Šaolinas keliasi Lietuvon

Kaip grįžęs namo

Antroji kelionė kainavo beveik dvigubai mažiau, su lėktuvo bilietu išleidau tik apie penkis tūkstančius litų. Pirma mano kelionė nebuvo panaši į poilsinį turizmą Tunise, bet tai toli gražu ne tokia avantiūra, kaip trenktis į Nigeriją ar Šri Lanką tuo metu, kai ten siaučia “Tamilų tigrai”. Kinija - saugi, civilizuota šalis, o Šaolinas - ne kamikadzių rengimo stovykla, o budistų vienuolynas.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad galimybių gausu. Sporto kompleksai kviečia už padorią kainą per trumpą laiką perprasti Šaolino paslaptis. Be to, ir buvę Šaolino vienuoliai renka užsieniečių grupes ir moko sportinio UŠU varianto. Per savaitę galima gauti diplomą, liudijantį, kad mokeisi UŠU “Šaoline”. O jei rūpiniesi savo dvasios reikalais, tau nedelsiant bus pasiūlytos ir indulgencijos paslaugos - už šimtą juanių vienuolyne galima nusipirkti nuodėmių atleidimą. Mačiau ne vieną tokią grupelę iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir kitų šalių. Bėda ta, kad su tradiciniu Šaolino mokymu ir kovos menais tai neturi nieko bendro. Kaip ir prieš dvejus metus, jei nori prisiliesti prie tradicijos, turi nemažai žinoti ir, kas be ko, būtina kinų kalba.

Nukeliavęs iki Šaolino vartų pasijutau kaip grįžęs namo. Buvo jau naktis, visiškai tamsu, jokių turistų, taksistų, pardavėjų ir pan. Bet dar nežinojau, kad kaimelyje, kuriame gyvenau prieš dvejus metus, manęs laukė staigmena, - kinai už nakvynę paprašė irgi trigubai daugiau nei praeitą kartą. Teko ilgai ginčytis, kol susitarėme dėl padoresnės kainos.

Pirmą dieną atsikėlęs pagalvojau, kad nukeliausiu į vienuolyną, susitiksiu su mokytoju ir viskas bus gerai. Tik prašvitus išaiškėjo visa Šaolino realybė. Pasirodė, kad Šaolinas įgauna aiškią komercinę formą, laisvai patekti į vienuolyną nebegalima, pagrindiniuose vienuolyno vartuose sumontuoti automatiniai vartai, kurie be bilieto neatsidaro. Teko pirkti.

Tačiau ir viduje ne geriau. Jauni vienuoliai tyčia neleidžia kalbėtis su senukais, nebeleidžia ne tik kad patekti į vienuolyno salių vidų, bet ir fotografuoti ar filmuoti, rėkia: “no foto” ir “no pykšė”. Na, bet, aišku, aš ten viską kaip reikiant ir “pykšė”, ir “foto”.

Atvykus į vienuolyną nesunku pastebėti, kad ten beveik nėra vidutinio amžiaus vyrų, tiksliau, tų kurie iš tikrųjų yra pačiame jėgų žydėjime. Ne dėl to, kad jie būtų iškeliavę į Nirvaną. Dauguma jų jau paliko vienuolyną ir šiandien yra atidarę savo UŠU mokyklas, ne tik toje pačioje Henano provincijoje, bet ir kituose Kinijos kampeliuose. Kiti, nepanorę taikstytis su naujojo abato politika, kuriam labiau rūpi komerciniai planai nei Bodhidharmos mokymas, iškeliavo į kitus vienuolynus, ten tęsia tradiciją, augina naują vienuolių ir Šaolino mokymo tęsėjų kartą. Beje, tai toli gražu nereiškia, kad pačiame Šaolino vienuolyne nebėra vusengų - vienuolių kovotojų. Tačiau visus čia gyvenančius kontroliuoja abatas, todėl užsieniečiams čia dažniausiai parodomos durys arba geriausiu atveju, kaip ir gretimose sporto mokyklose, kabinami makaronai, paskaninti tradicijos prieskoniais.

