1 nuotr.Po praėjusį šeštadienį laikyto valstybinio anglų kalbos egzamino abiturientus ištiko tikrų tikriausia isterija. Visą šią savaitę viešojoje erdvėje jie skundėsi, kad egzaminas jiems buvo per sunkus, žlugdantis, keliantis stresą, skatinantis emigruoti... Egzamino sudarinėtojai išvadinti neišmanėliais, eksperimentatoriais, budeliais. „Respublika“ pasiteiravo, ką apie tokią jaunimo reakciją į egzaminą mano vienos geriausių šalies gimnazijų - Vilniaus licėjaus - direktorius Saulius Jurkevičius.
- Toks kalbėjimo būdas yra tam tikra visos švietimo dvasinės būklės išraiška. Mes tokius paprastus dalykus kaip egzaminai ir pats ugdymo procesas tiek sureikšminame - lyg žinios galėtų padaryti kažkokią ypatingą žalą žmogui.
Egzaminai yra egzaminai, jie visada buvo. Iš esmės po kiekvieno egzamino mes galėtume ieškoti įvairiausių priekabių.
Galėčiau vieną palyginimą pateikti: yra vienas egzaminas, kuris po laikymo niekada nekelia jokių didelių diskusijų. Jis laikomas ir praktiniu, ir teoriniu lygmeniu. Tai egzaminas vairuotojo pažymėjimui gauti. Kažkodėl po šio egzamino niekas nedrįsta kvestionuoti klausimų, Kelių eismo taisyklių, nekalba apie kažkokį didžiulį patiriamą stresą. Tas egzaminas - puikus įrodymas, kad jei tu nori ką nors gyvenime gauti, reikia pasistengti, reikia tą egzaminą išlaikyti. Sutinku, kad ir šiame egzamine yra įvairių ginčytinų klausimų. Ginčytinų dėl jų prasmės, vertės, bet niekam nekyla mintis dėl jų skųstis.
Tik kalbėdami apie mokyklą kažkodėl visuomet randame kažkokių kabliukų, piktinamės viena ar kita užduotimi ir iš to išpučiame neįtikėtino dydžio burbulą. Tai sakau labai atsakingai: kiekvienas egzaminas visuomet turi ir turės tam tikrų ginčytinų niuansų, nes tai nėra tobulas šedevras. Bet egzaminas vienodas visiems ir jis laikomas vienodomis sąlygomis. Manau, kad reikia didžiuotis prieš kitas šalis, kad mes turime tikrai skaidrią pasiekimų patikrinimo sistemą, visiems suteikiančią vienodas galimybes pasverti savo žinias. O bandymas dramatizuoti, pereinant netgi į tam tikrą tragediją, yra visiškai neadekvatus. Juk jei moksleiviui nepasisekė, jis turi visišką teisę kitais metais perlaikyti tą egzaminą. Gyvenimas tikrai neprasideda ir nesibaigia egzaminu.
Deja, visa šita atmosfera, kuri kuriama egzaminų kontekste, rodo tam tikrą visuomenės dvasinę būklę. Tam tikrą pakrikimą, nusilpimą, nesusivokimą ir, deja, ištižimą.
- Ko gero, jaunimas jums paprieštarautų ir pasakytų, kad mokykloje labai daug reikalavimų, kad egzaminai darosi tik sunkesni...
- Visiškai su tuo nesutinku. Aš manau, kad mokykloje reikalavimai kaip tik menksta. Drįsčiau pasakyti, kad 11-12 klasėje mokymasis apskritai įgavęs netikrą pavidalą. Daugelis mokinių laiko tris, daugiausia keturis egzaminus. Nemažą dalį dalykų jie gali mokytis gana atsainiai. Negalime kalbėti apie kažkokius per didelius reikalavimus.
Anglų kalbos egzaminas apskritai yra paprastas. Lietuva nemoko vaikų C1 lygiu, nekelia tokio reikalavimo. Jei kam nors pasakysi, kad B2 lygio egzaminas yra neįveikiamas, skambės labai juokingai. Gerbiamieji, juk tai tik B2 lygio egzaminas! Tai net nėra aukštas lygis. Tas egzaminas dar neįrodo, kad tu gana gerai moki užsienio kalbą. Skųstis, kad neįveiki vidutinio lygio, neprotinga. Tai tarsi antra lyga. Negi mūsų vaikai negali su ja susidoroti?
- Jaunimas ėmėsi valstybės šantažo?
- Aš manau, kad tai rodo tam tikrą nevisavertiškumo formą. Iš šalies žvelgiant, mes tapome gana savotiški. Nepamirškime, kad mus stebi ir užsienio ambasados, greičiausiai rengia ataskaitas. Nėra gerai, kad išorinių grėsmių kontekste tokiomis kalbomis dar imame rodyti savo nusilpimą, tam tikrą savo šalies negalios formą. Toks požiūris į valstybę dažniausiai prie gerų dalykų nepriveda.
