Vardas lietuviui padeda gyventi

Laukiant vieversio ir pempės

Lotyniškos kilmės Kazimiero vardas verčiamas „daug pasakantis, išmintingas“. Ko gero, šį vardą išpopuliarino ne tik jo reikšmė, o tai, kad Kazimieras yra vienintelis lietuviškas šventasis, Jogailos vaikaitis, ir yra palaidotas Vilniuje. Gamtoje šv.Kazimieras siejamas su varnėnų sugrįžimu. Dar dažniau nei varnėnas minimas vieversys. Vieversys tarsi jau parlėkė per kito garbingo šventojo, šv.Motiejaus, gimtadienį vasario 24-ąją, o kovą vieversys jau turėdavo užgiedoti. Todėl sakoma: kiek per šv.Kazimierą vieversys užgiedojo sniego, tiek jo dar bus šį pavasarį. Šiemet per šv.Kazimierą sniego nėra, tad tikėkimės, kad ir nebebus. Dar buvo sakoma, jei per šv.Kazimierą ir šv.Motiejų dar rasti sniego, merginoms reikėtų juo pasitrinti veidus. Būsią skaistesni. Kovo sniegas yra paskutinis, o pagal mūsų tradicijas tai, kas paskutinis, yra gera lemiantis.

Kovo 19 d. vėl gana garbingos vardinės - šv.Juozapas. Iš hebrajų kalbos šio vardas verčiamas „Dievas pridės“. Nežinia, ar mūsų liaudis žinojo šią prasmę, bet į šv.Juozapą labai dažnai kreipdavosi, jei lankydavo nelabai mieli, tarsi bloga pranašautų, sapnai. Šv.Juozapas yra vargšų globėjas. Pagal legendą jis buvęs dailidė, todėl globoja darbininkus, vargingesnius žmones, vaikus. Tuo labiau kad pagal Bažnyčią šv.Juozapas yra Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas. Žmonėms atrodydavo, kad globos ir juos, todėl kreipdavosi į šv.Juozapą net buities reikalais. Dar Juozinės svarbios tuo, kad nors ir gavėnia, leidžiama šią dieną šiek tiek nusidėti. Jeigu vardinės ar krikštynos - galima ir padainuoti, ir šiek tiek pasivaišinti. Juozinės dar vadinamos Pempės diena. Senoliai tikėdavo, kad jei šią dieną parskrenda pempės, prasidės atšilimas. O jei šią dieną giedra, bus pieningi metai.

Balandžio varduvininkai arčiausiai vagos

Balandžio 4-ąją minimos šv.Izidoriaus varduvės. Izidorius yra vedinys iš graikų kalbos, reiškiantis „deivės Izidės dovana“. Jis yra žemdirbių globėjas ir labai tiktų šį vardą duoti ūkininkams, anksčiau dažnai tai ir būdavo daroma. Mūsų laikais Izidorius gana retas vardas. Ypač Žemaitijoje šv.Izidoriaus skulptūros, koplytėlės būdavo labai populiarios. Žemdirbiai prie jų prašydavo geros orės, kad noragai nediltų. Lietuvių ikonografijoje Izidorius vaizduojamas kaip artojas, ariantis su dviem jaučiais, iš paskos jį lydi angelas.

Balandžio 18 diena yra Apolonijos vardinės. Nėra statistikos, kiek tas vardas paplitęs. Ko gero, retokas. Kartais rašoma Apalonija, nors turėtų būti Apolonija. Vardas kilęs iš vyriško vardo Apolonijus. Apolonas - romėnų ir graikų Saulės dievas, menų globėjas. Ypač Suvalkijoje tikima, kad šita šventoji globoja dantis, labai jautrų mūsų organą. Sakoma, jeigu labai skauda dantis, reikia šv.Apolonijos prašyti pagalbos. Būdavo sakoma, jeigu žmogus per šv.Apoloniją pasninkauja ir kalba poterius, dėl dantų turės mažiau bėdų. Kokius reikia kalbėti poterius, kaip maldauti, neminima.

Šv.Jurgio diena švenčiama balandžio 23 dieną. Vardas garbingas ir paplitęs. Šv.Jurgis yra antrasis Lietuvos, mūsų valstybės, globėjas. Iš šventųjų paveikslų šv.Jurgį pažįstame kaip slibino nugalėtoją. Visada ant gražaus žirgo su ietimi, su gražiu apsiaustu. Pagal legendą Jurgis buvęs aukšto rango Romos imperatoriaus karys. Gal todėl, kad jis ant žirgo, žmonės jį siejo su gyvulių, labiausiai su arklių, globėjo titulu.

Iš graikų kalbos išvertus Jurgis reiškia „žemdirbys“. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti - reiškia augti, plisti, žaliuoti. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis. Buvo sakoma, kad per šv.Jurgį jau tikrasis pavasaris. Merginos lipdavo ant tvorų ir prašydavo šv.Jurgio atrakinti žemę. Buvo tikima, kad per Jurgines gimę žmonės turėtų būti laimingi.

