V.Bubnys: kad tik nebūtų per vėlu

Sąjūdžio dvidešimt penkerių metų sukakties proga apie anų, apie šių laikų Lietuvą ir apie vis mąžtantį tautos tikėjimą jos ateitimi kalbamės su vienu Sąjūdžio pirmeivių, rašytoju, lietuvių literatūros klasiku Vytautu Bubniu.

- Galėtumėte prisiminęs palyginti tą Lietuvą, tą jos viziją, kurios vedami žmonės stojo prieš tankus, pasiryžę nedvejodami atiduoti savo gyvybę, ir tą Lietuvą, kurią šiandien matome pažvelgę pro langą? Kuo tos dvi Lietuvos labiausiai skiriasi? Kuris iš Sąjūdžio siekių šiandien labiausiai užmirštas ir apleistas?

- Per trejetą Sąjūdžio veiklos metų ir pirmus atkurtos Nepriklausomybės metus didžioji dauguma žmonių pasijuto tarsi naujai gimusi. Didelė politinė įtampa nenuslopino gilaus tikėjimo, pasiryžimo saugoti ir ginti savąjį kraštą. Manau, kad daug kas širdyje nešiojosi kai kurių Sąjūdžio aktyvistų, ekonomistų tvirtinimą, kad po kelerių metų gyvensime ne prasčiau kaip Švedijoje. Žinoma, norėjome būti kaip kitos Europos šalys. Ne per daug dėmesio kreipėme ir į tai, kad mūsų atkurtai Nepriklausomybei neištarė „taip“ didžiosios Europos valstybės, tylėjo JAV, šalys, kurios ištisais dešimtmečiais deklaravo, kad niekada nepripažino Lietuvos inkorporavimo į TSRS sudėtį. Kai mūsų šalies vadovai lankydavosi tose valstybėse, jų valdžios lyderiai tiesiog išsisukinėdavo nuo tiesaus atsakymo, nenorėdami suerzinti „šiaurės meškos“. Tačiau mes nedramatizavome to fakto ir pačiomis sunkiausiomis ekonominės blokados sąlygomis žengėme ryžtingus žingsnius savo pasirinktu keliu. Didžioji tautos dalis Rusijos spaudimą ištvėrė, o M.Burokevičiaus kompartija ir jos šalininkai pradėjo aršiai drumsti vandenį, šaukdamiesi Maskvos pagalbos. Prasidėjo kruvinieji 1991-ųjų sausio įvykiai. Iš visos Lietuvos plaukė žmonės ginti mūsų Seimo, radijo ir televizijos, savo kūnais stojo prieš tankų kolonas. Tai buvo tautos patriotinis ryžtas, pranokęs net prie valdžios vairo susėdusių sąjūdiečių pastangas kurti naujus valstybės pamatus. Juk pirmaisiais darbo mėnesiais buvo padaryta nemaža diplomatinių klaidų, stigo patirties, sunku buvo nuspėti kylančias grėsmes.

Paminėjau vos keletą dramatiško meto bruožų. Tačiau norint aną laiką sugretinti su šia diena, būtina prisiminti Sąjūdžio kertinius atramos taškus, kurie giliausiai buvo įstrigę žmonėms į širdis. Pirmiausia tai laisvės ir santarvės idėja. Žengti ir toliau susiėmus už rankų kaip Baltijos kelyje, nesmalsauti, kieno tos dvi rankos - buvusio komunisto ar disidento. Juk rankos tai mūsų brolių lietuvių. Tokią santarvę jutome tada. Deja, kiek vėliau įsiplieskė psichologinis, fizinis smurtas prieš kitaminčius, „megztų berečių“ būriai net kelią į Arkikatedrą buvo užtvėrę. Po kai kurių pirmosios Vyriausybės nutarimų prasidėjo nacionalinio turto grobstymas, buvo išdraskyti kolūkiai, kaimuose priperėta daugybė trihektarininkų. Manau, pats baisiausias dalykas, įsitvirtinęs tais metais, - pavydas, panieka kitam, atviri grobstymai, pirmosios susidorojimo aukos, sukčiavimas, noras kuo spėriau pralobti ir t.t.

- Menu pačios Nepriklausomybės pradžios laiką, kai Sąjūdžio pirmeiviai būriais ėmė trauktis iš aktyvios politikos. Kokį užkratą aptikote beatsikuriančios valstybės politinėje struktūroje, kad su ja ūmai tapo ne pakeliui?

- Aš dar anksčiau pasitraukiau iš Sąjūdžio. Kodėl? Kai tu intensyviai dirbi kūrybinį darbą ir, atsiplėšęs nuo rašomojo stalo, porą metų atiduodi vien visuomeninei veiklai, tavyje pamažu bręsta apsisprendimas: Lietuva pažadinta, pagrindiniai siekiai tuoj pat išsipildys, o jeigu tu nepasišildysi rankų prie įsiplieskusios Nepriklausomybės laužo, maža bėda, juk būsi vėl grįžęs prie prigimtinio pašaukimo. Todėl 1989 m. gale paduodu Sąjūdžio Seimo tarybai prašymą, kad manęs laukia nesulaukia pradėtas romanas, kad prieš akis blėsčioja kito romano išnešiotas sumanymas: neapkęsčiau savęs, jei įklimpčiau į politiką. Prisipažinsiu, nedrąsu buvo žengti tokį žingsnį, bet privalėjau.

