Vilniaus Pilaitės fenomenas

Pavyzdį rodo Pilaitė

Tai, kas padaryta ir daroma Pilaitės mikrorajone, planuojant gatvių pavadinimus, Lietuvoje neturi analogo. O prasidėjo viskas 1990 metais, kai gruodžio 11 d. Vilniaus miesto Tarybos prezidiumo nutarimu Mažosios Lietuvos vietovių ir iškiliausių to krašto kultūros veikėjų vardais imta vadinti naujai statomo Vilniaus miesto Pilaitės rajono gatvės. Tarp pirmųjų - Vydūno, M.Mažvydo, I.Kanto, Karaliaučiaus, Tolminkiemio, Įsruties gatvės. Mikrorajono planuotojams labai padėjo tais pačiais metais net 30 tūkst. egzempliorių tiražu išėjęs Vytauto Šilo ir Henriko Samboros enciklopedinis vadovas „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“. Šiandien jau daugiau kaip pusė Pilaitės gatvių, alėjų yra siejamos su Mažąja Lietuva.

Kodėl Mažoji Lietuva?

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai Karaliaučiaus kraštas atiteko Rusijos Federacijai, sovietų valdžia ėmėsi pervadinti autentiškus baltiškuosius vietovardžius į rusiškus. Nepaisant to, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai buvo čia gyvenusių žmonių intelektinė nuosavybė, baltų etninės kultūros paveldas buvo ir tebėra be skrupulų naikinamas. Taip Karaliaučius tapo Kaliningradu, Ragainė, kurioje dirbo ir gyveno pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, - Nemanu, pirmosios lietuviškos poemos „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio kunigavimo ir gyvenimo vieta Tolminkiemis - Čistyje Prudy, Tilžė tapo Sovetsku, Darkiemis - Ozersku.

Ištrinti Mažosios Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai, naikinamas Tautos paveldas Kaliningrado srityje daugeliui kelia skausmingą Tautos išnykimo pojūtį, tad Pilaitėje matyti gatvių pavadinimus, kuriuose vėl atgimsta Prūsijos miestai ir žmonės, - geras jausmas.

Tiksliai atsakyti į klausimą, kieno idėja buvo atstatyti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą - autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus, nėra paprasta. „Naujus gatvių pavadinimus svarsto Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija, kurios sudėtyje yra meno ir mokslo srities atstovai. Kas tiksliai pasiūlė šio mikrorajono gatvėms suteikti Mažosios Lietuvos vietovardžių ir iškilių asmenybių vardus šiuo metu pasakyti sunku, tačiau Mažosios Lietuvos temą, suteikiant gatvėms pavadinimus, stengiamasi išlaikyti ir dabar“, - sakė Vilniaus savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Dovilė Ibianskaitė.

Pilaitės bendruomenės tarybos narė, Pilaitės metraštininke vadinama humanitarinių mokslų daktarė Angelė Šarlauskienė, dar 2003 metais išleidusi knygą „Pilaitė: praeitis, dabartis, ateitis“, sako, jog ši idėja greičiausiai kilusi šviesios atminties istorikei, mokslininkei Petronėlei Žostautaitei, kuri buvo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narė, taip pat Vytautui Šilui, Mažosios Lietuvos tyrėjui, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkui. Jie norėjo kad Mažosios Lietuvos vietovardžiai neišnyktų.

Iniciatyvą Mažąją Lietuvą „perkelti“ į Pilaitę palaikė ir verslo žmonės. Pavyzdžiui, Pilaitėje jau daug metų veikia kavinė-parduotuvė „Mažoji Ragainė“, kurios savininkė Hana Radzivilovienė sako, jog savo įmonę taip pavadino „nepamirštamos Prūsijos miesto garbei“.

Vardą pasufleravo istorija

Vis dar besiplečianti Pilaitė išsiskiria ne tik ištisais gatvių kvartalais su Mažosios Lietuvos vietovių pavadinimais ir asmenvardžiais, bet ir autentiškais senųjų čia buvusių kaimų vardais. Pasak A.Šarlauskienės, pats Pilaitės vardas buvo sugalvotas dar prieš pradedant mikrorajono statybas. Iš daugelio pavadinimo variantų pritarimą tuometinėje miesto savivaldybėje gavo Pilaitė. Pirmiausia todėl, kad šioje vietoje nuo seno būta to paties pavadinimo kaimo. Ant netoli esančio piliakalnio ir jo apylinkėse stovėjo dvaro statiniai, rasta istorinių faktų apie viduramžių mūrinę pilį. „Jau pats faktas apie pilies buvimą kūrė tam tikrą aurą visam mikrorajonui“, - sakė A.Šarlauskienė. Dalis mikrorajono gatvių pavadinimų skirta Pilaitės apylinkėse buvusiems kaimams: Smalinei, Varnei, Papilėnams ir kt.

