Vilnietė Marija Jakimavičienė, 1991 metų Lietuvos savanorė, apgailestauja dėl didžiulio kontrasto, kaip savo žuvusius karius pagerbia lenkai, vokiečiai ir lietuviai.
„Pernai po Vėlinių kartu su istorike Vida Girininkiene ir Atsargos karininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku Mindaugu Žibu ieškojome mūsų karių, savanorių kapų. Ieškoti teko tiesiogine prasme - mokslininkė parodė apie 50 apžėlusių kapų, be jokio kryželio ar lentutės. Kitoje tako pusėje - tvarkingi lenkų karių kapai su paminklais. Juos tvarkė Vilniaus V.Sirokomlės mokyklos pradinukai su mokytoja. Galima nemėgti Pilsudskio ir Želigovskio, bet reikia nulenkti galvas, matant, kaip lenkai auklėja savo vaikus patriotine dvasia. O mes?“ - klausia M.Jakimavičienė, tokį pat liūdną vaizdą Antakalnio karių kapuose išvydusi ir šįmet.
V.Girininkienė spaudoje yra įvardijusi 40 karių, žuvusių 1941 m. Birželio sukilimo metu ir palaidotų Antakalnio kapinėse, iš jų 16 yra nežinomi. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra sąrašas „Antakalnio kapinės. Lietuvos partizanai, žuvę 1941 m.“.
Mokslininkė nėra 100 proc. tikra, kad būtent tie Lietuvos gynėjai ir guli apleistame kapinių plote, mat sovietmečiu dalis palaikų galėjo būti perlaidota, o tai buvo daroma žodiniais įsakymais, rašytinių potvarkių nėra.
Pasak Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos garbės pirmininko Jono Buroko, vilniečių prisiminimuose yra išlikę mediniai lietuviški karių kryžiai greta lenkų karių kapų. Jo manymu, šioje kapinių dalyje reikėtų atlikti archeologinius tyrimus, išsiaiškinti ir deramai pagerbti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų atminimą.
„Jeigu nei lenkai, nei netoliese palaidotų vokiečių, nei rusų kapų prižiūrėtojai „nesisavina“ tų kauburėlių, tai dar vienas įrodymas, kad čia ilsisi mūsų kariai“, - mano M.Jakimavičienė ir prisimena, kai jos vyras, dabar jau šviesaus atminimo karininkas Eugenijus Jakimavičius, per kiekvienas Vėlines ant tų kapelių uždegdavo žvakučių ir sakydavo, kad ten ilsisi Lietuvos savanoriai.
Pašnekovės manymu, būtų galima sukviesti į talką vilniečius ir sutvarkyti tuos apleistus kapus. Bet už kelių šimtų metrų nuo kapinių įsikūrusi Lietuvos karo akademija.
„Pasižiūrėjus, kaip kapines tvarko lenkų pradinukai, kyla klausimas, ar Karo akademijoje kariūnai neauklėjami patriotine dvasia. Dar yra Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė, šauliai ir šauliukai, galybė partijų, besidedančių patriotėmis, - kas galėtų, o gal ir turėtų imtis iniciatyvos, vardija M.Jakimavičienė. - Tikrai nuostabu, kai mūsų jaunimas važiuoja tūkstančius kilometrų į Sibiro platybes tvarkyti tremtinių kapų, tačiau visai pašonėje, Antakalnio kapinėse, kovotojų kapai, deja, užmiršti...“
Lietuvos savanorei apmaudu ir tai, kad, palikdama likimo valiai už Tėvynę žuvusiųjų karių kapus, valdžia randa kone 50 tūkst. eurų naujutėliam memorialui, kuris prestižinėse Antakalnio kapinėse buvo atidengtas šių metų birželį: „Ten suprojektuotos ir 58 kapavietės, skirtos laidoti tarnybos metu žuvusius karius, taip pat generolus, kariuomenės vadus ir krašto apsaugos ministrus. O čia pat apžėlusiuose kapeliuose žinomi ir nežinomi kariai ilsisi be jokio kryželio, atminimo lentelės. Ar ir per šias Vėlines ant tų apleistų kauburėlių degs tik vienišos žvakutės?“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“