Balandžio 25 dieną minimas šv.Morkus. Jis buvo laikomas derliaus globėju. Per šv.Morkų žmonės eidavo prie kryžių melstis, prašydavo gero daržų derėjimo. Šią dieną nuo senų senovės lietuviai pradėdavo sodinti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos. Morkaus vardas ypač buvo populiarus XIX a. pabaigoje. Dabar Morkaus vardas gana retas, jis grįžta pasauliniu pavidalu - Markas.

Kam šventasis, o kam - Cibulinis

Gegužės 4 dieną švenčiamas šv.Florijono vardadienis. Anksčiau tas vardas buvo gana populiarus, jo reikšmė labai graži - žydintis, ryškus. Legenda sako, kad Florijonas buvo kankinys, žuvęs nuo pagonių rankos. Sužinojęs, kad iš jo gimtojo miestelio ketinama į vergiją paimti kelias dešimtis vaikų, jis apie tai pranešė jų tėvams. Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, Lietuvoje nuo seno tikima, kad šv.Florijonas sergsti nuo gaisrų. Jeigu kas nors sudegė, stato koplytėlę ar skulptūrėlę, kad šventasis geriau matytų naujai atstatytą statinį ir saugotų jį nuo ugnies.

Gegužės 8-ąją švenčiamos Stanislovinės. Šv.Stanislovas buvo Krokuvos vyskupas, turėjęs galių gydyti žmones ir prikelti juos iš mirusiųjų. XX a. viduryje Stanislovai, Stanislovos (Stasiai, Stasės) Lietuvoje buvo labai paplitęs garbingas vardas. Liaudyje šis šventasis buvo vadinamas tiesiog Cibuliniu. Senoliai laikė, kad ši diena tinkamiausia svogūnams sodinti, žirniams sėti. O ypač gerai svogūnai auga, kai juos Stasys, ne Stasė sodina. Šią dieną bičių augintojai spėdavo, koks šiemet bus medus. Jei diena giedra, saulėta - bus daug medaus, jei apsiniaukusi - mažai.

Gegužės 22 dieną minima šv.Elena. Mes žinome, kad Elena buvo Spartos karalienė, gražiausia pasaulio moteris, dėl jos kilo Trojos karas. Bet šis vardas Lietuvoje prigijo palyginti neseniai. Vardų tyrinėtojai teigia, kad Elenos vardas pas mus pradėjo plisti maždaug nuo 1931 m. Vėliau buvo nuosmukis, o dabar šis vardas vėl pradeda populiarėti. Elena yra labai moteriška šventoji, todėl žmonės sakydavo, kad šv.Elena - tinkamiausias laikas sėti linus.

Prieš javapjūtę - žolynų burtai

Šv.Antanas minimas birželio 13-ąją. Antano vardas labai smagus, nors dabar jau ir ne toks populiarus. Ir pats šventasis labai buitiškas, savas. Kad ir kas būtų - ar negali susilaukti vaikų, ar vaikai išdykę, ar šiaip kas nutinka, - visi kreipdavosi pagalbos į šv.Antaną. Žmonės tikėdavo, kad ką nors pametus niekas kitas taip nepadės kaip šv.Antanas. Bet taip paprastai iš šv.Antano nieko neišprašysi. Šitas šventasis labai mėgsta dovanėles. Ypač žvakeles, austas juosteles arba kokį pinigėlį. Jeigu neišpildo prašymo, prie šventojo paveikslo ar skulptūrėlės ir koja leidžiama treptelėti: „Jeigu man nepadėsi, eisiu pas kitą, galingesnį.“ Ir, žiūrėk, šv.Antanas, toks sukalbamas ir paprastas, ima ir išpildo.

Birželio 15 diena - šv.Sofijos vardadienis. Dabar tas vardas sugrįžta. Anksčiau Zosyčių, Zosių buvo daug. Išnyko tas vardas turbūt dėl jam teikiamo neigiamo atspalvio. Nors šiaip trumpinys Zosė gražus, bet Sofija vis tiek lieka Sofija.

Birželio 22-24 dienomis lietuviai švęsdavo Rasų šventę, trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventę. Trumpiausia naktis nuo seno mistifikuojama, manyta, kad ji - stebuklinga. Atėjus krikščionybei šventė sutapatinta su šv.Jono varduvėmis. Joninių išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles. Tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydomųjų galių, o naktį iškritusi rasa yra stebuklinga. Jos surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos, pašlakstyti daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Joninių naktį buvo garbinama Saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Manyta, kad kuo toliau laužai apšvies laukus, tuo geresnis derlius bus.

Liepos 26-ąją, per šv.Oną, tradiciškai buvo švenčiama derliaus prinokimo šventė. Ona hebrajiškai - švč.Mergelės Marijos motina. Pas mus Ona vadinama duonos ponia. Onos - turtingos, išnašios, geros. Dabar garbingas, skambus Onos vardas nebėra toks mėgstamas kaip anksčiau. Onos vardo populiarumas kinta, todėl manoma, kad Onos vardų atoslūgis - trumpalaikis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“