Pagrobtiems jūrininkams mokės atlyginimą

Piratavimas vis dar tebeegzistuoja ir yra paplitęs visame pasaulyje. Vis dar užgrobiami laivai, į nelaisvę paimami jūrininkai. Tiesa, palyginti su tuo, kaip su piratavimu buvo kovojama, tarkime, prieš dvidešimt ar dešimt metų ir dabar, teigiamų poslinkių yra.

Labai ilgai truko diskusija, ar leisti laivų įguloms turėti ginklus. Tarptautinės organizacijos tam nepritarė bijodamos iššaukti karą ant vandens. Tačiau internete galima pamatyti filmukų, kaip laivo įgulos ginasi nuo piratų naudodamos ginklus. Dabar pavojinguose rajonuose plaukiojančiuose laivuose yra samdoma apsauga, kai kuriuos laivus lydi karo laivai, atsirado jau ir specialiai pastatytų apsauginių laivų, parengtos rekomendacijos, kaip reikia apsisaugoti nuo piratų.

Akistatą patyrė ir Lietuvos piliečiai

1998 m. gegužę Lietuvą buvo sukrėtusi žinia apie Indijos vandenyne piratų užpultą buvusios bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė" laivą „Algirdas". Antrasis kapitono padėjėjas Aurimas Šarachovas bandė bėgti ir buvo peršautas: rikošetu atskridusi kulka įstrigo plautyje. Įgulos nariai buvo surakinti antrankiais. Tačiau dėl nežinomos priežasties piratai laivą, apšaudę visą aparatūrą vairinėje, tiesiog paliko.

2009 m. prie Pietų Nigerijos krantų buvo užpultas AB „Limarko" laivininkystės kompanijos laivas „Saturnas". Automatiniais ginklais ginkluoti piratai išsivežė penkis įgulos narius.

Prieš 10 metų gegužę palei Vakarų Afrikos krantus buvo užpultas šios kompanijos laivas „Argo". Tąkart buvo pagrobtas laivo kapitonas Dmitrijus Baškirovas.

„Anksčiau pagrobtiems jūrininkams atlyginimas nebuvo mokamas. Jeigu laivo savininkas turėdavo draudimą, jiems dar būdavo šiek tiek sumokama, o jeigu jūrininkai dirbdavo laivuose, kurie nebuvo apdrausti, nieko ir negaudavo. Tuose laivuose, kuriuose mes, kaip Lietuvos jūrininkų sąjunga, turime kolektyvines sutartis, būdavo šiek tiek kitaip. Mes anksčiau buvome įteisinę tokius reikalavimus ir piratų pagrobtiems jūrininkams ar laivo užgrobimo metu jūrininkai gaudavo atlyginimus. Jeigu jūrininkas žūdavo piratų užgrobimo metu ar jų nelaisvėje, jo šeimai būdavo išmokamos kompensacijos. Po kurio laiko tokie reikalavimai atsirado tarptautinėje konvencijoje dėl darbo jūrų laivyboje ir tikiu, kad dabar jie atsiras ir mūsų įstatyme", - sakė Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) pirmininkas Petras Bekėža.

Pagerės sąlygos ginti jūrininką

Šiemet Vyriausybė pritarė Susisiekimo ministerijos inicijuotoms Prekybinės laivybos įstatymo pakeitimams. Jų prireikė todėl, kad to reikalauja Tarptautinės darbo organizacijos 2006 m. konvencija dėl darbo jūrų laivyboje. Įstatymo pakeitimai pradės galioti tada, kai jiems pritars Seimas.

„Pernai buvo nemažai ginčytasi dėl tų pataisų, daryta korekcijų. Pakeitimai su mumis suderinti, radus bendrus sąlyčio taškus esminiuose dalykuose. Pataisas reikėjo daryti atsižvelgiant į minėtą konvenciją, nes kai kurios mūsų įstatymo nuostatos neatitiko jos nuostatų.

Kartais jūrininkams atrodo, kad visa teisinė bazė jų tiesiogiai neliečia, bet kiekvienas tarptautinis teisės aktas, įteisintas Lietuvos teisinėje bazėje, sudaro geras sąlygas ginti jūrininką. Laivų savininkai privalės tai vykdyti", - sakė LJS pirmininkas.

Dabar jeigu Lietuvos jūrininkus pagrobtų piratai, jiems tol, kol bus nelaisvėje, privalės būti mokamas darbo užmokestis. Pasak P.Bekėžos, jūrininko žūties atveju jo šeima gaus garantuotas išmokas. Anksčiau tokie dalykai nebuvo įteisinti įstatymu.

Kiek laiko mokėti?

Pasak Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomojo direktoriaus Gintauto Kutkos, savininkai šioje srityje didelių opcijų neturėjo.