Vieną dieną vaikštinėjant prie Šaolino buvo prisistatęs mano senas draugas - “mirtino prisilietimo” meistras, kurį buvau sutikęs prieš dvejus metus. Trumpai tariant, tai gebėjimas nuspaudus tam tikrą tašką žmogaus organizme laikinai išvesti jį iš rikiuotės. Praeitą kartą buvau matęs, kaip jis vieną tokį smalsų rusą “išjungė” kuriam laikui. Aišku, šitas senis joks ten meistras, žino porą taškelių organizme ir, kai žmogus nesipriešina, kartais pavyksta. O po tokios grandiozinės demonstracijos “meistras” siūlo tapti jo mokiniu. Jis nuolat slampinėja aplink Šaoliną akimis šaudydamas turistus, prisistato kaip meistras ir norėdamas įgauti pasitikėjimą rodo užrašų knygutę su neva jo mokinių adresais ir parašais. Žvilgtelėjau - tai kad ten vieni lenkai!

“Saldžiosios rasos aikštelė”

Olimpinės žaidynės paliko savo tiek teigiamą, tiek neigiamą pėdsaką. Pekine daugelis kinų prašneko angliškai, po olimpinių žaidynių kinų krepšinio rinktinės fiasko didžioji dalis žino, kas yra Lietuva. Kartu šoktelėjo ir kainos, apgavystės gatvėje, nors ir netapo originalesnės, įgavo didesnį mastą. Senasis Pekinas toliau naikinamas, jį keičia nauji kvartalai, imituojantys senąsias gatveles - hutongus, pastaruosiuose šalia durų tradiciškai statomi talismanai - menduniai - pavirto šiukšlių dėžėmis, gatvėje stovinčios kiniškos kėdutės - plačiais moderniais suolais. Žodžiu, norintiesiems pamatyti senojo Pekino likučius reikėtų paskubėti.

Tas pats gresia ir Šaolino vienuolynui. Visame tame turistų šurmulyje tyliai į užmarštį nugrimzta švenčiausi dalykai. Pavyzdžiui, taip įvyko su šventove, esančia vos už kelių dešimčių metrų nuo Šaolino vienuolyno. Ši vieta kitados buvo vadinama “Saldžiosios rasos aikštele”. Jos istorija siekia pačias Šaolino ištakas. Pirmojo vienuolyno abato - indų vienuolio Ba Tuoluo - paliepimu čia buvo pastatyta salė, specialiai skirta sutroms versti iš sanskrito į kinų kalbą. Būtent čia darbavosi ir žymieji to meto indų vertėjai Bodhirucis ir Ratnamatis. O vienas iš žymiausių Kinijos budistų vienuolių vertėjų Siuan Dzangas net buvo prašęs Tangų dinastijos imperatoriaus, kad pastarasis jį siųstų dirbti būtent į šią vietą, tačiau jo prašymas buvo atmestas tik dėl to, kad imperatorius pageidavo, jog toks budizmo žinovas kaip Siuan Dzangas liktų šalia jo.

Kaip teigiama legendoje, vieną saulėtą dieną Ba Tuoluo, sėdėdamas ant šios pakylos, kaip įprastai čia vertė sutras. Tą pačią akimirką, kai vertimas buvo baigtas, iš giedro dangaus pasipylė lietus, tačiau lijo tik toje vietoje, kur Ba Tuoluo vertė tekstą. Tai buvo palaikyta geru ženklu, rodančiu, kad vertimas buvo atliktas teisingai. Nuo to laiko ši šventa vieta vadinama “Saldžiosios rasos aikštele”, taip įamžinant mistišką lietų. Gailestingumo Bodhisatva (paskutinį nušvitimo laiptelį pasiekusi būtybė) Guan In dažnai vaizduojama kaip moteris, rankose laikanti vazą, iš kurios liejasi vanduo. Šis veiksmas simbolizuoja Bodhisatvos gailestingumą ir siekį harmonizuoti pasaulį, o šventasis vanduo, besiliejantis iš vazos, ir yra vadinamas “saldžiąja rasa”.