Nepriklausomybės pradžioje ne vienas Sąjūdžio pirmeivis atitolo nuo politinio gyvenimo. Baisiausia buvo vis stiprėjanti ir iš aukštų tribūnų pakurstoma neapykanta, įsigalinčios politinės rietenos, sąskaitų suvedinėjimas. Konkrečiau? Ką reikėjo galvoti, kai, sakysim, Konservatorių partija, į savo gretas priėmusi ne vieną buvusį komunistą, net kagėbistą ir glaudusi juos po savo sparneliu, kitus buvusius komunistus, susibūrusius kairiųjų partijoje, vis tebeįžeidinėjo už tą pačią praeitį. Niekam nebuvo paslaptis, kad nemenka dalis tų buvusiųjų narių, ypač intelektualų, mokslininkų, kūrėjų ir tarybiniais laikais viską atidavė Lietuvai, garsino Lietuvos vardą pasaulyje.

Nesusilaikau nepriminęs vieno konkretaus fakto, apie kurį, tiesą sakant, esu rašęs. Justinas Marcinkevičius, visą širdį ir sielą atidavęs tautos atgimimui, Sąjūdžio kūrimui ir įtvirtinimui. Tautą žadinęs, jos istorinę praeitį prikėlęs dar okupacijos metais. Ir štai ypatingą autoritetą užsitarnavęs poetas, prasidėjus kalboms, kas galėtų būti renkamas pirmuoju prezidentu, grupelės didžių patriotų „demaskuojamas“. Tai buvo smūgis ne tik Justinui, bet ir jo gerbėjams. O juk pasitaikė ne vienas atvejis, kai panašūs susidorojimai su išskirtinėmis asmenybėmis atitolino ne vieną Sąjūdžio pirmeivį nuo atviros politinės veiklos, o vėliau jie nesiryžo net į Seimą balotiruotis.

Po keleto metų parašiau romaną „Teatsiveria tavo akys“. Jo pagrindinis veikėjas, menininkas, praaugęs savo visuomenę, giliai mąstantis ir oponuojantis galingiesiems, už tiesos sakymą ne tik atstumiamas, bet ir tampa auka.

Tokia paini, prieštaringa, dramatiška Lietuvos istorija nuo senų laikų, kai ne tik svetimieji, okupantai žudė mūsų žmones, bet ir lietuvis prieš lietuvį atsigręždavo.

- Jei būtų įmanoma it magnetofono juostelę atsukti anuos laikus, ką darytumėte kitaip nei anuomet, kokių duobių ir klaidų (pasimokius iš patirties) patartumėte vengti jaunai Lietuvos valstybei? Gal mėgintumėte Lietuvą atkalbėti nuo stojimo į Europos Sąjungą? Gal prie valstybės vairo sukviestumėte kaip tik tuos Sąjūdžio pirmeivius, kurie po valstybės atgavimo iš politikos pasitraukė? Gal Lietuva šiandien turėtų tautinę mokyklą?..

- Manau, tikrai daryčiau viską tą pat, kaip ėjau, taip ir eičiau savo keliu, vedamas ne pavergto proto, bet atviros širdies ir sąžinės. O patarti? Dieve mano, ką aš galėčiau patarti? Ir kas manęs klausytų? Ar labai kam rūpi, kaip šiandien gyvena kultūros žmonės, ypač vyresnioji karta, nepasistengusi „susipopsinti“. Kad tauta prabustų ir pasipurtytų, anais laikais labai reikėjo kultūros, kūrybos žmonių. Vien iškilių rašytojų Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje turėjome aštuonetą. Kiek dailininkų, aktorių, muzikų, mokslininkų. Tačiau buriant pirmąją Vyriausybę į jos sostelius susėdo ne vienas buvęs „buldozerininkas“ ar šiaip prie kokios partijos prisiplakęs. Ko norėti? Pirmieji laisvės metai nelengvi: sprogdinimas, šaudymai, tyliai paragintų savanorių pasitraukimas į pakaunės miškus (mano asmenine nuomone, tam, kad įvyktų valstybėje perversmas).

Nesu didelis Europos Sąjungos simpatikas, bet ir netvirtinu, kad nereikėjo į ją stoti. Kokį kitą kelią galėjome rinktis? O dar tos poringės iš Briuselio, iš JAV: suklestėsime kaipmat, laukia rojus. Žinoma, nebūtume šiandien taip laikęsi be Europos Sąjungos paramos. Tik kad parsiduosime, kad šoksime pagal Briuselio dūdelę? Taip, Lietuva atgavo laisvę, bet netrukus pradėjo ją išparduoti. Neretai man prieš akis iškyla senas pokalbis (ne mažiau kaip prieš trisdešimtmetį) su mano dėde jo dzūkų krašte. Senukas sirgo, buvau pakviestas nuskusti jam barzdos. Jis pats pasiprašęs. Ir štai jis pasodintas lovoje sudejuoja: nebe ta Lietuva, nebe ta. Aš jam buitiškai: o kuo bloga Lietuva, gyvenam, pavalgę? O jis virpančiu balsu: klausyk, Vytautai, kokia mūsų Lietuva, jeigu neturi savo kariuomenės, neturi trispalvės vėliavos, neturi savo pinigo. Taip trumpai drūtai man išdėstė buvęs aštuonioliktųjų metų savanoris. Apskutau, senukas padėkojo. Atvirtęs aukštielninkas užsimerkė ir atsidūsėjo: štai ir viskas. Ryto metą jis atsisveikino su šiuo pasauliu.

