V.Drėma: „Dingęs Vilnius“. G.Drėmaitė: „Jis parduotas“

- Jūsų tėvo Vlado Drėmos albumas „Dingęs Vilnius“ - paminklas miestui, kurį ištrynė laikas ir istorija. Šiandien Vilnius naikinamas mūsų pačių rankomis. Ar tikite, kad tai sustabdoma?

- Ačiū Dievui, kad tėvo jau nebėra ir jis viso to nemato. Net sovietmečiu nebuvo šitokio drastiško naikinimo. Tada bent bijota nesilaikyti įstatymų. Dabar įstatymai yra tik tarp kitko.

Tačiau mūsų visuomenėje šis tas keičiasi. Žmonės nebenori vien stebėti, kaip miestą užvaldo didžiuliai pinigai. Kyla nauja pasipriešinimo banga. Dabar vyksta lemiamas mūšis dėl Misionierių bažnyčios. Jei jis bus laimėtas, pergalių bus ir daugiau.

- Dairantis po Vilnių atrodo, kad čia kiekvienas gali elgtis kaip nori. Ar jį gina įstatymai, ar yra asmenys, atsakingi už jų laikymąsi?

- Šiandieninė situacija yra tokia prasta, kad nebematau, kur ji dar galėtų prastėti. Esame pačiame dugne. Ir jeigu šiandien to nesustabdysime, netrukus apie paveldą nebus ką ir kalbėti.

Vilniaus istorinis centras yra pasaulio paveldo objektas, taigi priklauso ne vien Lietuvai, bet visam pasauliui. Atsakomybė už jo išsaugojimą yra viso pasaulio, lygiai kaip ir mūsų. Tai įtvirtinta konvencijose.

Savų įstatymų taip pat turime pakankamai. Valstybės saugumo įstatyme kultūros paveldas net įrašytas kaip vienas iš valstybės saugumo garantų. Numatyta, ir kas už jį atsako. Pagal Nekilnojamojo turto paveldo įstatymą, Lietuvoje už kultūros paveldą atsakingas kultūros ministras. Ne ministerija, ne jos padaliniai, būtent ministras.

Ir čia noriu atkreipti dėmesį, kad per 20 mano karjeros paminklosaugoje metų tokios ministerijos, kaip ši, dar nebuvo. Premjero vietoje pirmą dieną paleisčiau ją kartu su visu Kultūros paveldo departamentu. Su paveldu visą laiką buvo sunku, nes jis yra trukdis investicijoms, bet tai, kas su juo daroma šiandien, nenusakoma žodžiais. Galima pagalvoti, kad nėra įstatymų, paminamos tarptautinės konvencijos ir jose įtvirtinti įsipareigojimai. Ir apie tai net nekalbama. Iki ko mes nusiritome?

- Valdančiosios partijos pirmininkas pasirinko vadovauti kultūrai ir iškart po rinkimų paskelbė, kad ši sritis bus prioritetas. Gal ir paveldui nuo to dabar geriau?

- Apskritai noriu pasakyti, kad vadovų kaita yra didžiausias brokas valstybės valdyme. Neturime tęstinumo.

Medinių pastatų išsaugojimo programa skambiai pradėta, bet tyliai numarinta. Prie ankstesnio mero buvo patvirtintas ir puikus Vilniaus gynybinės sienos su vartais eksponavimo ir restauravimo projektas. Tai, kas iš jo liko, - tiesiog pasityčiojimas.

Dabartinė kultūros ministrė mano karjeroje yra vienuolikta. Vos pasikeitus valdžiai, pas kiekvieną ėjau susipažinti ir paklausti, ar ministras žino, kad tai jis pagal įstatymą atsako už kultūros paveldą. Nežinojo nė vienas. Bet ši ministrė apskritai nieko neprisileidžia.

Už paveldo likimą lygiai taip pat atsako meras, miesto šeimininkas. Vėlgi noriu labai liūdnai pasakyti: tokio mero, kaip dabartinis, irgi nebuvo. Šiandieninė savivaldybė visiškai neįgali. Buvome surengę tarptautinę konferenciją „Patogus ir nepatogus paveldas“ - apie sovietinį paveldą. Vienas pranešėjas klausė, apie kokį paveldą galime šnekėti, kai prie Operos ir baleto teatro krenta marmurinės lentelės, naikinami miesto fontanai ir t.t. Savivaldybė nėra miesto šeimininkas, ji nesitvarko.