Šiandien iš šios aikštelės beveik nieko neliko, išskyrus medžiais apaugusią tuščią pakylą šalia Šaolino vienuolyno ir keletą legendų. Iš čia buvusios salės teliko keletas pamatų fragmentų ir du didžiuliai nudžiuvę kiparisai. “Saldžiosios rasos aikštelė” - vienas iš daugelio vienuolyno kampelių, kuriems reikėtų skirti ypatingą dėmesį, nes apie šią vietą visi, išskyrus keletą senųjų Šaolino vienuolių, seniausiai pamiršo.

Vienuolių kovotojų globėjas

Kita šventovė, nors ir esanti turistų panosėje, taip pat nesulaukia jokio dėmesio. Tuo tarpu pastaroji turėtų būti aktuali visiems kovos menų piligrimams - tai nedidukė Dzin Naluo salė, kurioje priglaustos trys grėsmingojo pusdievio statulos. Daugelis UŠU gerbėjų, atvykstančių aplankyti vienuolyno, veržiasi į Baltų aprangų salę, kurios sienose puikuojasi XIX a. pradžioje nutapytos kovojančių vienuolių scenos. Tuo tarpu Šaolino kovotojų globėjo salė lieka tuščia. Ši šventa vieta susijusi su XIV a. legenda apie dievybę, nužengusią iš dangaus ir padėjusią apginti vienuolyną nuo plėšikaujančių “Raudonosios kariaunos” būrių.

Pasak vienuolyno kronikų, tuo metu į Šaolino vienuolyną atkeliavo paslaptingas vienuolis. Jo išvaizda buvo daugiau nei neįprasta: “suvelti plaukai, apnuoginta krūtinė ir basos kojos”. Nepažįstamasis niekam nepasakė, kuo jis vardu, su niekuo nešnekėjo ir net nedalyvavo bendrose meditacijose. Keletą metų jis rūpinosi buitiniais vienuolyno reikalais, daugiausia nešiodavo malkas maistui ruošti. Kai prie vienuolyno vartų pasirodę plėšikai jau ėmėsi laužti vartus, paslaptingasis vienuolis sugriebė degančią lazdą ir pradėjo neregėtu greičiu sukti ją priešais save vydamas priešus. Pasak legendos, tuo pat metu jis staiga išaugo iki trisdešimties metrų, “tapo panašus į vienišą kalno viršūnę” ir sugriaudėjo balsu: “Aš valdovas Dzin Naluo!” Sukilėliai, apimti siaubo, puolė bėgti, o vienuolis netikėtai dingo. Budistų pasaulyje Dzin Naluo laikomas dieviškuoju dangiškuoju muzikantu, nuolat keičiančiu savo išvaizdą. Čan budistų kultūroje Dzin Naluo užima garbingą vietą šalia Bodhidharmos ir yra garbinamas kaip vienuolyno gynėjas ir vienuolių kovotojų globėjas.

Pas Šaolino atskalūnus

Supratęs, kad nepavyks pasipraktikuoti su tais pačiais vienuoliais, pas kuriuos lankiausi prieš dvejus metus, vėl ieškojau. Iš pradžių nukeliavau pas Šaolino atskalūnus, gyvenančius už kokių penkių kilometrų nuo Šaolino vienuolyno, aukštai kalnų terasoje esančioje Trijų imperatorių tarpeklio šventykloje. Kai dabartinis abatas užėmė vienuolyno vadovo pozicijas, ten iškeliavo gyventi grupelė vienuolių, nepritariančių jo politikai. Jų manymu, Šaolino tradicija iškreipiama, kovos menai atskiriami nuo Čan mokymo, kai tuo tarpu Šaolino kanonas nurodo, kad “Čan ir kumštis - vienas kūnas”. Ir iš tikrųjų ši vienuolių grupelė itin gilinasi į visas Šaolino mokymo subtilybes, nepamiršdami nė vieno aspekto, taip pat ir legendinės Šaolino medicinos. Ne tik vienuolių, bet ir visų UŠU meistrų supratimu, geras kovotojas tiesiog privalo būti geru gydytoju, nesuprasdamas fiziologijos kovos meno neperprasi.