Žinoma, laivų savininkams labiausiai rūpi praktiniai dalykai. Pavyzdžiui, ką daryti, jeigu jūrininką pagrobia piratai arba jis pats turėjo tikslą prapulti. „Visokių žmonių yra. Mums kyla klausimas, per kiek laiko jūrininkas gali būti pripažįstamas dingusiu. Dabar įstatyme formuluojama taip, kad savininkas moka pagrobtajam atlygį visą jūrininko buvimo nelaisvėje laikotarpį iki jūrininko paleidimo ir repatriacijos į jo nuolatinę gyvenamąją vietą dienos arba, jei jūrininkas miršta nelaisvėje, iki jo mirties datos, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Negerai, kad šis terminas konvencijoje konkrečiai nebuvo apibrėžtas. Atrodo, kad pagal mūsų teisės aktus, jeigu žmogus per šešis mėnesius neatsiranda, jį galima pripažinti dingusiu. Bėda ta, kad žmogus gali ilgai neatsirasti, o ir pats teisminis nagrinėjimas dėl pripažinimo mirusiu gali užtrukti", - kalbėjo laivų savininkų atstovas.

Pasak G.Kutkos, dar vienas klausimas kyla dėl išmokų. Kam turi būti mokami tie pinigai - ar žmonai, ar vaikams, ar giminaičiams? „Paprastai darbo sutartyje, sudaromoje su jūrininku, nustatomos konkrečios darbo užmokesčio pervedimo kitiems asmenims sąlygos ir tvarka bei nurodomas konkretus asmuo ar asmenys, kuriems būtų pervedamas jūrininko darbo užmokestis. Mes norėtume, kad tam nurodytam asmeniui ar asmenims mes ir galėtume mokėti, kad neprasidėtų teisminiai ginčai tarp giminaičių, kas tuos pinigus turi gauti. Mes nenorime veltis į teisminius ginčus", - aiškino vykdomasis direktorius.

Atsakingos dvi ministerijos

Pasak G.Kutkos, diskusijų dėl pataisų minėtame įstatyme buvo daug. Įstatymo projektas strigo Vyriausybėje dėl tam tikro ministerijų nesusikalbėjimo. Nemažai klausimų buvo kilę dėl priverstinės repatriacijos, t. y. kai laivo valdytojas nevykdo jūrininkų, kurie turi teisę į repatriaciją, repatriacijos, ir jūrininkas svetimoje šalyje yra paliekamas likimo valiai.

Anksčiau už šį procesą buvo atsakinga Užsienio reikalų ministerija, o šiuo metu yra paskirtos dvi institucijos - Užsienio reikalų ir Susisiekimo ministerijos. „Liaudies išmintis sako, kad kai daug auklių, vaikas lieka be galvos, - svarsto laivų savininkų atstovas. - Dabar Seimui pateiktame projekte yra nurodytos dvi ministerijos. Žinoma, mes norėtume, kad tai kuruotų viena ministerija ir kad tai būtų Užsienio reikalų ministerija. Jeigu kas nors nutinka, visada problemos pirmiausia sprendžiamos per ambasadas. Jeigu toje šalyje nėra mūsų ambasados, Užsienio reikalų ministerija gali kreiptis pagalbos į kurią nors kitos Europos Sąjungos šalies ambasadą, esančią toje šalyje."

Tradiciškai jūrininko grįžimą į tėvynę privalo užtikrinti laivo savininkas. Įstatymo projektu siekiama praplėsti, perkeliant konvencijos nuostatas, atvejus, kada laivo valdytojas turi organizuoti jūrininko repatriaciją ir apmokėti išlaidas, susijusias su jūrininko kelione į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Jūrininko repatriacija turi būti vykdoma, jei darbo sutartis su jūrininku baigiasi arba jis nebegali vykdyti pareigų pagal darbo sutartį, arba jūrininko darbo sutartį nutraukia laivo valdytojas ar pats jūrininkas dėl pateisinamų priežasčių (ligos, sužeidimo ar kitos sveikatos būklės, dėl kurios reikia repatriacijos, kai nustatoma, kad jūrininko sveikatos būklė leidžia jam keliauti); arba laivo avarijos atveju; arba jei laivo valdytojas negali toliau vykdyti savo iš teisės aktų ar sutarčių kylančių įsipareigojimų kaip jūrininko darbdavys dėl nemokumo, laivo pardavimo, laivo registracijos pasikeitimo; arba jei laivas plaukia į didelės rizikos zoną, įtrauktą į Londono laivybos draudimo rinkos jungtinio karo komiteto patvirtintą pavojingų zonų sąrašą, į kurią vykti jūrininkas nedavė sutikimo, ir kitais kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais.