12 nuotr.Visą šį savaitgalį Vilniuje tradiciškai vyksta Tautų mugė, pristatanti įvairių Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijas, nacionalinius valgius ir papročius. Tik Lietuvos istorijai mugėje vietos neužteko. Lukiškių aikštėje šventei iškilo didžiulė scena, kuri kone liečiasi su šimtmečio ratu - jame palaidotos kovų už Lietuvos laisvę relikvijos. Visą savaitgalį ant jų ir šalia esančios atminimo lentos laipios šventės dalyviai ir žiūrovai gal net nesuprasdami, kad po jų kojomis - dalis mūsų Tautos didvyrių.
Šimtmečio rate vasario 16-ąją buvo palaidota 111 pašventintų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę relikvijų su jas lydinčiais dokumentais. Tarp įvairias kovas už laisvę menančių relikvijų yra žemės iš partizanų žūties vietų, Medininkų pasienio posto, Žalgirio ir Saulės mūšių vietų, Rainių miškelio, Televizijos bokšto teritorijos, Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės siūlai, Antano Kraujelio-Siaubūno plaukų sruoga. Ertmė su relikvijomis buvo uždaryta granitine atminimo lenta su užrašu: „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“
Tik štai pagarbos nėra. Vargu ar savaitgalį Tautų mugės dalyviai prisimins už Lietuvos laisvę žuvusiuosius kovotojus, kurių relikvijos įamžintos pagrindinėje miesto aikštėje. Dešimtąjį kartą Vilniuje vyksiančios Tautų mugės metu Lukiškių aikštei skirtas svarbus vaidmuo. Čia nuo šeštadienio vidurdienio vyks Lietuvos lenkiškų mokyklų edukacinė mugė ,,100 spalvų‘‘, o sekmadienį bus surengtas tarptautinis Tautų mugės šeimų krepšinio turnyras ir dviratininkų varžytuvės „Herojai linksmais ratais“. Vargu, ar daug dalyvių supras, kad tikrų herojų reikia ieškoti sau po kojomis.
- Relikvijų rinkimui ir įamžinimui susivienijo įvairių patriotinių organizacijų dalyviai. Koks jausmas šiandien bunda širdyje, pamačius, kaip tos relikvijos mindomos, nepastebimos? - „Vakaro žinios“ paklausė Sausio 13-osios brolijos pirmininko Kasparo Genzbigelio.
- Tai vartotojiškas mentalitetas žmonių, kurie gali sutrypti, parduoti savo motiną ar sesę. Man toks mąstymas svetimas, jis veda į niekur. Mes paminame pagrindines savo vertybes: kultūrą, kalbą, valstybingumą. Mes greitai bėgame ten, kur geriau, paliekame savo šalį dėl didesnio kąsnio. Mums jau įprasta matyti laidas apie vadinamąjį šalies elitą, o vertybės, kurios tūkstantmečius mus išlaikė žmonėmis, jos bandomos sutrypti. Mąstančio žmogaus šiandien nebereikia, pakanka vartotojo. Esame mulkinami, kad nuo mūsų valstybėje niekas nepriklauso, bet iš tiesų - priklauso. Demokratinėmis priemonėmis turime priversti valstybės tarnautojus vykdyti Tautos laisvę.
- Visuomenės dėmesys į relikvijas nukrypsta ne pirmą kartą: iš pradžių buvo pavogtos, vėliau paaiškėjo, kad atminimo lentoje ne tik žuvusiųjų pavardės, galiausiai matome, kad leidžiama jas trypti. Kodėl taip nenorime tinkamai pagerbti žuvusiųjų už laisvę, kurią turime?
- Ši situacija yra politinės valios stokos pavyzdys. Akivaizdžiai matyti, kad merija visomis išgalėmis stengiasi, jog paminklo žuvusiesiems už laisvę nebūtų, o Seimas nesiryžta įpareigoti mero pasirūpinti, kad paminklas būtų pastatytas. Nors toks projektas Seimui yra pateiktas. Visi muistosi ir kratosi atsakomybės. Bet mūsų siūlymo tikslas, kad paminklas įprasmintų visų kartų žuvusiųjų už Lietuvą aukas, be to atskleistų aukų mastą. Bet politikams nerūpi Lietuvos ateitis. Kiek girdėjau, ir prezidentei paminklai kelia alergiją. Neįprasminę praeities, neturėsime ir ateities.
Žinoma, tarptautinės šventės dalyviams iš kitų šalių nerūpi mūsų istorija, jie nepastebėdami ją mindys. Bet gal ir tai yra mūsų klaida? Kodėl atminimo lentoje neiškalti užrašai anglų kalba? Tegul pasaulis žino, kad mes didžiuojamės savo istorija. Tegul turistas, apsilankęs svarbiausioje miesto aikštėje, bent šiek tiek prisiliečia prie to, ką mūsų Tauta išgyveno.
- Gal įamžinimui buvo pasirinkta ne pati patogiausia vieta - ant aikštės grindinio?
- Būtent. Svarbiausia, kad toks įamžinimas nėra lietuvių kultūros dalis. Mums primetama kitų tautų kultūra. Jokiose lietuvių kapinėse nepamatysite, kad paminklas būtų žemės paviršiuje, jis yra iškilęs. Bet kai kuriose kultūrose tai normalu. Natūralu, kad atminimo lentą, kuri tarsi ant grindų, sunku pastebėti. Paminklas, įamžinantis ir menantis praeitį, turi pakylėti žmones, priversti pakelti akis ir pasijausti didžiais viduje. Argi įkvepia lenta, pasipainiojusi po kojom? Norėdami prisiminti savo istoriją, neturime susigūžti, nudelbti akių. Neturime gėdytis savo istorijos. Ji yra unikali ir didinga.
Pradžioje prie relikvijų buvo organizuotas budėjimas. Iš pagarbos šiai idėjai ir istorijai. Bet juk ne okupaciniai laikai, kad prie paminklo turėtume budėti iki šiol. Mažai kas žino, kodėl aikštėje atsirado Šimtmečio ratas. Relikvijų palaidojimas buvo tik parodymas visuomenei, kad čia iškils paminklas kovotojams už laisvę. Priešais KGB pastatą relikvijos sugrįžo tam, kad pabustų žmonių sąžinė. Bet valdininkų sąžinė iki šiol miega ir tyčiojasi. O gal jie spaudžiami, kad nebūtų parodytas aukų mastas, nes kai kurie budeliai ar jų vaikaičiai tebevaikšto gyvi.
