Rezistencijos kovas ir tremtį išgyvenusiam šiauliečiui 86-erių Valerijonui Griciui šiandien skaudu matyti pamintus laisvės kovų idealus, naikinamą Lietuvą ir visos tautos sąskaita lobstančią saujelę išrinktųjų.
V.Gricius sako, kad jei prisikeltų kovoje prieš sovietų okupaciją galvas paguldę partizanai, valdžia greitai būtų priversta liautis tyčiotis iš lietuvių tautos ir nustotų žiūrėti tik savo gerovės. „Ir aš dar prie jų prisidėčiau“, - sužimba buvusio kovotojo už laisvą Lietuvą akys.
- Kodėl šių dienų Lietuva taip skiriasi nuo tos, vardan kurios kovojote su sovietų okupantais pokario metais? - pasiteiravo „Respublika“ Valerijono Griciaus.
- Vaikeli, aš dabar, kai televizorių pasižiūriu ir matau, kas darosi šalyje, tik keiktis norisi. Dabar yra dvi Lietuvos: saujelė milijonierių valdžioje ir visa likusi tautos dalis, kuri priversta kęsti nepriteklius ir valdžios patyčias. Žmonės, esantys valdžioje, nuskriaudė ir darbininkus, ir pensininkus. Gaudavau pensijos arti tūkstančio litų. Tai jie mano pensiją nurėžė beveik pustrečio šimto litų. Valdžia elgiasi kaip jai patinka: su pinigais, kuriuos žmonės sunkiu darbu per visą gyvenimą užsitarnavo, elgiasi kaip nori, išmoka tiek, kiek nori, o patys punta visų Lietuvos gyventojų sąskaita. Baisu pagalvoti...
- Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje gyventi neskalsu. Gal pokariu buvo lengviau?
- Jie nematę tų laikų, nežino, kad gali būti ir dar sunkiau. Karo metais šiaip ne taip išvengiau tarnybos sovietų kariuomenėje - 1944-ųjų gruodžio pabaigoje su Petru Drungilu pabėgau iš karinio komisariato. Grįžęs namo išėjau į mišką, prisijungiau prie Kretingos rajono Darbėnų partizanų. Turėjau parabelį, taiklus buvo... Kiti partizanai mane vadino Vytenio slapyvardžiu. 1945-ųjų balandžio 25 ar 26 dieną tarp Salantų ir Skuodo įvyko susišaudymas su rusų kareiviais. Pavyko tada išvengti ir žūties, ir nelaisvės. Tačiau partizanaujant pašlijo mano sveikata, ėmė gelti sąnariai. Laureckis, Darbėnų partizanų vadas, man patarė palikti mišką. Nebegalėjau tęsti kovų. Grįžęs iš miško enkavėdistams sumelavau, kad visą tą laiką dirbau pas ūkininką Gadeikį Vladą, jis mano žodžius patvirtino. Namie sustiprėjau, atgavau sveikatą.
- Kaip įkliuvote okupantams?
- Mane suėmė 1948-aisiais birželio 28-ąją. Mačiau tądien, kaip penki šeši kareiviai vežimu pravažiavo. Sėdau ant dviračio, kokius šimtą metrų pavažiavau, kai išgirdau rusų kareivio paliepimą sustoti. Parsivarė mane į sodybą, įvedė į daržinę. Neduok, Dieve... Pasipylė smūgiai, kareiviai grūdo pistoletą į burną, reikalavo, kad prisipažinčiau, kur miškiniai, kur ginklai. Sakiau, kad nieko nežinau.
Vieni mušė, kiti namuose darė kratą. Nieko nerado. Išvežė mane į Darbėnus. MGB viršininkas Grumovas įvedė mane į kitą kambarį, smogė vieną kartą, kitą. Išvirtau, bet nieko nepasakiau. O mane išdavė vienas partizanas, kurį rusai sužeistą paėmė į nelaisvę. Jis papasakojo, kad aš kovojau miške. Net jei ir ne ta išdavystė, manęs nebūtų paleidę. Nepaleisdavo tais laikais - jei jau paėmė, tai viskas. Gavau 25 metus lagerio. Ištrėmė mane 1948-aisiais per Kalėdas. Dirbau šachtoje Komijos respublikoje, Intos mieste. 1956-aisiais mane paleido. Jau galėjau grįžti į Lietuvą, tačiau nekenčiau kolūkių ir likau darbuotis šachtoje. Per griūtį šachtoje buvau sunkiai sužeistas. Į Lietuvą parvažiavau 1977-ųjų gruodžio mėnesį, jau vedęs politinę kalinę iš Šniūraičių.
