Penktadienį su žinomu Lietuvos baltistu, etimologu, religijotyrininku, filosofu, habilituotu humanitarinių mokslų daktaru Dainiumi RAZAUSKU „Respublikoje“ pasikalbėjome apie tai, ką išties reiškia tolerancija ir kur jos ribos, išsiaiškinome tą tolerancijos prasmę, kurią mums bando skiepyti ES direktyvos. Šiandien aiškinamės, kodėl nei Europoje, nei Lietuvoje labiausiai netoleruojami lietuviai.
- Kaip lietuviams elgtis girdint, kad esame vadinami žydšaudžių tauta? Kaip elgtis girdint, kad lietuviai skriaudžia Lietuvos lenkus? Arba matant, kaip ES direktyvos kiša savo gašlius pirštus į mūsų vaikų darželius, mėgindamos jiems įmušti, jog lytis - ne prigimtinis, o apsisprendimo reikalas, provokuodamos juos psichinei sumaiščiai dėl seksualinės orientacijos?
- Tuos, kurie mus vadina žydšaudžių tauta, nedelsiant reikia duoti į teismą. Dėl Lietuvos lenkų - jau atsakiau, bet pirmiausia net terminas šis neteisingas - reikia sakyti „lenkakalbiai lietuviai“, o ne Lietuvos lenkai. Kas gi yra Lietuvos lenkas? Ar tas, kuris gyvena Lietuvoje, bet paklūsta Lenkijos įstatymams? Juk tai nesąmonė. O į elgesį su mūsų vaikais požiūris tegali būti vienareikšmiškas - pasakysiu kaip vyras, kaip tėvas ir kaip senelis: į nosį. Be užuolankų, įžangų ir diskusijų. Juk tai mūsų vaikai - mūsų švenčiausia pareiga juos ginti.
- Vien už tai, ką pasakėte, neabejotinai būsite išvadintas netolerantišku.
- Netolerantišku kam?
- Tautinėms ir seksualinėms mažumoms.
- Bet juk tai migla. Juk akivaizdu, kad kiekvieną be išimties daugumą sudaro įvairios mažumos. Priklauso tik nuo vertinimo aspekto - akių spalvos mažumos, ūgio mažumos, kairiarankystės mažumos, profesinės mažumos - visos jos drauge sudaro visumą ir nėra jokios atskiros daugumos visų mažumų atžvilgiu. Todėl kai gatvėje kažkas reikalauja tolerancijos mažumoms, nepriimu to reikalavimo sau, nes neatstovauju jokiai didžiumai. Todėl nesuprantu, kodėl jų teisės ir norai yra svarbesni už mano teises ir norus? Tegaliu sakyti: „Tuomet tarkimės - tu išsakyk savo reikalavimus man, aš išsakysiu savo reikalavimus tau“. Bet ar tos vadinamosios mažumos su tuo sutinka? Juk ne. Tavų reikalavimų jiems jie nelinkę klausytis. Tad atsakykite sau, ar jie nori tolerancijos, ar išskirtinių teisių?..
Antanas Smetona sakė, kad su tautinėmis mažumomis reikia elgtis kaip su svečiais - bičiuliškai, tolerantiškai, pagarbiai. Bet juk svečiai taip pat turi tam tikrus leistino ir neleistino elgesio kanonus - jiems juk nėra viskas galima.
Apskritai kai kalbama apie žmones, tolerancija niekada negali būti vienkryptis reiškinys - būtinai abipusis. Nes antraip į žodį „tolerancija“ ima tilpti „manipuliavimas“ ir „absurdas“. Na, įsivaizduokime moksleivių klasę, kurioje vienas moksleivis ūmai ima klykti: „Duokite man kasdien po litą“. Kodėl turėtume duoti? Kodėl tuomet ne man? Kuo aš prastesnis? Nes pagal tavuosius aspektus patenku tarp daugumos. Bet juk tu tarp daugumos patenki pagal manuosius. Tad kodėl tavasis aspektas yra svarbesnis už manąjį?..
