Vienuolikos vaikų tėvas Andriejus Stančikas: Vaikai auklėjami darbu

Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas, o šiaip tikras žemaitis Andriejus Stančikas, paklaustas, kiek turi vaikų, kukliai atsako „tik vienuolika“. Daugiavaikis tėvas prisipažįsta, kad jam vis vien nepavyko aplenkti savo senelio. Mat senolis Stančikas turėjo net 24 vaikus, o anūkas Andriejus net pusės tiek neturi.

- Didelės šeimos Lietuvoje jau retos. Sakoma, kad per sunku. Didelis vargas. Kaip atsitiko, kad jūs su žmona Sigute ryžotės tokiai gausiai šeimai?

- Taip gyvenime susiklostė. Superinio tikslo tikrai nebuvo. Kiek Dievas davė, tiek ir turime. Vyrų mūsų šeimoje daugiau. Septyni sūnūs ir keturios dukros.

- O pirmasis kas? Turbūt sūnus?

- Dukra. Jai dabar jau 30 metų, o jauniausiam sūnui - trylikti įpusėjo. Vyresnieji vaikai jau subrendę, savo šeimas sukūrę. Turiu du anūkus ir anūkę. Mes su Sigute susituokėme Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar A.Stulginskio universitetas - red. past.) antrame kurse. Buvome 21 metų, mokėmės inžinierių elektrikų specialybės. Aišku, studijuoti nebuvo lengva, bet vaikų tada turėjome mažiau. Buvome jauni. Aišku, kai kurie giminaičiai sakė, kad anksti susituokę studijų nebaigsime, vaikų prisidarysime. Bet studijas baigėme. Studentiška aplinka buvo labai draugiška. Penktojo Žemės ūkio akademijos bendrabučio penktame aukšte gyveno ir daugiau studentiškų šeimų. Ir visi žemaičiai. Kooperuodavomės. Vieni kitiems padėdavome. Jei reikia tau gintis laboratorinį darbą, pasaugok mano vaiką. Išvykome iš akademijos jau su trečiuoju vaikeliu pakeliui.

- Į Žemaitiją?

- Taip, į Žlibinų kolūkį Plungės rajone. Žemaitija ir mano žmonos kraštas. Tik ji šilutiškė. Kalba kiek kitokiu akcentu, bet susikalbėti galime. (Juokiasi.)

- Ar nesulaukdavote pašaipų, kad šeima per didelė?

- Nebuvo nei pašaipų, nei replikų. Tame Žlibinų kaime mūsų šeima buvo didžiausia. Gyvenome alytnamyje. Bet Žlibinuose buvo ir daugiau didelių šeimų. Ir aštuonis augino. Penkis vaikus auginanti šeima jau buvo laikoma vidutine. Mokykloje buvo net dvi pradinės klasės, o dabar jau reikia stengtis, kad kaimo mokyklą išsaugotume. Vaikai mums su žmona niekada netrukdė, nors ir nebuvo lengva finansiškai. Bet dirbome ir užsidirbdavome. Aš kaime gimęs, užaugęs, žinojau, kad niekas už dyką neduoda.

- Patarkite, kaip vaikus išauklėti dorais žmonėmis. Juk pasitaiko, kad tėvai net vienturčio neišauklėja.

- Ko gero, svarbiausia yra darbas. Mūsų vaikai kartu su mumis dirbo. Ir ūkis buvo. Ryte - į tvartą, prie karvių. Paskui - į dušą. Aš - į darbą, o vaikai - į mokyklą. Todėl ir dabar supranta kiekvieno lito vertę. Žmonai sakydavau - jei nori pati daryti, pradėk nurodinėti. Aš nenurodinėju. Aš galiu tik patarti. Trys mano vyresnieji sūnūs ir dabar ūkininkauja ūkyje, o aš - „tremtyje“ Kaune. Du mano sūnūs, kaip ir mes su žmona, yra baigę Žemės ūkio akademiją. Tik mudu su žmona - inžinieriai elektrikai, o jie - inžinieriai mechanikai. Vyriausiasis sūnus kaip ūkvedys darbus organizuoja, kitas - tik už ūkio techniką atsako, o trečiasis, Tomas, - fermeris. Atsako už gyvulininkystę.

- Ar nesupainiojate savo vaikų vardų? Na, išvardykite visus iš eilės! Patikrinsiu..

- Skaistė, Marijus, Martynas, Tomas, Ieva, Laimonas, Simonas, Monika, Gabrielė, Andrius, Sigitas. O dabar suskaičiuosiu, ar nė vieno nepraleidau. Ne, visi vienuolika. Koks dešimto vaiko vardas - atsakyčiau, bet jei paklaustumėte, kada gimė, dieną, mėnesį pasakyčiau, o metus gal ir supainiočiau.

- Vaikai, kol užauga, ir pešasi, ir mušasi. Kaip pavyko suvaldyti tokią žemaičių kariauną?

- Buvo karas trimis frontais. Kita vertus, vaikai buvo labai vieningi. Vienas už visus - visi už vieną. Jei padarydavo kokią „zbitką“, niekas nusikaltusio nei motinai, nei tėvui neišduos. Teisybės nerasi. Prisimenu, kai jų dar tik ketvertukas buvo, žmona ligoninėje gulėjo, o vaikus padėjo prižiūrėti žmonos senelė. Mano vaikų prosenelė. Per pietus pareinu namo į alytnamį - kambariai išversti, o tualeto durys užbarikaduotos. Šluota, kėdėmis užremtos. Išardau barikadas, atidarau tualeto duris - o ten močiutė sėdi. Sako, aš nuo labo ryto čia užbarikaduota sėdžiu. Klausiu, kas taip su močiute pasielgė, o vaikai sako - nežinome, gal Tiotė (sūnus Tomas) ant šluotos užgriuvo ir tualetą uždarė. O tas Tiotė tada dar tik keturiomis rėpliojo. Štai ir išpešk teisybę. Buvo visko. Ir susirgdavo. Būdavo, kad trys keturi vaikai iškart į ligoninę išvažiuoja. Kai į ligoninę nuveždavome, medikai jau žinodavo, kad Stančikams reikės didžiosios palatos.