Mes judame gana grėsminga, pavojinga linkme, nes tiesiog nebesusivokiame paprastuose dalykuose. Kodėl niekas nekelia klausimo, ar egzaminai nėra per lengvi? Arba kodėl Lietuvos mokyklose reikalaujama per mažai, kodėl mūsų vaikų pasiekimų lygis yra prastas? Tų klausimų niekas sau nekelia. Mes imame kelti problemas, kurias šiaip jau turėtų aiškinti specialistai, dirbantys su sveikatos sutrikimais.
Savaime aišku, kad norint gerai išlaikyti egzaminą moksleiviams reikia gerai mokytis. Egzaminas - tai išbandymas, kuris parodo, kad norint pasiekti gerą rezultatą reikia rimtai padirbėti. O jei to nebuvo - nieko ir negausi. Natūralu, kad daugelis tų, kurie nieko nesimokė, į egzaminą atėję labai nustemba, kad to ar ano nežino.
Žinios ir darbas yra didžiausia vertybė, formuojanti visuomenę. Be to, ir geriausias vaistas nuo streso yra darbas. Juk ir po studijų niekas pinigų už ačiū nedalys. Jei norėsi užsidirbti - reikės dirbti.
- Šią savaitę ir mokinių tėvai pasipiktino, kad ketvirtokams, jų neįspėjus, buvo pakištas standartizuotas testas žinių lygiui patikrinti. Pasirodo, vaikams tai didžiulis stresas. Sutinkate?
- Šitokios kalbos - ta pati grėsminga ir pavojinga problema. Mes galime tapti tikrai nevisavertė tauta, kuri kartais pati save naikina iš kvailumo. Leiskite paklausti, koks stresas? Jei žinių patikrinimas yra stresas, tada visas gyvenimas yra stresas. Eini per gatvę - stresas. Fotografuoja - stresas. Kaip čia švelniau pasakius - tai dvelkia tam tikra neįgalumo forma. Sveika įtampėlė yra normalus dalykas. Žmonės nuolatos gyvenime susidurs su išbandymais. Reikės laikyti egzaminus, reikės pas darbdavį eiti į pokalbį. Baisu net pagalvoti, kokį ten stresą jie patirs. Turbūt pradės mirti, po kelių klausimų kris ant žemės, ištikti baisaus priepuolio. Negalės atsilaikyti išgirdę klausimą.
Jei tikrai taip, įsivaizduojate, ką mes gyvenimui ruošiame? Gal tuomet išvis nebereikia mokytis mokykloje - streso nebus. Kelią stumiasi fundamentali idėja, kad reikia kurti mokyklą, kurioje būtų gera nieko neveikti, gera nieko nesimokyti. Juk kai nieko nedarai, jokio streso nepatiri. O kas bus, kai ateis laikas pradėti gyvenime ką nors daryti?
- Norint patekti į prestižines gimnazijas - pavyzdžiui, jūsų vadovaujamą Vilniaus licėjų - reikia ne tik gerai mokytis, bet ir stojamuosius laikyti. Ar tėvai ir moksleiviai nepriekaištauja, kad per daug reikalaujate, kad stojamieji per sunkūs, stresą keliate?
- Niekas tokių klausimų nekelia. Dabartiniai aštuntokai laiko įvairiausių stojamųjų egzaminų ir jokio ten ypatingo streso nėra, o kažkoks sveikas jaudulys - natūralus. Mokiniai kaip tik džiaugiasi, kad gali save patikrinti, pamatyti savo žinių lygį. Stojamuosius turi laikyti nemažai aštuntokų, kurie ieško vietos tam tikrose gimnazijose.
- Štai jau ir aukštosios mokyklos pyksta, kad stojantiesiems gali tekti įvesti minimalų priėmimo balą.
- Tai labai paprasta. Joms tai kelia išlikimo pavojų, nes yra mažėjantis mokinių skaičius. Jei joms nebus paduoti donorai, jos ar kai kurios jų vykdomos studijų programos bus priverstos užsidaryti. Deja, aukštosios mokyklos yra labiau linkusios susitaikyti su tokia absurdiška situacija, kai dirbama su bet kuo, nei užsidaryti.
Normalioje sistemoje net į profesines mokyklas nepriimtų kai kurių žmonių, kurių tokios žinios. O dabar jie aukštosiose studijuoja. Ką mes darome? Ar pagalvojame, kas laukia, jei tokie žmonės įstos į pedagogikos studijas? Jei, turėdami tokias žinias, jie ateis mokyti mūsų vaikų? Stojant į pedagoginį apskritai turi būti nustatytas net ne minimalus balas, nes nuo ten ruošiamų žmonių priklauso mūsų ateitis.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
