Sovietiniais laikais užsienietiška prekė buvo tarsi stebuklas, lyg koks produktas iš Vakarų pas mus atkeliavo ir svetimos šventės. Etnologas, religiotyrininkas, mitologas Dainius Razauskas teigia, kad šventės, atkeliavusios iš užsienio, ne populiarios, kaip dabar mėgstama sakyti, o komercinės. Pažinę savo šalies tradicijas rastume kur kas įdomesnių dalykų. Kodėl neskubame pažinti? Etnologas atsako, jog vis dar esame kompleksuoti ir iš to bandome išsivaduoti prisiimdami tai, kas ne sava.
Helovinas - komercinis teiginys
D.Razauskas teigė, jog Helovinas lyg viesulas į Lietuvą įsiveržė prieš 10 metų. Ši šventė populiari tarp jaunimo, tačiau etnologas akcentuoja, jog net jaunimas čia nieko dėtas.
„Helovinas atsirado kaip prekybos centrų komercinis teiginys. Man kalbėti apie šios šventės populiarumą net sunku. Suprantu, kad nemažai žmonių eina tam iš paskos, pasiduoda vėjui. Prekybos centrai tą vėją sukelia, ta vilnijanti banga stukteli, ir viskas“, - sakė jis.
Vėlinių šventė, pasak D.Razausko, Lietuvoje buvo itin populiari sovietiniais laikais, nes juk buvo draudžiama. Būdavo net eitynės, demonstracijos.
„Vėlinės telkia žmones, tai buvo šventė, kurią žmonės švęsdavo patys savo vidumi. Dabar niekas nebedraudžia eiti į kapines, aišku, ir tų eitynių nebėra, bet žmonės kapus lanko. Ir, ačiū Dievui, kapai šviečia nuo žvakių. Vadinasi, Vėlinės yra savaime populiarios“, - teigė etnologas.
Kamuoja nevisavertiškumo kompleksas
D.Razauskas atkreipė dėmesį, kad švenčių skolinimasis patenka į tam tikrą bendrą kontekstą, o tame kontekste galime įžvelgti ir gilesnių problemų, pvz., nevisavertiškumą.
„Nevisavertiškumą iš dalies paveldėjome iš sovietmečio ar baudžiavos. Statistinis lietuvis nesijaučia esąs visiškai žmogus, jaučiasi antrarūšiu. O mąstymas toks - norint būti žmogus, reikia išeiti, tapti kitu, užsieniečiu. Ne pačiam augti, sąmonėti ir laisvėti, bet tapti užsieniečiu“, - dėstė jis ir pridūrė, jog atsikratyti kompleksų visada yra laikas. Tik klausimas, ar žmonės pajėgia?
„Vienintelis tikras būdas atsikratyti kompleksų - gyventi, išaugti iš jų. Klausimas, kaip tą viešuma priims, - samprotavo D.Razauskas. - Pati agresyviausia viešuma formuojama tų pačių kompleksų. Net ne žmonės formuoja viešąjį gyvenimą, o kompleksai per žmones“.
Etnologas pažymėjo, jog Helovino prigimtis yra apsimestinė.
„Tai yra kompleksuotų mėgdžiotojų raiškos būdas. Kaip ir kitos iš užsienio pasiskolintos šventės, pvz., Valentino diena.”
Išmokime pažinti
Skolintomis šventėmis dažnai norime tarsi paslėpti tas, kurios yra kertinės mūsų šaliai. Valentino diena - vasario 14-ąją. Tik kažkodėl viešai apie ją daugiau kalbama nei apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną - Vasario 16-ąją.
„Kuo Valentino diena gali būti svarbesnė už Nepriklausomybės, kuri dabar per plauką laikosi, dieną? - retoriškai klausė D.Razauskas. - Šiemet dalyvavau viename renginyje, skirtame Vasario 16-ajai. Buvo be galo linksma, renginys pakilios nuotaikos, buvo surengtas koncertas, nėra net ką kalbėti apie nuobodulį“.
Pačios Vėlinių šventės ištakos yra labai įdomios. O šventimo forma keisdavosi laikui bėgant.
„Norint, čia ir karnavalinių elementų galima atrasti, tik jie nebus tokie keltiški, kaip Helovino, nebus moliūgų. Vėlinės prasidėdavo kartu su derliaus pabaigimo švente ir senieji gyventojai švęsdavo tris dienas velionių deginimo ir laidojimo vietoje“, - pasakojo D.Razauskas ir atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų tauta dažnai vadovaujasi normatyviniu mąstymu, kai reikia tik nuspręsti, pasielgti vienaip ar kitaip, tačiau, apmaudu, pirmiausia nesistengiama kuo daugiau sužinoti, pažinti.
Pasak jo, daug įdomiau, parankiau ir net sveikiau yra tiesiog domėtis.
„Juk neuždrausta, bibliotekos atviros, internete daug informacijos, reikia tiesiog pažinti savo tradicijas. Turime kad ir meilės - Mildos šventę, kuri švenčiama gegužės 13 dieną, pažinkime pirmiausia save, savo šaknis“, - tikino D.Razauskas.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
