Pradėkime nuo gimtosios kalbos

Vasario 16-osios gimnazija - lietuviška mokykla Vokietijoje, įsteigta dar 1954 metais. Su „Respublika“ sutiko pabendrauti čia dirbanti lietuvių kalbos mokytoja iš Lietuvos Birutė Augustinavičiūtė. Lietuvoje dirbusi mokytoja bei direktorės pavaduotoja, 2011 metais ji, dar gyvendama Lietuvoje, kandidatavo į Švietimo ir mokslo ministerijos paviešintą konkursą dirbti Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje ir... laimėjo. Šiandien ji sako, kad kartais žmonės, palikę savo šalį, tampa dar didesniais patriotais.

- Vasario 16-osios gimnazija - vienintelė tokio pobūdžio mokykla Vakarų Europoje. Kuo svarbi ir kam šiandien vis dar reikalinga lietuviškumą puoselėjanti mokymo įstaiga už Lietuvos ribų?

- Šiandien gimnazija yra dvikalbė mokykla, kurioje dirbama pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, ji papildyta lituanistinio ugdymo programa (lietuvių kilmės vaikams privaloma): lietuvių kalba ir literatūra, Lietuvos istorija, lietuviškai mokomasi religijos, geografijos, veikia tautinių šokių kolektyvas, vokalinis ir instrumentinis ansambliai, M.Valančiaus vardo ateitininkų kuopa, vokiečių vaikai lanko lietuvių kalbos būrelį, pažinties su Lietuva kursą (jis privalomas ne lietuvių kilmės vaikams). Taip pat reikia pasidžiaugti tuo, kad gimnazistai turi galimybę laikyti lietuvių k. ir literatūros brandos egzaminą (raštu arba žodžiu).

Noriu akcentuoti, kad ši mokykla išliko viso pasaulio lietuvių dėka. Per daugelį metų fundamentalusis gimnazijos tikslas nepasikeitė - suteikti lietuvių kilmės vaikams sąlygas išsaugoti lietuvišką tapatybę, auklėti juos krikščioniška ir europietiška dvasia, puoselėti lietuvių kalbą ir tradicijas, garsinti Lietuvos vardą, populiarinti jos kultūrą Vokietijoje, Europoje ir visame pasaulyje.

Esu sakiusi ir rašiusi, kad, mano nuomone, Vasario 16-osios gimnazija kaip institucija, jau nuo pat įkūrimo, peržengė mokyklos sampratos ribas ir tapo fenomenaliu reiškiniu.

- Ar dabar mokykloje mokosi tik lietuvių vaikai?

- Gimnazijoje dominuoja vokiečių ir lietuvių kilmės jaunuoliai. Kalbant apie lietuvius, yra įvairiausių situacijų: kai kurių abu tėvai gyvena Lietuvoje, kai kurių - Vokietijoje, kai kurių vienas iš tėvų, dažniau mama, yra lietuvis, kitų seneliai arba proseneliai yra arba buvo lietuviai. Apibendrinant galima pasakyti, kad gimnazijoje galima sutikti pirmos-ketvirtos kartos lietuvių kilmės palikuonių.

Kai rengiau straipsnį, skirtą gimnazijos 65-osioms įkūrimo metinėms, minėtoms 2015-aisiais, suskaičiavau, kad nuo mokyklos įkūrimo pradžios, 1950 metų, iki 2015 metų joje mokėsi 2477 lietuvių kilmės mokiniai iš visų žemynų, iš 27 šalių: Anglijos, Argentinos, Australijos, Belgijos, Brazilijos, Danijos, Dominikos Respublikos, Italijos, Ispanijos, JAV, Kanados, Kolumbijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Malio Respublikos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Šveicarijos, Turkijos, Ukrainos, Urugvajaus, Venesuelos, Vengrijos, Vokietijos. Jeigu jau kalbame apie tautybę, noriu paminėti tai, kad ir kolegų komanda šia prasme gimnazijoje nėra homogeniška: lietuviai, vokiečiai, graikas, prancūzė, kazachė, ukrainietė, turėjome kolegę persę. Mes tikrąja šio žodžio prasme esame daugiakultūrėje aplinkoje.

- Kaip vaikams įveikiama lietuvių kalba, kaip jiems suprantama lietuviška literatūra?

