S.Sondeckio vardas gimnaziją saugo ir Maestro išėjus

Šiaulių miesto garbės piliečio prof. S.Sondeckio vardas mokymo įstaigai - ir didžiulė garbė, ir įpareigojimas eiti per muzikos pasaulį be kluptelėjimų. Vesti jaunuosius talentus į šią kelionę taip, kad nebūtų gėda prieš Maestro. Nes jo rūpestis ir iš aukštybių neapleidžia jaunųjų talentų kalvės, kurios auklėtiniai su pasididžiavimu prisistato esantys sondeckiukai.

- Koks tas pirmasis rugsėjis be Maestro? - pasiteiravo „Respublika“ S.Sondeckio menų gimnazijos direktorės Irenos ASAUSKIENĖS.

- Mokslo metų pradžios šventėje ir pakili nuotaika, ir širdgėla buvo greta. Ypač skaudu buvo matyti vis drėkstančias mūsų pradinukų akis. Profesorius jiems buvo kaip mylimas ir brangus senelis. Kai šventės metu pagerbėme profesoriaus atminimą tylos minute, pradinių klasių moksleivių akyse tviskėjo ašaros. Buvo matyti, kad jie jaučia didžiulę tuštumą netekę savo Žmogaus. Rugsėjo 1-osios šventės metu profesoriui atminti skyrėme Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“, kurią atliko dainavimo mokytoja Viktorija Gurėjeva, fortepijonu grojo koncertmeisterė Irina Tautkuvienė. Klausant šios dainos atrodė, kad S.Sondeckis kaip ta žvaigždutė žiba mums iš dangaus ir uždega po žvaigždutę visų mūsų širdyse. Tvyrojo labai šilta atmosfera - tokia pat, kaip ir per atsisveikinimo su Maestro vakarą.

- Į gimnaziją jau atėjo pirmieji mokiniai, kurie S.Sondeckį pažins tik iš jo muzikos, istorijos, pasakojimų. Koks bus jų santykis su Maestro, jo kūryba, vertybėmis?

- Profesorius buvo visos mūsų bendruomenės numylėtinis - jis kiekvienam atrasdavo ir žodį, ir patarimą, kaip reikia atlikti kūrinius, kur reikia dalyvauti. Kad ir kur nuvažiuotume, visose salėse mus priima kaip S.Sondeckio ambasadorius, o tai - didžiulė atsakomybė. Santykis su Maestro tikrai išliks - toks žmogus ir išeidamas palieka dalį savęs. Profesoriaus šilumą ir vertybes moksleiviams perduos didelis būrys su juo artimai bendravusių, jį gerai pažinojusių pedagogų. Taip, kaip tai darydavo pats S.Sondeckis. Su juo pabendrauti nespėjo tik šiandieniniai mūsų pirmokai, o vyresniųjų atmintyje susitikimai su profesoriumi tebėra gyvi. Moksleiviai jam jaučia tokią pagarbą, kurios ištrinti joks laikas nepajėgus.

- Kaip po Maestro išėjimo pasikeitė gimnazijos kasdienybė, bendruomenės gyvenimas?

- Buvo sunku suvokti, kad profesorius daugiau nebepaskambins ir nepasiteiraus: „Kaip sekasi? Kaip sveikata? Kas naujo atsitiko gimnazijoje? Ar tą padarei? Ar ten buvai nuėjusi? O gal reikia pagalbos? Pas mane žadėjo apsilankyti ministras, gal ko nors reikia paprašyti dėl gimnazijos?“ Profesorius niekuomet nepamiršdavo pasveikinti pedagogų jubiliejaus proga - jo ranka rašyti linkėjimai ir šiandien it gražiausi paveikslai įrėminti puošia mūsų jubiliatų namų sienas. Viena mokytoja, jubiliejų dar tik pasitiksianti, nuoširdžiai apgailestavo gimusi per vėlai ir dėl to nesulaukusi tokios profesoriaus dovanos. Jis visus mus buvo apgobęs labai natūraliu žmogišku rūpesčiu. Todėl ir klausydami B.Dvariono „Žvaigždutę“ jautėme, kad profesorius yra kartu su mumis.

- Net pačiam Maestro sunkiai sekėsi įtikinėti valdžios atstovus, kad muziką reikia puoselėti ir mylėti. Kas bus dabar?

- Mes esame įsipareigoję, kad S.Sondeckio menų gimnazija gyvuotų ir nenustotų skleisti klausytojų širdyse meilės muzikai. Profesorius yra pelnęs daugybės žmonių pagarbą visame pasaulyje, ji padeda ir mums - S.Sondeckio menų gimnazijai. Džiaugiamės itin šiltais santykiais su Maestro sūnumi Sauliumi Sondeckiu. Ateinančių metų birželį vyks 5-asis tarptautinis S.Sondeckio jaunųjų stygininkų ir pianistų konkursas, o Maestro sūnus, kaip anksčiau ir pats profesorius, jau teiraujasi, kuo galėtų pagelbėti rengiant šį konkursą. Šiltas, nuoširdus rūpestis - nenutrūkstanti gija, jungianti tėvą ir sūnų Sondeckius.

- Kai kalbėjomės prieš porą metų, jūsų gimnazijai pasitinkant jubiliejinius 75-uosius metus, valdžia nė girdėti nenorėjo, kad S.Sondeckio menų gimnazijai būtinos erdvesnės patalpos...

- Po straipsnio „Respublikoje“ valdžia mus išgirdo. Sulaukėme tokios aukštų valdžios vyrų delegacijos, kokios dar niekada nebuvome matę. O nuo praėjusių metų rugsėjo 1 d. mums buvo perleistos Šiaulių universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto patalpos Vytauto ir P.Višinskio gatvių kampe. Profesorius dar rūpinosi, kaip mes čia dabar visus instrumentus perkraustysime. Sakėme, neišgyvenkite, profesoriau, visi kaip skruzdėlės subėgsime ir susitvarkysime. Dabar mūsų gimnazija įsikūrusi keturiuose pastatuose: trijuose vyksta pamokos, ketvirtame rengiame konkursus ir koncertus. Žinoma, būtų pasakiška, jei gimnazija būtų viename pastate, bet apie tai jau nė svajoti nedrįstame - džiaugiamės tuo, ką turime šiandien.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"