Pokemonų medžioklės ypatumai

Nors „Pokemon Go“ žaidimas rinkai buvo pristatytas tik prieš kelias savaites, masinė psichozė išplito labai greitai, neaplenkdama ir Lietuvos. Užsienio patirtis rodo, kad žaidimas teikia ne tik džiaugsmą pokemonų gaudytojams. Jau užfiksuota atvejų, kai pro išmaniojo telefono kamerą stebint realybę ir ieškant, kada išlys pokemonas, žaidėjai nuvedami į užkampius ir apiplėšiami vietinių gyventojų. JAV jau užfiksuotas ne vienas atvejis, kai vairuotojai, žaisdami prie vairo „Pokemon Go“, padaro avarijas. Beje, pokemonų žaidimas, užvaldęs visą pasaulį, toli gražu nėra naujiena. Gal net ne visi lietuviai, susirgę pokemonų gaudymo liga, žino, kad daugiau nei prieš metus tokias pačias galimybes žaidėjams suteikiantį žaidimą sukūrė jauni mūsų tautiečiai - Šarūnas ir Žilvinas Ledai.

- 2014 metų pabaigoje Jūsų komanda „Tag of Joy“ pristatė rinkai šiuolaikišką, realybę praplečiantį žaidimą „Monster Buster“. Jis iš karto sulaukė didelės sėkmės ir tapo vienu sėkmingiausiu žaidimu Windows Phone programėlių parduotuvėje. Ar nebus „Pokemon Go“ kūrėjai, pristatantys savo produktą kaip naujovę, pasisavinę Jūsų jau įgyvendintos žaidimo idėjos?, - „Vakaro žinios" paklausė Šarūno Ledo.

- Manau, kad jie atliko rinkos tyrimą bei konkurentų analizę, tad tikėtina, kad mūsų žaidimą matė. Bet sunku pasakyti, kiek tiesiogiai buvo kažko paimta, nes ir patys „Pokemon go“ kūrėjai jau prieš tai buvo sukūrę kitą žaidimą, kuris taip pat veikia su žemėlapiu. Tad patirties jie turėjo, tik pridėjo naujų elementų, iš kurių svarbiausias - personažai. Žinoma, ir mūsų žaidimas turi nemažai atsisiuntimų - gerokai per pusę milijono. Windows Phone platforma užima tik 3 proc. visos pasaulinės mobiliųjų telefonų rinkos, tad skaičius šioje aplinkoje yra tikrai didelis. Be to, žaidimą „Monster Buster“ mes toliau tobuliname, pritaikome iPhone įrenginiams bei Android operacinei sistemai ir planuojame jau šiemet išleisti šią naują versiją. Tokie žaidimai veikia pagal žemėlapį. Jame, tačiau tuo pat metu ir realybėje žaidėjas vaikšto, ekrane matydamas, kuriose vietose yra žaidimų personažai. Mūsų atveju tai monstriukai, „Pokemon Go“ - pokemonai. Priėjus prie šių personažų, žaidėjas juos vienokiu ar kitokiu būdu gali pagauti. Visas principas ir įgyvendinimas yra labai panašūs. Tiek „Pokemon Go“, tiek mūsų žaidime yra žemėlapis, o priėjus prie personažų, juos galima pamatyti papildytoje realybėje, - pavyzdžiui, mūsų atveju matomas tikras realybės vaizdas, o jame plūduriuoja portalai, kuriuose slepiasi monstriukai.

- Ko gero, „Pokemon Go“ sėkmės raktas ir buvo patys pokemonai, visiems pasaulyje jau gerai pažįstami personažai?

- Tikrai neabejoju, kad tai turėjo didelės įtakos. Dabartinis laikmetis taip pat labai parankus. Visi tie žmonės, kurie kažkada žiūrėjo filmukus apie pokemonus arba žaidė pokemonų žaidimus, šiandien jau suaugę savarankiški žmonės. Ir staiga atsiranda žaidimas, kuriame tuos vaikystės personažus galima rinkti savo telefonu realybėje - juk tai nuostabu. Taigi nėra abejonės, kad žinomas vardas turėjo didelės įtakos ir praktiškai jis tikriausiai ir leido šiam žaidimui taip staigiai ir taip stipriai išpopuliarėti visame pasaulyje.

- Dažnai kompiuteriniai žaidimai kaltinami, kad įtraukia žmones ir atskiria nuo realybės. Jūsų sukurtas žaidimas skatina išeiti iš namų ir atsidurti arčiau tikro gyvenimo?

- Mes, kaip žaidimų kūrėjų kompanija visuomet siekiame ieškoti naujovių, tad vienas iš variantų ir buvo mobiliųjų prietaisų tikrojo mobilumo išnaudojimas. Sumanėme, kad reikia leisti žmonėms žaisti žaidimus ne tik sėdint namuose, bet ir susiejant žaidimo mechaniką su žmogaus aplinka, taip paskatinant išeiti, susitikti ir galbūt net leisti laiką kartu, tiesiog žaidžiant žaidimą. Pernai į žaidimą įvedėme netgi lankytinus objektus, prie kurių gali slėptis monstriukai, o priėjus, galima daugiau sužinoti ir apie pačią lankytiną vietą.