Taigi daug ką ir mes šiandieną prarandame. Ne tik valdžia ištikimai klauso pernelyg suveltų Briuselio prisakymų, bet neretai juos aklai vykdo, dar ir gerokai viršija. Kaip sovietmečiu: penkmečio planą per trejetą metų. Labai norime įtikti, susiriesdami džiaugiamės Briuselio komisarų pagyrimais ir pažadais. Kad didelis nedarbas, ypač jaunimo, kad žemdirbiai laikomi žemesne „klase“ nei kitose šalyse, kad nuo Sąjūdžio laikų rūpestingai pradėta kurti tautinė mokykla (sąjūdietės Meilės Lukšienės iniciatyva) nustumiama, kad pirmaujame savižudybių, alkoholizmo, nusikalstamumo srityse, nelabai kam rūpi, vien tik girdime gražius pažadus. Kaip galėtum likti patenkintas, kai sužinai apie Briuselio planus, jų ketinimus, tendencijas. ES prezidentas visai neseniai atsivėrė, kad mažos valstybės neturi jokios perspektyvos. Nemanau, kad tai jo asmeninė nuomonė. Tad ir klausiu savęs: kas mūsų laukia? Kur žengia nepriklausoma Lietuva? Ar iš tikrųjų ji laisva šalis, ar tik teniso kamuolėlis didžiųjų žaidime?

Nebuvau ir nesu pesimistas, tačiau vis dėlto nepaliauju galvojęs, ar ne laikas Lietuvos visuomenei atsitokėti ir vėl pakelti galvas. Laikas greitai lekia, kad nebūtų per vėlu. Aš visas viltis dedu į jaunimą. Pirmasis Sąjūdis susibūrė jaunimui stovint priešaky. Tad ir dabar jaunajai kartai labiau turėtų skaudėti dėl Lietuvos ateities.

Pastebime, ne vienoje Europos valstybėje bręsta karta, kuri nelinkusi tenkintis grupės galingųjų diktatu ir vienąkart pareikš: gana Europos Sąjungos mišrainės, norime patys valdyti savo kraštą, kad jis neišnyktų iš žemėlapio.

Žinau, šios mano mintys daug kam nepatiks, ištars: Bubnys visai jau... Ne, dar ne visai. Aš noriu, kad mūsų, mano vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai brangintų tėvų ir senelių kraštą, jo kalbą, istoriją, kultūrą.

- Turbūt nesuklysiu taręs, kad su Sąjūdžiu anuomet kilote, nes tikėjote Lietuvos ateitimi. Ar šiandien dar tikite? Kokias įžvelgiate didžiausias Lietuvos viltis ir pavojus?

- Taip, kilome visi su Sąjūdžiu. Nors laisvės vėjai galvose sūkuriavo ištisais dešimtmečiais. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi netikint Lietuvos ateitimi. Išvykstantieji iš gimtojo krašto ja netiki? Manau, tokių galėtų būti nedidelė dalis. Ne vienas jų per žiniasklaidą pasigarsina, kad jam nusispjaut „ant Lietuvos“, kad tenai, svetur, viskas kitaip, tačiau po metų kitų pajunta praradimą, gimtų namų ilgesį, tik jau to viešai prisipažinti nedrįsta. Dar baisiau, kai dalis emigrantų, ypač jaunų, ten patenka į naujųjų vergvaldžių ar nusikaltėlių pinkles.

Kadangi užsiminiau apie emigraciją, noriu pasakyti, kad ji yra vienas iš didžiausių skaudulių. Ir ne vien patys išvykstantieji kalti. Mūsų valdžioje sėdintieji per du dešimtmečius toli gražu nuveikė ne tiek, kiek vis žadėjo ir žadėjo, vadovaudamiesi senos patarlės dviem pirmaisiais žodžiais: „pažadėsi - patiešysi...“ Net ir tais metais, kai emigracija smarkiai išaugo, valdžios vyrai gyrėsi, kad nedarbas mažėja. O kad emigracija sumažina nedarbo procentą, vengė užsiminti. Buvęs premjeras pernai net išdrįso emigraciją pateisinti, nes ji esą liudija, jog „lietuviai drąsi tauta, o teisę emigruoti išsikovojome“. Trumpai drūtai: tegyvuoja išsivaikščiojanti Lietuva. Kad senasis Sąjūdis su tuo nesutinka, tikrai žinau, bet naujasis, ko gero, pritaria.