- Ar Vilniui gali grėsti UNESCO sankcijos? Kaip elgiamasi su pasaulio paveldo objektais, kurių apsauga nėra užtikrinama?

- Vienas iš kriterijų, dėl kurių Vilnius pateko į pasaulio paveldo sąrašą, buvo išlikusi Viduramžių gatvių struktūra. Kas iš jos beliko? Atsistoji prie Aušros vartų, žiūri tiesiai, bet ten, kur turėjo matytis dangus ir miškai, dabar matai savivaldybės daugiaaukštį. Atsistoji Klaipėdos gatvėje prie Šv.Kotrynos bažnyčios - miškus užstoja Teatro gatvėje pristatyti namai. Viduramžių gatvių struktūrą jau sunaikinome.

Buldozeriu naikinamos ir unikaliosios Vilniaus teritorijos. Didžiausias skaudulys - tai, kas dabar vyksta aplink Misionierių bažnyčią. Per visą sovietmetį, iki pusės Nepriklausomybės laikotarpio tai buvo didelė saugoma teritorija. Buvo siūlymas šlaite, kuris leidžiasi iki pat Vilnelės, atkurti vienuolyno sodus, daržus, tvenkinius... Prieš dešimtmetį Kultūros paveldo departamentas - nežinau už kiek, - perpjovė tą teritoriją per pusę.

Statybos yra baisu. Prie Lietuvos edukologijos universiteto neseniai įvykusi avarija tą dar kartą įrodė. Jei nieko nedarysime, Misionierių bažnyčią prarasime amžiams. Gretimos statybos ją sunaikins.

Vokietijoje iš pasaulio paveldo sąrašo neseniai išbraukti trys objektai. Taigi ta grėsmė visiškai reali, nors kadaise, gąsdindama tuo Vilniaus savivaldybę, pati mažai tuo tikėjau.

- Kaip jūs jaučiatės vaikščiodama po senąjį Vilnių? Pavyksta pagauti senąją miesto dvasią?

- Yra vietų, kurios dar liko nesudarkytos, pavyzdžiui, aplink Švietimo ir mokslo ministeriją, Šv.Mykolo bažnyčią. Viskas lyg ir neblogai, bet artėji link Bernardinų sodo, o ten - namas išmuštais langais. Jau dešimt metų jis toks, ir niekam nerūpi, nors pro čia kasdien plaukia turistų srautai.

Atsimenu, po kelionės į Beniliuksą, kur žavėjausi puikiai sutvarkytais jaukiais miesteliais, vaikštau po Vilnių ir galvoju: Dieve, kaip pas mus gražu. Ne dyvai, kad visi žavisi. Miestas man iki šiol pateikia staigmenų. Neseniai buvau prie Aušros vartų, kai užklupo lietus. Išėjusi pro vartus, nusukau į siaurą gatvelę. Ir staiga atsiveria nuostabus vaizdas - su visu Vilniaus bangavimu, Trijų kryžių kalnu... Miesto žavesys man geriausiai atsiskleidžia, kai vaikštau po jį su svečiais. Bet tai emocijos. O iš profesionaliosios pusės Vilnius man yra didelis skaudulys. Paveldas nyksta akyse.

Mano Literatų gatvė, kurioje gimiau ir gyvenau 50 metų, dabar visai kitokia. Gerai, kad ten negyvenu. Skaudu, nes namas, kuriame gyveno Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz), daug garsių dailininkų, kultūros žmonių, tebestovi nerestauruotas. Savivaldybė vis žada, bet kol prisiruošia, pasikeičia meras, ir vėl viskas iš pradžių.

- Tarsi Vilnius neturėtų šeimininko arba jų būtų daug - greta išpuoselėtų pastatų metų metus netvarkomi šiukšlynai.

- Man labai liūdna dėl netvarkos. Na, kiek gali Pylimo gatvėje, priešais Reformatų bažnyčią, stovėti ta baisi griuvena? Dešimt metų niekas nesikeičia. Laiptai nuo postamento paminklui sovietiniams partizanams tebėra iki šiol. Reformatų Sinodo rūmai, paveldo objektas, griūva, ir niekam tai nerūpi, nors šįmet švenčiamos 500-osios Reformacijos metinės.

Girdėjau, ruošiamas to skverelio sutvarkymo planas. Baisu, ką jie ten sugalvojo, kas bus su palaidojimais, kurie ten yra po visa teritorija. Ar neatsitiks kaip Bokšto gatvėje, kur tvarkomas buvusios ligoninės pastatas? Leidžiantis į Maironio gatvę išraustas visas šlaitas. Toje vietoje, kur buvo stačiatikių kapinės su 240 palaidojimų, bus požeminiai dviaukščiai garažai. Tai jau net mirusysis negali ramiai gyventi Vilniuje?