Beje, ši šventykla yra bene vienintelė Sungšano kalnuose, į kurią galima patekti nemokamai. Tačiau ant vartų yra iškaba, skelbianti, kad vienuolynas savo nuožiūra gali neįsileisti nepageidaujamų svečių.

Kai pirmą kartą nukeliavau į Trijų imperatorių tarpeklio šventyklą, sutikau ten “audiencijos” belaukiantį jauną kinuką su didžiule kuprine. Jis pasisveikino su manimi budistiškai - suglausdamas delnus priešais save. Truputėlį šnektelėjome, sakė, kad atvažiavo prašytis į mokinius ir laukia, kol mokytojas teiksis jį priimti. Teko palaukti, nes vienuolis tuo metu buvo užsiėmęs, grupelei atkeliavusių kinų pardavinėjo kažkokių vaistažolių ir aiškino, ką su jomis reikia daryti. Pastariesiems išėjus pas mokytoją nukeliavo tas jaunas kinukas, bet jam buvo paaiškinta, kad nėra vietos ir tikrai niekas negali jo priimti, o vaikinukas buvo čia atkeliavęs iš labai toli ir, aišku, labai nusiminė. Tą dieną ir man parodė į vartus, bet sakė, kad užeičiau rytoj. Tą patį vakarą apsinuodijau maistu, todėl kitą dieną pragulėjau lovoje. Pasijautęs geriau iškart nuskubėjau pas mokytoją. Ir ką aš ten pamačiau - tas pats kinukas buvo apgyvendintas šventykloje ir jau vyko treniruotės. Priėmė ir mane.

Šventykloje vietos labai nedaug, o kartu su grupele vienuolių čia gyvena ir žmonės, padedantys atlikti renovacijos darbus, pastarieji tęsiasi jau keletą metų. Darbai vyksta lėtai, nes tam visų pirma reikia lėšų, be to, viskas atliekama rankomis, nes privažiuoti statybinei technikai galimybių nėra. Sutikau tuos pačius kalnų nešikus, kurie, kaip ir prieš dvejus metus, neša statyboms reikalingus akmenis tiesiog užsimetę ant pečių. Pabandęs tokį maišą pakelti, vos atplėšiau nuo žemės, o jie nors ir lėtai, bet užsispyrę metų metus dirba tokį darbą. Puiki kinų patarlės iliustracija: “Ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio”. Taigi tekdavo keltis anksti, apie 4-5 val. ryto, ir keliauti čia kiekvieną dieną iš Šaolino kaimelio stačiais laiptais. Dėl to po poros savaičių vyriausiasis vienuolis supažindino mane su savo mokiniu, kuris gyveno gerokai arčiau, Šaolino vienuolyno kompleksui priklausančioje Antrojo patriarcho buveinėje. Toliau mokiausi pas jį. Beveik tuo pat metu susipažinau ir su mokytoju iš paties Šaolino, jis pats priėjo manęs pakalbinti ir pasisiūlė padėti. Todėl teko persiplėšti per pusę, nes tokios progos praleisti nevalia.

Nakvynė po atviru dangumi

Gyvenau kalnuose mėnesį. Dažniausiai miegodavau nedideliame kaimelyje, vos už poros šimtų metrų nuo Šaolino, bet teko keletą kartų pernakvoti ir toje mažytėje Trijų imperatorių tarpeklio šventykloje. Ten nėra nei durų, nei įstiklintų langų, tik angos. Vieną iš tų naktų siautėjo audra, buvo didžiulė liūtis ir klaikiai žaibavo. Tokiomis akimirkomis nesunku suprasti, kas paskatino žymų kinų poetą Li Bo kurti tokias eiles apie Sungšaną. Kartą nakvojau ir po atviru dangumi. Bet vasarą Sungšano kalnuose karšta, todėl jokio diskomforto.