Pilaitė gali pasigirti ir lankytinomis vietomis. Tai du piliakalniai, išlikę buvusio Pilaitės dvaro sodybos pastatai, parkas. Pilaitės piliakalnis yra respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, įtrauktas į Kultūros paminklų sąrašą. Jis tyrinėtojų priskirtas prie XVI-XVIII a. karinių įtvirtinimų. Pilaitėje iki mūsų dienų išlikę XIX a. pr. - XX a. pr. netinkuoto mūro neoklasicistiniai dvaro rūmai. Prie buvusio Pilaitės dvaro ir Sudervėlės tvenkinių stovi archeologo Zenono Baubonio iniciatyva atstatytas vandens malūnas, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. Malūno kieme įrengtas etnografinis muziejus po atviru dangumi - sustatytos girnos, įvairūs žemės dirbimo padargai. Viduje - senųjų vandens malūnų ekspozicija.

Pasak A.Šarlauskienės, Pilaitėje yra susibūrusi ir aktyviai veikia Pilaitės bendruomenė. Jos iniciatyva buvo surengtas Vydūnui skirtas poezijos pavasaris, kasmet rugsėjo 22-ąją, susirinkę prie Pilaitės piliakalnio, Pilaitės gyventojai pamini ir Baltų vienybės dieną. Pilaitės gimnazijoje aktyviai veikia Kraštotyros būrelis, renkantis medžiagą apie čia buvusius kaimus, jų gyventojus. Pilaitės istorija domisi ir Nepriklausomybės laikais atsiradusios M.Mažvydo progimnazijos jaunimas.

***

Komentaras

Archeologas, paveldosaugos ekspertas, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ direktorius Zenonas Baubonis:

„Pilaitės mikrorajono kūrime jau buvo užkoduotas siekis, kad gyventojai domėtųsi istorija, nes didžioji dauguma gatvių pavadinimų yra iš Karaliaučiaus krašto. Tai, kad kilo idėja įamžinti mūsų brolių prūsų palikimą ir daugelį gatvių pavadinti Karaliaučiaus krašto vietovių vardais, yra ankstesnės kartos architektų ir miesto bendruomenės nuopelnas. Lietuvą esu skersai išilgai išvažinėjęs, bet neteko matyti arba man nėra žinoma, kad kur nors kitur būtų tokia idėja realizuota, kai vieno baltų regiono vietovardžai būtų koncentruoti vienoje dabarties gyvenamoje vietoje. Manau, kad tai yra unikali idėja.“

Paklaustas apie vietovardžių svarbą dabar, kai nyksta Lietuvos kaimai bei senųjų gyvenviečių pavadinimai, ir ką turėtume daryti, kad juos išsaugotume, archeologas sakė: „Archeologų bendruomenė dar sovietiniais laikais pasiekė, kad archeologijos vertybės būtų įtrauktos į valstybės saugomų objektų sąrašus ir kad būtų vadinamos ne tik vietovardžiais, kurie yra administracinio-teritorinio suskirstymo žinynuose, bet būtų pridėti ir buvusių kaimų pavadinimai, taip išsaugant vietovardį, paplitusį šnekamojoje kalboje. Nes daugelis senovės gyvenviečių, kapinynų ar piliakalnių turi ne tik jau išnykusių kaimų pavadinimus, bet ir konkrečius vardus. Pavyzdžiui, Upytės piliakalnis Panevėžio rajone buvo vadinamas Čičinsko kalnu, todėl Kultūros vertybių registre yra įvardinamas taip - Upytės piliakalnis (Čičinsko kalnas).

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kaimuose atsirado gatvės, ko niekuomet nebuvo. Aišku, daug patogiau, kai ne bobutei į kaimą siunčiamas laiškas, o kiekviena sodyba turi konkretų adresą. Bet, kai buvo suteikiami gatvių pavadinimai kaime, manau, nebuvo gerai išnaudoti buvusių vietovardžių, kaimų pavadinimai. Adresai gyvenvietėje nėra toks absoliutus dalykas, laikui bėgant jie kinta, yra keičiami, tad būtų gerai, kad ateityje keičiant gatvių pavadinimus, jie vis dėlto būtų daugiau susieti su vietos istorija - būtų įamžinti jau išnykę kaimų ir užmirštų vietovardžių pavadinimai.“