- Tie, kas gyvena Senamiestyje, skundžiasi, kad nė vinies negali įsikalti be paveldosaugininkų palaiminimo. Kodėl tas galioja ne visiems?

- Mane labai nervina Senamiesčio pirmieji aukštai, tos baisios stiklo vitrinos. Pilies, Didžioji gatvės yra tiesiog tragedija. Vitrinos atlapotos, staliukai gatvėje ant šaligatvių, praeiti nėra kur, dar ir automobiliai važinėja. Visiems merams sakiau, kad uždarytų tuos srautus, leistų tik anksti ryte prekes atsivežti. Bet tai kavinių pelnas, iš kurio susimokama. Situacija visai nekontroliuojama. Pernai vienos kavinės staliukai užėmė tik šaligatvį, neseniai ėjau - jau metras į važiuojamąją dalį išstatyti.

Didžiojoje gatvėje, prie pat cerkvės, paveldiniame name įsikūrusi prabangi drabužių parduotuvė išsikirto milžiniškas vitrinas iki pat šaligatvio. Šalia, taip pat paveldiniame name, ambasadą įsirenginėję švedai net kalkes vežėsi iš Švedijos. Paveldosaugininkų reikalavimas dažyti sienas kalkiniais, o ne sintetiniais, dažais jiems buvo šventas. O mūsų verslininkams svarbiausi savi interesai. Netelpa manekenas - argi bėda - imsim ir iškirsim vitriną! Na, gavo baudą - 200 litų...

Pirmieji aukštai yra visiškai sunaikinti ir naikinami toliau. Senamiestyje, kur nuoma labai brangi, parduotuvės sunkiai išsilaiko. Bankrutuoja, jų vietoje kuriasi kitos - ir vis nauji remontai, vis didesni pažeidimai. O pažaboti viso to nėra kam.

- Gal miesto valdžia turi pateisinimą - viskas miestiečio, turisto patogumui...

- Tai jokiu būdu ne pateisinimas. Nuvažiuokite kad ir į Kretą, bet kurį kitą turistų gausiai lankomą kraštą. Siauros gatvelės, maži namukai, restoranų savininkai vandenį nešioja iš toliausiai. Bet ekskursijos važiuoja, turistų srautai plaukia - visiems patogu, jokių problemų. Pas mus ne, turi būti prabanga.

- Paprastas klausiamas: kas dėl to kaltas?

- Per paveldą eina investicinis buldozeris, visiškai su juo nesiskaitydamas. Jie daro va bank - be projektų, be leidimų, o tada ieško, kaip praslysti. Dar viena piniguočių taktika: pastatyti ir greitai parduoti, tada kaltas tampa tas, kas nusipirko.

- Kas yra su mūsų vertybėmis, kad tiek nusiritome?

- Reikia, kad kažkas gerai duotų į užpakalį. Kodėl estai tiek savo paveldo išsaugojo? Taip pat ir latviai, turintys puikiai sutvarkytą XIX amžiaus paveldą.

Kodėl mes tokie? Nes tie, kurie daro investicijas už labai didelius pinigus, patys nėra vilniečiai. Nėra šeimininko, nėra prigimtinio nuosavybės jausmo - čia mano miestas, mano namas. Jie - Vilniaus ateiviai, savo širdyse neturintys jokios kultūros šilumos, jos supratimo. Tai išbadėjusi kasta, kuriai reikia kuo daugiau pinigų.

Privalome skubiai, kuo skubiau, uždėti jiems apynasrį. Bet ar kas nors gali tai padaryti? Atsimenu, statant namus Žvėryne buvo užsimota griauti malūną, paveldo objektą. Klausiau suomių, kurių kompanija buvo pagrindinis statytojas, ar jie ir Suomijoje taip elgtųsi. Jie į tai: o Suomijoje taip negalima - įstatymas neleidžia. Ir nusvyra rankos... Tai ką, pas mus įstatymų nėra?

Aš kaltinu mūsų funkcionierius - ir savivaldybėje, ir departamentuose. Kas leidžia nesilaikyti įstatymų? Už kiek leidžia?

Vilniaus arkivyskupijos kurija pranešė, jog tebėra Misionierių bažnyčios savininkė.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“