O štai dėl maisto prasčiau. Aplink Šaoliną visi pigūs kiniški šeiminiai restoranėliai uždaryti, o likusieji orientuoti į turistus, juose pavalgyti tikrai nėra pigu, per mėnesį susidarytų apvali sumelė. Tiesa, Šaoline jau veikia vegetariškas greitojo maisto restoranėlis, kuriame viskas vakarietiška. Kainos - ne išimtis. Taigi tekdavo važiuoti į šalimais esantį Dengfengą ir ten kinų turistų pavyzdžiu pirkti užpilamus makaronus. Bet po dienos treniruočių ir klaidžiojimo kalnuose jie atrodė nežmoniškai skanūs. Užtai Pekine laukdamas lėktuvo keletą dienų atsigriebiau.

Kiekviena kelionė - galimybė

Nors išmaišiau Sungšano kalnus ir jų apylinkes, ten dar nė pusės nepamačiau. Sungšanas laikomas švenčiausiu iš penkių Šventųjų Kinijos kalnų. Iki įsikuriant budistų vienuoliams čia nuo seno karaliavo daosistų mistikai ir alchemikai. Arčiausiai prie Šaolino esančiame miestelyje iki šiol stovi seniausia daosistų šventykla, pusiaukelėje - seniausias Čan budizmo moterų vienuolynas, vos už aštuoniasdešimties kilometrų, senojoje Kinijos sostinėje Luojange, - seniausias Kinijos budistų vienuolynas ir žymieji Lungmeno grotai. Tai tik keletas turistiniuose maršrutuose pažymėtų įžymių vietų, o iš tikrųjų ten panašių vietų tiesiog knibžda. Beje, ir pats Šaolinas bėra vienas kompleksas. Kadaise vienuolynas buvo labai įtakingas, bičiuliavosi su daugybe valdovų, beje, ne tik kinų, bet ir užkariautojų mongolų bei mandžiūrų dinastijomis. Tangų imperatorių valdymo laikais čia gyveno net apie 3000 vienuolių. Todėl vienuolynui priklausė didelė teritorija, buvo kuriami filialai, prie jo glaudėsi kitos šventyklos. Žodžiu, norint susidaryti bendrą vaizdą reikia gerokai paplušėti. Ir per kiekvieną tokią mažą kelionę yra galimybė sutikti dar vieną nežinomą Šaolino tradicijos tęsėją.

Šaolinas Lietuvoje?

Šaolino kurti nereikia, jis jau daugiau nei prieš 1500 metų Šiaurės Vei dinastijos imperatoriaus Siao Veno įsakymu įkurtas Kinijoje, Henanio provincijoje, Sungšano kalnuose. Be to, žymi Čan budizmo patarlė sako: “Šaolino vienuolynas yra ten, kur esi tu”. Mano ketinimai gerokai kuklesni, planuoju įsteigti Čan budizmo kultūros centrą, kur galima būtų kviestis tikrus Šaolino tradicijos tęsėjus, kad ir mūsų šalyje žmonės turėtų galimybę susipažinti su šiuo mokymu, taip pat ir tradicinio Šaolino kovos meno praktika. Pavasarį į Lietuvą turėtų atvažiuoti vienas iš mano mokytojų. Nenoriu švaistytis purvais ir rodyti pirštu į konkrečius žmones, spekuliuojančius Šaolino vardu, kurie kartkartėmis rengia seminarus ir kitokius renginius Lietuvoje, tik jaučiu pareigą pasakyti, kad jie nieko bendro su vienuolynu ar jo mokymu neturi. Be to, šiuo metu rašau knygą, joje ketinu viską ir išdėstyti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"