ne visuomet gyvenimas susiklosto pagal planą. Kartais žmonės sulaužo priesaiką, išsiskiria, o vėliau sutinka kitą žmogų, pamilsta jį, gražiai gyvena, tampa laimingi ir užaugina dorus vaikus. Kaip tokiu atveju žmogui mirties patale susitaikyti su Dievu ir gauti atleidimą, kad gyveno nuodėmingai? Ar reikia meluoti kunigui, kad gailiesi, jog išsiskyrei ir pamilai kitą?

- Meluoti tikrai nereikia, nes nei Dievui, nei sau nepameluosi. Dažnai būna, kad žmogus gulėdamas mirties patale prisipažįsta gyvenantis nebažnytinėje santuokoje, tačiau jam suteikiamas išrišimas. To užtenka.

Daug priklauso nuo tikėjimo

Filosofas Vytautas Rubavičius teigia, kad niekas neapsaugotas nuo aplankančios meilės po skyrybų ar dar susituokus. Tačiau, jo manymu, tikinčiam žmogui tuomet turi kilti klausimas, ar jam svarbiau jausmai ir impulsai, ar dorovinės vertybės. Nusprendus, kad bažnyčioje sudaryta santuoka yra doroviškai aukštesnė, kaip iš tiesų tikinčiam žmogui, ji turi būti svarbesnė. Nebelieka poreikio galvoti, kaip susitaikyti su Dievu ir nebekyla klausimų dėl atgailos.

V.Rubavičius atkreipia dėmesį, kad skatinimas Bažnyčiai atsisakyti tam tikrų savo kanonų, yra grindžiamas vartotojiškos visuomenės vertybėmis, tačiau tokiu atveju reikia paklausti, kokiomis priemonėmis Bažnyčia sutelkia žmones: „Ar tais pačiais sekuliarios visuomenės argumentais, ar vis dėlto nepaliaujamai puoselėdama ir tam tikrą savo skirtingumą. Bažnyčia gyvena modernėjančiame pasaulyje, tačiau sykiu turi išsiskirti savo nuostatomis ir ginamomis vertybėmis.

Filosofo manymu, net egzistuojant galimybei tapti meilės vergu ir po skyrybų, svarbu, kad visuomenė pati sugebėtų išlaikyti santuokos sakralumą, nes tai pagrindinis vaistas, gelbstintis nuo neapgalvotų sąjungų ir iš anksto užprogramuotų skyrybų.

Tokios modernėjančios, o kartais ir atsainios visuomenės fone, V.Rubavičiaus nuomone, nereikėtų šokdinti Bažnyčios pagal savo dūdelę, o verčiau išmokti santūriau gyventi ir laikytis dorovės principų: „Bažnyčia turi išlikti kaip tam tikra institucija, kuri puoselėja tradicijas. Juk tai ne visuomeninė ar valstybinė institucija. Ji visuomet turi palaikyti ryšį su Dievu. Tuomet kyla klausimas, ar modernėdama ji gali išlaikyti šį ryšį ir savo pamatus, kurie jai kadaise buvo padėti.“


Rasa Žemaitė, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė:

Žinoma, sveikintina tai, kad Bažnyčia, kaip bendruomenė, ima svarstyti savo trūkumus viešai. Šios diskusijos laukia didžioji dalis katalikų. Išsiskyrusių žmonių dalyvavimas bažnytiniame gyvenime Lietuvoje yra labai ribojamas, šiandien jie jaučiasi atstumtaisiais. Bažnyčia dėl to praranda dalį nuosekliai tikinčių žmonių, nes tokie žmonės ilgainiui praranda santykį su Bažnyčia. Sakramentai yra labai nepasiduodantys diskusijai klausimai. Kol kas galiojančios taisyklės kartais apsunkina konkrečias situacijas. Žinoma, yra šeimų, kurios išsikovoja galimybę dar kartą žengti prie altoriaus.

Kita vertus, reikėtų tiek religijos atstovų, tiek valstybės pastangų, kad būtų organizuojamos paslaugos, kurios pagerintų besiskiriančių šeimų ir vaikų savijautą. Šiandien jų, galima sakyti, nėra, o skyrybos Lietuvoje vis dar baisus monstras, su kuriuo susitikę, kad ir kaip bandytume ieškoti sprendimų, stengiamės pasukti kitu keliu, o tuomet visos problemos tik sunkėja.

Kiekvienos skyrybos - tai dviejų suaugusių žmonių viešas pralaimėjimas. Šiuo atveju nė viena pusė nelaimi, todėl kiekvieną situaciją turime vertinti atsargiai, ypač paisyti to, kad abiem pusėms tai yra labai skausminga. Receptų turbūt ieškoti reikėtų nuolat ir visomis išgalėmis padėti. Bažnyčios atsivėrimas išsiskyrusioms šeimoms, manau, gali tapti efektyvia priemone padėti šeimoms gyventi susitaikant su situacija, kuri tapo neišvengiama.

Norėtųsi, kad išsiskyrusių šeimų vaikai taip pat nebūtų laikomi kitokiais, jų teisės turėtų būti lygiai taip pat saugomos, o išskirtinumas nebūtų akcentuojamas. Juk sunkūs sprendimai yra našta visam gyvenimui, visuomet kamuoja klausimas, ar teisingai buvo pasielgta, ar nebuvo kito kelio. Skyrybos - tai sunkios pasekmės tiek kalbant apie emocinę būseną, tiek apie teisinį ar finansinį aspektą.

Skyrybos paliečia visą šeimą, tad visiems jos nariams turėtų būti užtikrinta psichologinė pagalba, kad jie žinotų, kaip toliau gyventi, kaip bendrauti, kaip save vertinti. Šiandien besiskiriantys žmonės paliekami savieigai, ir tik kiek patys sugeba išsireikalauti ir atrasti, tokią gyvenimo kokybę ir turi.

Ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas šeimoms, kurios dar nesiskiria, tačiau jau žengia susvetimėjimo keliu. Kartais jų sprendimai gali priklausyti nuo pagalbos, tad Bažnyčia galėtų imtis šios iniciatyvos. Šiandien jau bandoma padėti, kad priimami sprendimai padarytų mažiausiai žalos visoms pusėms. Jei būtų gausu tokių ikikrizinių ir krizinių šeimos centrų, galėtume kalbėti apie skyrybų sumažėjimą.


Santuokų ir ištuokų statistika Lietuvoje


Metai Santuokų Ištuokų

2010 18 688 10 006

2011 19 221 10 341

2012 20 660 10 399

2013 20 469 9974

2013 m. užregistruota 10 tūkst. ištuokų - išsiskiria kas antra pora. Šalyje 1 tūkst. gyventojų teko 3,4 ištuokos. Daugiausia ištuokų 1 tūkst. gyventojų 2012 m. teko Akmenės rajone (4,4 ištuokos), Visagino rajone (4,3), Šiaulių mieste (4,2), o mažiausiai - Kelmės (2,6 ištuokos), Lazdijų, Prienų, Šalčininkų, Švenčionių, Šilalės, Skuodo rajonuose (po 2,8).

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“