Toleruoti neprivalome tik Lietuvos

- Kaip nutiko, kad žodis „tolerancija“, kurį iki įstodami į ES, regis, ir supratome, ir vartojome, ir didžiavomės laikydami save tolerantiškais, staiga tapo burtažodžiu, turinčiu neaiškią, neapibrėžtą prasmę, skirtą mūsų autentiškai pasaulėjautai, iš protėvių paveldėtam moralės kodeksui, tautiniam ir žmogiškajam orumui bombarduoti?

- Pradėkime nuo apibrėžimo: išvertus iš lotynų kalbos žodis „tolere“ reiškia „pakelti“. Žmogus tolerantiškas yra tiek, kiek jis geba pakelti. Visa tai sakau, kad aiškiai pamatytume tolerancijos sąlygiškumą - akmuo, kurį pakėlė galiūnas, užverstas ant fiziškai silpnesnio žmogaus - jį sutraiškys. Pavyzdžiui, neabejoju tvirtindamas, kad Lietuva fiziškai jau nebeįstengia toleruoti korupcijos. Pasiekta gyvybinė riba. Esame situacijoje - arba korupcija, arba Lietuva. Todėl skubiai ir iš esmės būtina keisti įstatymus, valstybės struktūrų mechanizmus, daryti pertvarkas, net pačias drastiškiausias, net ir mirties bausmę grąžinti, jei reikės, bet valstybės reanimacija būtina, nes tolerancijos korupcijai riba jau seniai yra peržengta.

Tuo noriu pasakyti, kad tolerancijos riba yra galimybių riba, o ne susitartas dalykas. Lygiai tas pats, jei imsime kitą - medicininę - šio žodžio reikšmę. Jeigu žmogaus organizmas netoleruoja antibiotikų, galima jį gražiai kviesti būti tolerantiškam, galima jį bausti griežtomis sankcijomis, tačiau nuo to niekas nepasikeis. Tą pakėlimą „tolere“ vartojant kiek perkeltine - moralės, psichikos pakantos - prasme esmė nepasikeičia - žmogus pakenčia tik tai, ką geba ir ką nori pakęsti. Tolerancijai galima ruošti dirvą, ugdyti ją, tačiau ji nepasiekiama imperatyvu, nėra ir nebus staiga išreikalaujamas dalykas.

Dar būtina pakalbėti ir apie tolerancijos kryptį. Šių dienų pasaulyje ji sąmoningai apgręžiama, idant reiškiniai įgytų radikaliai priešingus pavadinimus. Tai nedora, bet gudri ir veiksminga metodika. Yra tekę girdėti posakį: „Pats muša, pats rėkia“? Principas tas pats, tik viskas šiuolaikiškiau - kur kas subtiliau užmaskuota.

Antai du tolerancijos kraštutinumai. Taigi vienas kraštutinumas - stipri, ginkluota vokiečių tauta Antrojo pasaulinio karo metais nutarė netoleruoti žydų. Ar jie negalėjo jų toleruoti? Galėjo be didelių pastangų. Tačiau nepanorėjo. Kitas kraštutinumas - kai iš žydų imama reikalauti būti tolerantiškiems genocidui. Klausimas net nekeliamas, kaip jie galėtų toleruoti savo tautos naikinimą, tiesiog konstatuojama: jie netolerantiški, nes priešinasi šios vokiečių idėjos įgyvendinimui.

Tad ir sakau - lygiai kaip negalima iš žydo reikalauti tolerancijos genocidui, taip negalima iš lietuvio reikalauti tolerancijos lenkų okupacijai. Tai buvo karinis smurtas. Atsikūrusi Lietuva, beje, niekada nebuvo užpuolusi Lenkijos nei ginklu, nei ideologiškai. O lenkai įvykdė smurtinę okupaciją, užgrobtoje teritorijoje engė lietuvių tautą, brutaliausiais metodais naikino lietuvybę. Tad šiuo atveju, jei ir galime kalbėti apie toleranciją, tai tik apie lenkų toleranciją lietuvių tautai, o ne atvirkščiai.

Bėda ta, kad Briuselyje ne argumentai svarbiausi, o žviegimo garsumas. Todėl lenkams pavyksta patiems mušti, patiems rėkti. Galėtų taip elgtis ir lietuviai. Suprantu, kad neoru, bet kai turime reikalų su priešininku, kuris neturi orumo, panašu, kad kitaip neįmanoma.

- Kokia tos tolerancijos prasmė, kurią mums bando skiepyti ES direktyvos. Ką reiškia ta „tolerancija“, kurios jie iš mūsų reikalauja?