- Kas vienijo lietuvių tremtinius būnant toli nuo Tėvynės?
- Mūsų skyriuje buvo apie 600 lietuvių tremtinių. Iš jų gal tik trys buvo tokie, kurie galėjo ir duonos gabaliuką pavogti, o visi kiti buvome kaip draugiška šeima. Dvasios tvirtybės suteikdavo tautinės šventės, tradicijos, kurių nepamiršome net už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Sėsdavome prie Kūčių stalo, švęsdavome Kalėdas, kitas šventes. Prižiūrėtojai, matydami, kad sėdame prie Kūčių stalo, nesikišdavo, nesakydavo nė žodžio. Kiek džiaugsmo buvo, kai kartą viename laiške radau Kūčių paplotėlį! Neišėmė, matai... Per aštuonerius metus lageryje tegavau tik tris siuntinius. Maisto trūkdavo, bet tekdavo su tuo susitaikyti ir apsiprasti. Pinigus už darbą pradėjo mokėti tik 1952-aisiais.
- Kodėl šiandien nesugebame tvarkytis savo žemėje patys, o iš vienos okupacijos stačia galva atsidūrėme kitoje?
- Po šimto metų, šitaip „tvarkantis“, Lietuvos išvis neliks. Ir savo vaikams šitaip pasakyk. Sakyk, senelis sakė. Gal nereikės ir šimto metų. Jau ir šiandien tūkstančiai lietuvių išvažiuoja iš Lietuvos, į jų vietą atvyksta svetimšaliai, kurie čia kuria namus, šeimas, lietuvaitės teka už musulmonų, kitų... Tai - pražūtis mūsų šalies ateičiai. Skaudu matant tai. Lietuviai privalo kurti lietuviškas šeimas, mylėti savo kraštą ir atiduoti viską jam. Juk ir antras Dievo įsakymas liepia: „Mylėk savo artimą kaip save patį“.
- Ką turėtume daryti, kad išsaugotume savo valstybę?
- Reikia sumažinti Lietuvoje išsikerojusį poniškumą ir savanaudiškumą, nesivaikyti pinigo taip, kaip jo vaikosi ta saujelė žmonių, esančių valdžioje. Kur tai matyta, kad Kubilius per mėnesį gaudavo 11 tūkst. litų? Na, tegul būna 5 tūkst. litų, bet tik ne tiek.
1939-aisiais Lietuvoje buvo krizė. Prezidentas Antanas Smetona tuo laiku net neėmė algos - todėl, kad valstybei reikėjo sumokėti ūkininkams už grūdus. O čia... Šiandien valdžiai nuo „darbo“ pūslės ant pilvų auga, o ne ant rankų. Kažkoks kitas šiltą vietą užsėdęs veikėjas per mėnesį gauna 20 tūkst. litų. Ar taip gali būti? Kraugeriai... Ir žinai, ką pagalvoju? Jei partizanai, padėję galvas už Lietuvos laisvę, šiandien prisikeltų, tokių gyvačių valdžioje čia greitai neliktų. Ir aš dar prie tų partizanų prisidėčiau, nes esu tos nuomonės, kad pinigus reikia užsidirbti, o ne tiesiog gauti. Bet Lietuvoje yra kitaip. Aš pensiją užsitarnavau, o iš manęs ją atėmė. Tegul savo nepamatuotus atlyginimus apsikarpo!
- Ar mes pajėgūs apsiginti, jei net valstybės pamato - Lietuvos žemės - nesugebame apsaugoti nuo užsieniečių, supirkinėjančių mūsų protėvių krauju apšlakstytas žemes ir apstatančių jas kiaulynais?
- Nė gramo lietuviškos žemės jiems negalima parduoti! Užsieniečiai juk negali patys pirkti žemių, bet atsiranda parsidavėlių lietuvių, kurie šoka pagal jų dūdelę ir pildo visus jų įgeidžius. Jau labai daug Lietuvos žemių šitaip atsidūrė užsieniečių rankose. Tik niekšai gali parduoti Lietuvą, jos žemes. Būtų mano valia, tuos supirkėjus grūsčiau lauk iš Lietuvos. Pasaulyje žemės pilna, o Lietuvos žemė lietuviams ir turi priklausyti. Jei Lietuvos žemė bus išparduota, tai ir Lietuvos nebebus. Tada čia šeimininkaus užsieniečiai, o lietuviai jiems bus priversti vergauti. Kodėl apie tai nesusimąsto šalies valdžia? Matyt, joje esantiems taip yra naudinga.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