Beje, tiek tautinėms, tiek seksualinėms mažumoms aš esu tolerantiškas. Tolerancija manęs neįpareigoja jų mylėti - įpareigoja jų neskriausti. Aš jų ir neskriaudžiu. Homoseksualų Lietuva nesodina į kalėjimus, nevaro jų iš Lietuvos, netrukdo jiems būti tokiems, kokie yra... Argi tai nėra tolerancija? Tačiau kai mažumos socialinis statusas virsta ideologija, kai susibūrę jie ima reikalauti to „lito“, o jei neduodu, jaučiasi skriaudžiami - tuomet jaučiuosi puolamas aš. Tie „mažumų ideologai“ - gudrūs. Žinodami, kad diskriminacija - jautri tema, ima ja žongliruoti, ir kai aš netoleruoju ideologijos, kaltina mane, kad netoleruoju kitokios seksualinės orientacijos žmonių.
Čia tiktų prisiminti darbininkų klasės ir ne taip tolimo istorinio laikotarpio pavyzdį. Kiekvieną darbo žmogų asmeniškai juk mylime ir gerbiame, tačiau kai kalbama apie proletariato ideologiją - šiurpas turbūt ne tik man vienam nugara perbėga?.. Čia - lygiai tas pats. Kitokios seksualinės orientacijos žmogui aš tolerantiškas, bet homoseksualų klubų, homoseksualų lygų ir homoseksualų ideologų netoleravau ir netoleruosiu.
Štai kasmet matome homoseksualų paradus. Ir kasmet tie paradai apauga kaltinimais, priekaištais, esą per prasta, per siaura erdvė paradui palikta, pernelyg abejingai valstybė į juos reaguoja, pernelyg santūriai jais džiaugiasi, pernelyg vangiai jais rūpinasi... Pasakykite man, o kodėl nematome fizinę negalią turinčių žmonių paradų? Kodėl valstybė, taip uoliai besirūpindama homoseksualų tolerancija, nepasirūpina neįgaliaisiais, kurie taip pat yra mažuma ir neabejotinai verta daugiau globos ir rūpinimosi? Mano manymu, neįgaliųjų teisės už homoseksualų ar tautinių mažumų teises privalo būti svarbesnės, nes neįgaliuoju bet kurią gyvenimo akimirką gali tapti bet kurios tautybės ar lytinės orientacijos žmogus. Todėl gėda valstybei tūpčioti aplink aikštingas ir įnoringas mažumas bent jau tol, kol nėra pasirūpinta tais, kuriems mūsų tolerancijos, globos ir rūpinimosi reikia labiausiai.
- O kodėl Lietuvoje nekalbama apie toleranciją lietuviams? Kodėl mes neįvardijame savo tautos diskriminacijos, nors aiškiai ją juntame?
- Tai išties labai svarbi ir aktuali problema, kurios mūsų pataikūniška valdžia ne tik nesprendžia, bet net neįvardija. Mes visada tik rūpinamės, gal, neduokdie, ko nors nekenčiame. O kad net keliose tautose egzistuoja senas ir visuotinai žinomas reiškinys, kaip neapykanta Lietuvai - vengiame pripažinti. Prisiminkime lenkiškai perfrazuotą mūsų valstybės himną. Prisiminkime rusų aukštų karinių ir politinių struktūrų tiesmukus pasisakymus apie mūsų tautą ir valstybę, kurią jie pavergė, trypė ir dar šiandien tuo didžiuojasi. Esame nekenčiami, diskriminuojami, todėl turime garsiai ir plačiai pareikalauti tolerancijos lietuvių tautai, kultūrai ir pačiai lietuvybei. Pirmiausiai - pačioje Lietuvoje.
Šiandien Lietuva, deja, labai labai silpna. Tad prisimenant tą „tolere“ - mūsų šalis šiandien ne itin ką įstengia pakelti. Todėl šiandien reikalauti tolerancijos iš mūsų nėra labai sąžininga. Sąžiningiau būtų pagaliau imti toleruoti mus, o mums - patiems save. Toleruokime bent savo gyvybinius indus - atsigręžkime, apginkime tautinę kultūrą, tautinę moralę ir tautinį švietimą. Deja, mūsų valdžios atstovai ne tik neatstovauja savo tautai, bet net ir nesielgia kaip savo valstybės piliečiai.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