- Man nepatinka, kai sakoma, esą jie kažko gali iš mūsų reikalauti. Lietuva yra mūsų šalis, mes čia esame šeimininkai, todėl patys turime apsispręsti, kas mes ir kokie mes turime būti. Juk ir asmeniškai iš manęs, ir iš jūsų kone kasdien kas nors pareikalauja kaži ko nepamatuoto, turi tokių lūkesčių, kokių mes patys neturime, bet argi mes po kiekvieno paliepimo „eik tu...“ tuojau ten ir einame? (Juokiasi.)

Todėl svarbu ne kas kokią Lietuvą nori matyti, o kokią ją kuriame mes. Suprantu, gal ES vadovybei ir norisi, kad Lietuva ją laikytų savo viešpačiu ir klusniai prisiimtų tarno vaidmenį, bet argi naujiena šiandien tai, kad kiekvienas žmogus turi nuolat nepaliaujamai ginti savo Tėvynę, savo teises, savo namus ir savo pasaulėjautos stuburą. Mes - ne išimtis. Kiekvienas asmeniškai turi apsispręsti, ar jis vergas, ar laisvas žmogus. Ir niekas pasaulyje negali suteikti jam šeimininko statuso, ir niekas - jo atimti. Jei žmogus išsižadėjo, pardavė ar prarado savo laisvę - jis praranda ir dvasinio gyvenimo galimybę. Manau, žmogus dvasią apskritai turi tik tol, kol jis gina laisvę.

Todėl ne nurodymai „iš aukščiau“, o mūsų požiūris į juos yra Lietuvos problema. Jei tie liepėjai pamato, kad turi reikalų su „gaidžiu“, tik ir laukiančiu, kas jam ką nurodys, ima vadovauti su didžiuliu įkvėpimu. Nenoriu nieko asmeniškai įžeisti, bet mes čia kalbamės apie Lietuvos valdžią, apie žmones, mūsų išrinktus atstovauti valstybei ir tautai.

- Yra tiesos jūsų žodžiuose, bet argi nepastebite konkrečių tramdomųjų veiksmų: cenzūra, temos - tabu, požiūriai - tabu, menkiausiu pretekstu - sankcijos, baudos, kaltinimai nacionalizmu, netolerancija?..

- Na, ir ką? Vadinančius mus netolerantiškais taip pat galima išvadinti netolerantiškais. Iškeliantiems mums bylas taip pat galima iškelti bylas. Kaip atsaką į mums keliamus reikalavimus galima reikalavimus kelti ir jiems. Tiesiog reikia grumtis. Tam ir yra postai, valdžios svertai, politika... Klausimas tėra paprastas, esminis ir vienintelis: giname mes savo orumą ir laisvę ar ne? Tik atsakę į jį, sužinosime apie kokią toleranciją kalbama - ar apie mulo toleranciją svetimų užkrautai naštai, ar apie oraus laisvo žmogaus taurią geranorišką toleranciją pasaulio įvairovei.

- Juoba kad tie, skubantys mus išvadinti netolerantiškais, nė nepabandė gilintis į lietuvių tolerancijos galimybių ribas?

- Beje, tai itin svarbu. Lietuvių tauta per pastaruosius kelis šimtmečius labai stipriai, labai žiauriai prisikentėjo. Ką reiškia vien sovietinė okupacija - šiurpu suvokti: „buvo išvežtas kas dešimtas“, bet reikia turėti omeny, kad ne šiaip kas dešimtas - buvo nupjauta visa tautos galva su svarbiausiais smegenų vingiais. O tada emigracijos banga. Kas gi emigravo? Daugiausia šviesuomenė. Pokaris - vėlgi tą nupjautą tautos galvą teko atsiauginti tamsoje, apgraibomis, pogrindinėmis sąlygomis. Natūralu, kad per tuos 50 metų smarkiai smuko lietuvių sąmoningumo lygis. Nieko stebėtino, kad netekus sąmoningumo tautos reakcijos į aplinką kartais būna nevykusios. Na, pavyzdžiui, akmuo į langą vietoje žodžių „man tai nepriimtina“ ar niuksas į nosį vietoje „gal pasitarkim, susitarkim“...

Į visus šiuos dalykus būtina atsižvelgti ieškant lietuvių tautos tolerancijos ribų. Būtent - tų ribų reikia ieškoti, o ne jas nustatyti.

Rytoj „Respublikoje“ skaitykite:

Kaip elgtis girdint, kad esame vadinami žydšaudžių tauta?

Kaip elgtis girdint, kad lietuviai skriaudžia Lietuvos lenkus?

Kaip elgtis matant, kaip ES direktyvos kiša savo gašlius pirštus į mūsų vaikų darželius?

Kaip elgtis, kai homoseksualistai netoleruoja normalių Lietuvos žmonių?