Mūsų sėkmė Windows Phone aplinkoje, o „Pokemon Go“ populiarumas ir kitose rodo, kad žmonės mėgsta tokius žaidimus žaisti, jie nori išeiti į lauką. Nors prieš tai buvo daug skeptikų, kurie manė, jog toks žaidimo principas niekuomet neišpopuliarės plačiojoje visuomenėje, manau, pokemonai yra akivaizdus pavyzdys, kad žmonėms tokie dalykai yra įdomūs. Jie mėgsta žaisti kartu ir juo smagiau, jei žaidimas skatina žmogų išeiti iš kambario ir atsistoti nuo kompiuterio.

- Tačiau staiga užvaldęs pasaulį žaidimas kai kur iššaukė nusikaltimus ar nelaimingus nutikimus. Kaip apsisaugoti nuo to ir išmokti žaisti saugiai?

- Nemanau, kad pats žaidimas yra kažkuo blogas. Čia, kaip ir bet kurioje srityje, problemos kyla iš pačių žmonių, o ne iš produkto. Juk ir mobilųjį telefoną vairuojant naudoti draudžiama, tačiau daug žmonių kalba telefonu vairuodami ar net kažką skaito ekrane. Jei žaisdamas kažkas padarė avariją, akivaizdu, kad žmogus tiesiog pats nemoka atsirinkti, kas yra saugu ir galima. Kiekvienas žmogus turi būti atsargus ir lygiai taip pat, jei kažkas siūlo eiti ieškoti pokemonų į įtartiną vietą, tai nebūtinai klausyti ir ten eiti. Juo labiau kad ir pokemonas anksčiau ar vėliau atsiras kažkur kitur.

- Ar įmanoma žaisti pasimėgaujant ir nerizikuoti tapti priklausomu?

- Taip, žaidimai kelia tam tikrą konkurencingumo jausmą ir teigiamas emocijas. Žaidimas yra smagus laiko praleidimo būdas, o jeigu žmogus tampa priklausomas, jis, ko gero, turi psichologinių ar rimtesnių problemų. Toks žmogus turbūt gali tapti priklausomas ne tik nuo žaidimų, bet ir nuo alkoholio ar ko nors kito, kas jam gyvenime suteikia teigiamų emocijų ir bent kažkiek pakeičia to žmogaus realybę, kuri jo netenkina.


Viktorija GRIGALIŪNIENĖ, Vaikų psichologė-psichoterapeutė:

Visos tokios programos ir internetiniai žaidimai jau yra užvaldę šiuolaikinius žmones. Žmonių socializacija prastėja pradedant nuo vaikų ir baigiant suaugusiais. Kai aš buvau vaikas, man didžiausia bausmė buvo, kai tėvai pasakydavo: „Neisi į lauką“. Tuo metu dabartiniams vaikams didžiausia bausmė: „Eisi į lauką“. Viena vertus, toks yra laikotarpis ir madų tendencijos.

Naujosios technologijos tikrai nėra blogai, bet reikia atminti, kad atsiranda tam tikri kraštutinumai. Kai žmonėms trūksta bendravimo ir jie nepatenkina to poreikio standartinėmis priemonėmis, tai reikia kompensuoti kažkaip kitai. Tam ir atsiranda įvairūs tokie žaidimai, kurie pakeri žmones. O kiti žaidžia tam, kad neatsiliktų nuo mados.

Bet kokia priklausomybė yra susijusi su pačiu žmogumi, o ne su žaidimu ar internetu. Tai yra priklausomos asmenybės. Jei žmogus yra priklausoma asmenybė ir turi polinkį į tai, tai arba šitas žaidimas, ar antras, ar trečias ir padarys jį priklausomą. Nuo paties žaidimo nieko nepriklauso. O avarijas žaisdami daro ar nežiūrėdami niekur, tik į telefoną, į gatvę eina tie žmonės, kurie ir turi toms technologijoms priklausomybę. Kurių socialinis gyvenimas galbūt nepatenkina kažkokių jų poreikių. Jie taip kompensuoja savirealizacijos spragas.

Žinoma, nesmagu tai, kad jau pasirodo informacijos, jog ne visi žaidimai sukuriami šiaip sau. Per juos galima paprastai stebėti žmones, matyti, kur žmonės yra. Taip atsiveria didelė terpė vagims, politiniams ir net kariniams planams. Ypač kai dėl vieno žaidimo yra pamišęs visas pasaulis. Su pavojumi susiduriame ir socialiniame tinkle, kai žmonės deda savo vaikų nuotraukas, skelbiasi, kad išvažiuoja, o paskui stebisi, kad po atostogų randa apvogtą butą. Žmonės apie tai nepagalvoja ir savęs neapsaugo.

Pasakyti, kaip žaisti, kad būtų saugu, turbūt nelabai yra recepto. Jei žmogus linkęs tapti priklausomas, jam kažką pasakius, nieko nepadarysime. Su tuo žmogumi reikia dirbti ir dirbti rimtai. O geriausiai - iš anksto. Tai yra šeimoje, ugdant vaikus tinkamai, o ne paliekant juos prie televizoriaus, kad būtų namuose ramiau.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"