- Sakoma, kad kartais tėvai nevienodai savo vaikus myli, turi numylėtinį...

- Kad ir kaip būtų keista, išskirtinio vaiko nėra. Savaime taip atsitiko. Niekada nenorėčiau, kad vaikas gautų mažiau dėmesio ir jaustųsi nuskriaustas. Gal tik mažiausiais daugiau rūpinamasi. Mano vaikai niekada nebijojo darbo. Vyriausioji duktė penktoje klasėje jau ir kombainu, ir traktoriais važinėdavo. O kiaušinienė pridegdavo. Su ja nesusidraugaudavo. Dabar Skaistė gyvena Anglijoje. Yra drabužių dizainerė-technologė. Jos vizija - išmokti, įgyti patirties ir kurti savo verslą Lietuvoje. Nes užsienyje tu vis vien liksi užsienietis. Svetimas. Du sūnūs ir viena duktė jau sukūrę šeimas. Vienas sūnus studijuoja magistrantūroje teisę ir dirba M.Romerio universitete. Nuo vaikystės galvojome, kad jis bus arba klebonas, arba teisininkas. Nes labai mėgdavo filosofuoti. Ieva Klaipėdos universitete baigė muzikos studijas. Dirba pedagoge. Gabrielė studijuoja mediciną Klaipėdos kolegijoje. Simona studijuoja statybos inžineriją, kaip tik dabar egzaminų sesija prasideda. Nuolat turime po tris studentus. Kai pirmuosius išleidome mokytis - net nesijautė. Juk yra ūkis. Sugrįždavo mūsų studentai penktadienį vakare, o šeštadienio rytą - į mišką. Vakare malkų priekabą pardavė - jau ir turi pinigų. Dabar, kai mokslas mokamas, išlaidos didesnės. Bet yra ūkis. Padirbėsi, ir yra pajamų. Požiūris - viską mesiu, išvažiuosiu į užsienį - mano vaikams nebūdingas. Tokių problemų neturi. Sūnūs turi viziją, ūkį plečia, nes ūkis - tai šeimos gerovė. Aišku, kiekvienas vaikas turi savo „naravą“. Paskutiniuosiuose jau įžvelgiu priklausomybę prie mobiliųjų telefonų, kompiuterių. Jei nieko nesakysi - visą parą sėdėtų. Kai augau aš, buvo fizinis judėjimas, dar vasarą užsidirbdavome kolūkyje. Džiaugėmės, kad turime savo pinigų. Nebuvo sunku su šake pamojuoti. Vaiką ir pabarti reikia. Vaikas turi jausti pagarbą savo tėvams. O dabar Vakaruose tokia tolerancija, kad 8 metų vaikas ima suaugusiems vadovauti. Kas iš tokio išaugs? Juk vaikas formuojamas nuo mažų dienų.

- Kas griežtesnis jūsų šeimoje? Žmona ar jūs?

- Griežtumas abiejų vienodas. Tik mama griaudėja kaip griaustinis, bet niekas jos negirdi. Kartą grįžtu namo, žmona griaudėja, o vaikai nesiklauso. Sakau, ar girdėjai, ką mama pasakė? O vaikas klausia - o ką pasakė? Vadinasi, kai vaikai nuolat girdi tėvų riaumojimą, nustoja į jį kreipti dėmesį. Negirdi. Mano žmona šiuo metu „raganauja“. Yra kooperatyvo „Tėviškės žolynai“ vadovė. Domisi vaistažolėmis. Biznio nėra, bet nereikia dėl smulkmenų bėgti į vaistinę. Senais laikais žmonės gydėsi laukų augmenija.

- Mokėte savo vaikus netinginiauti. Sūnūs dirba ūkyje. Bet ar bus lengva atlaikyti Vakarų ūkininkų konkurenciją? Ar nenusivils, nepasitrauks nuo žemės?

- Nebus lengva. Konkurencija vis didėjanti, o sąlygos nevienodos. Siekiame, kad bent vidutinė išmoka ES būtų vienoda. Ne taip, kad vieni gauna didelę paramą, kiti - tik „mizerį“, o produkto kaina - ta pati. Šiaurės Amerika ir ES pasirašė prekybos sutartį. Bet JAV naudojama genų inžinerija, hormonai, o Europoje daugiau atsižvelgiama į produktų patikimumą. Tai brangiau kainuoja. Vadinasi, prekybos sąlygos nebus vienodos.

- O mums bus ypač sunku, nes net žemaičiai nemoka taip už save pakovoti, kaip prancūzai ūkininkai...

- Europa labiausiai bijo prancūzų ūkininkų. Jei jie negali išspręsti problemos greitai diplomatiniais būdais, lieja ant kelių srutas, užblokuoja. O žemaičiai kantrūs. Ilgai galvoja, o kai sugalvos... Bet vokiečiai ūkininkai niekada neužims žemės Žemaitijoje. Lietuva ne kartą dovanojo Vokietijai Žemaitiją, bet vokiečiai jos pasiimti niekada negalėdavo.

- Vadinasi, jūsų vaikams pavyks išlikti savo ūkyje ir savo Tėvynėje?

- Jie taip išauklėti.