- Pirmoji užsienio kalba visiems yra anglų kalba, lietuvių kilmės vaikams antroji privaloma užsienio kalba yra lietuvių kalba. Beje, jeigu pageidauja, lietuvių kalbos mokosi ir vokiečiai. Dėl kalbos sistemos ir literatūros suvokimo yra įvairių situacijų: vieniems paprasta, kitiems sudėtinga, tretiems labai sunku.

- Labai dažnai Lietuvoje galima išgirsti, kad emigravę tautiečiai užsienyje pamiršta savo šaknis. Ar išvykimas iš šalies visuomet reiškia jos atsižadėjimą?

- Jokiu būdu negalime to absoliutinti. Žinoma, pasitaiko visko. Bet pagalvokite, jeigu lietuviai užmirštų savo šaknis, kalbą, lietuviškumą, argi dabar būtų pasaulyje apie 170 lituanistinių mokyklėlių, „Tautiškos giesmės“ aplink pasaulį akcija, Nacionalinio diktanto konkursas visame pasaulyje, užsienio lietuvių sukurti fondai, skirti lietuvybei ir lietuviams remti, kelios dešimtys lietuvių bendruomenių, kurios skaičiuoja jau aštuoniasdešimtus septyniasdešimtus veiklos metus ir dar daug daug visko.

Vaikai baigia gimnaziją, grįžta studijuoti į Lietuvą, kiti baigia studijas ir grįžta dirbti į Lietuvą, treti su šeimomis važiuoja atostogauti į tėvų ar senelių žemę.

Turiu paminėti ir tai, kad tuos, sugrįžusius, švelniai tariant, glumina tokio paties darbo atlygio skirtumai Lietuvoje ir Vokietijoje (kartais dešimt kartų ir daugiau). Akivaizdu, kad nepakankamai investuojama į žmogų, skamba per daug deklaracijų ir abstraktų, per daug anksti pasitenkinama esama padėtimi.

- Kodėl svarbu išsaugoti savo šaknis ir žinoti savo istoriją?

- Šis žinojimas yra dalis savęs pažinimo. Ne visiems jo reikia. Tačiau gyvendami už Lietuvos ribų kai kurie tampa didesniais ir tikresniais patriotais.

- Ar vaikai tai supranta, ar visgi jiems savesnė tampa Vokietijos žemė?

- Lietuva daugumai vaikų - ilgesio žemė. Dabar jau įpratau prie to, bet iš pradžių buvo maloniai netikėta. Netikėta, nes tie jauni veidai buvo toks ryškus kontrastas Lietuvoje transliuojamai retorikai.

- Ar pačiai pavyksta dažnai grįžti į Lietuvą?

- Į Lietuvą grįžtu mažiausiai keturis kartus per metus. Atostogos mokiniams čia yra ir atostogos mokytojams. Lietuvoje prieš kurį laiką vyko diskusijos, kad reikėtų ilginti mokslo metus. Vokietijoje mokiniai atostogauja tik 13 savaičių, Lietuvoje - 16. Heseno (Hessen) žemėje (joje įkurta Vasario 16-osios gimnazija) mokslo metai šiais metais baigsis liepos 15 d., prasidės - rugpjūčio 29 d.

Lietuvoje visi mano šeimynykščiai. Žinoma, kad lankau juos. Pasiilgstu. Kokios emocijos užplūsta sugrįžus? Įvairios. Savo krašto džiaugsmas, savi žmonės, savi namai. Po to pastebi kitokius veidus gatvėse, dažnai liūdnus, pavargusius. Lietuvoje stebina kartais net dvigubai brangesnės kai kurių maisto produktų kainos nei Vokietijoje. O ten minimalus vienos valandos uždarbis 8,50 euro (brutto). Natūraliai kyla klausimas, kaip žmonės Lietuvoje gyvena? O gal būna?

- Globaliame pasaulyje šiandien susiduriame su tautų susimaišymu, bendra valiuta, atviromis sienomis. Kaip globalizacijos akivaizdoje mažai šaliai, iš kurios tautiečių dar kasmet ir emigruoja, neprarasti savo identiteto?

- Pažiūrėkime į mažas ir stiprias šalis. Jų žmonės moka po keletą kalbų. Taigi jeigu norime išsaugoti savo identitetą - mokykimės kalbų. Pradėkime nuo gimtosios. Tada užsukama spiralė, atsiveria akys, įgalinamas mąstymas, suvokimas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“