Visi vaikai nusipelnė meilės

Pradedant pokalbį, vilniečiai Rita ir Vytautas skaičiuoja - šiandien jų šeimoje jau ketvirtoji globojamų vaikų laida. Šį kartą jų pagalba reikalinga dviem mažoms dvynukėms, kurių tikrojoje šeimoje iškilo problemos. Pora atvira - pirmą kartą jų namuose tokie maži vaikai iš svetimos šeimos. Tačiau turint rūpestingumo ir supratimo, viskas įveikiama. Praėjus daugiau nei mėnesiui, mažosios Vytautą jau vadina tėčiu, tad šeima prisipažįsta - šį kartą išsiskirti bus sunku. Laikinos globos trukmė priklauso nuo šeimos, iš kurios paimti vaikai. Kaip greitai biologiniams tėvams pavyksta atsistoti ant kojų, tiek vaikai ir auga kitoje šeimoje. Dažniausiai tai užtrunka ir iki metų.

Apie galimybę tapti socialiniais globėjais šeima svarstė jau gerokai anksčiau. Ritos ir Vytauto šeimoje užaugo dvi jų dukros, o namuose likus jauniausiam, 8-erių sūnui, tėvai nusprendė - būtų puiku, jei namuose atsirastų daugiau vaikiško juoko. Tuomet dar užmiestyje gyvenantys sutuoktiniai išklausė globėjų kursus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, paimti vaiką tiesiog nebuvo galimybių. Šią mintį šeimai priminė Lietuvą sukrėtusi tragedija, kai buvo mirtinai mamos ir jos sugyventinio primuštas berniukas. „Pasikalbėjome su vyru ir kartu nutarėme, kad turime grįžti prie savo minties“, - pasakoja Rita. Šeima kreipėsi į „Vaikų ir paauglių socialinį centrą“ Vilniuje ir pranešė, kad jie jau pasiruošę.

Kaskart pasikeitęs gyvenimas

Į šeimą atėjus naujam vaikui, pasikeičia visų kasdienis gyvenimas. Rita prisipažįsta, kad dėl globėjų veiklos pasirinko dirbti mažesnį krūvį, o vyras Vytautas dirba darbą, leidžiantį dažniau būti namuose. „Visuomet deriname užimtumą taip, kad vaikai namuose neliktų vieni“, - patikina Vytautas. O paklaustas, kokie didžiausi sunkumai tokiame darbe, Vytautas žvilgtelį į žmoną ir abu sutartinai patikina, kad visi vaikai jiems atrodo geri. Todėl vos išleidę vieną laidą, Rita ir Vytautas greitai supranta, kad namuose tuštoka. Netrunka į duris pasibelsti kiti, kuriems reikalinga pagalba.

„Juk vaikai - visų atsakomybė. Mes turime prisidėti prie šios šventos tarnystės“, - žmoną pratęsia Vytautas. Jis neslepia, jų šeimoje vaikų auginimas nėra darbas, tai - šventa pareiga. O namai be vaikų - neįsivaizduojami. „Džiaugiamės, kad šią mūsų žinią džiugiai priėmė ir mūsų jauniausias sūnus, ir mūsų artimieji bei aplinkiniai. Žinoma, teko sutikti ir nemalonių žvilgsnių, ir išgirsti kritikos mūsų atžvilgiu. Ypač skaudu, kai tenka susidurti su globojamų vaikų artimaisiais, kurie į mus žiūri kaip į priešus. Nors mes jokiu būdu nenorime pasisavinti vaikų, mes su jais tol, kol jų šeimą krečia problemos. Kai vaikai gali grįžti į šeimą, mes labai džiaugiamės. Jie to labai laukia“, - atvirai pasakoja Vytautas. Ir prisipažįsta, sunkiausias etapas, atvykus naujiems vaikams - iki jų pirmo susitikimo su tėvais. Po to dažniausiai įvyksta lūžis. Deja, pasitaiko ir tokių tėvų, kurie su atimtais vaikeliais susitikti neskuba. „Kai vaikas ateina į šeimą ir valgydamas išsitepa, pirmą kartą nuvalai jam veiduką su servetėle. Bet kai ateina diena, kai jam veiduką nuvalai su ranka ir neskubi jos nusiplauti, tai ženklas, kad jis tau savas. Po šio etapo išsiskyrimas būna sunkus“, - pasakoja Vytautas.

Prisimena išlydėtus

Visus vaikus, kuriems Rita ir Vytautas buvo atvėrę savo namų duris, šeima puikiai prisimena, nesvarbu, prieš kiek laiko teko atsisveikinti. O kartu gyvenant užsimezgusių jausmų taip paprastai ištrinti nepavyksta. Ir nesinori. „Žinoma, visus iki vieno pamilstame. Bet iki šiol esame įsitikinę, kad vaikams geriausia - savo šeimoje. Todėl džiaugiamės, jei ir globojami vaikai gali susitikti ne tik su tėvais, bet ir matytis su giminaičiais, kartais nuvykti pas senelius, ten praleisti savaitgalį. Svarbu, kad vaikų ryšys su šeima globos laikotarpiu nenutrūktų.

Kai iš mūsų išėjo pirmieji vaikai, kurį laiką dar bendravome su jais. Paskambindavome pasveikinti su rugsėjo 1-ąja, bendravome su jų močiute. Buvome netgi pakviesti į svečius. Bet mes susilaikėme. Nereikia kištis į šeimą. Negali žinoti, kokį stresą galime sukelti vaikams, kai jie vėl mus pamatys. Gal pamanys, kad ir vėl bus paimti iš šeimos. Svarbu, kad vaikai auga laimingi. Mums tai svarbiausia“, - sako Rita.

Iki šiol visi poros globoti vaikai grįžo pas savo tėvus. Ritai ir Vytautui tai - didžiulė laimė. Paklausti, kokių naujų iššūkių į namus atneša vaikai iš svetimų šeimų, sutuoktiniai nusišypso. Esą neįveikiamų dalykų nėra. O kiekvienam iš šeimos paimtam vaikui labiausiai reikia meilės ir rūpesčio. Pirmą kartą socialinių globėjų vaidmenį Ritai ir Vytautui teko atlikti į šeimą atėjus trims vaikams vienu metu. Tačiau ši patirtis neišgąsdino. „Kiekvieną kartą vaikams tenka išgyventi adaptacinį periodą, priprasti prie mūsų, naujų laikinų namų. Vaikai sukrėsti, kad jie paimti iš tėvų. Sakyčiau, visiems reikia vieniems prie kitų priprasti. Tai trunka kelias dienas. Sunkiausia buvo, kai globojome paauglę mergaitę. Atvykusi pas mus, ji keturias dienas verkė. Mums buvo labai skaudu. Kai pas mus atėjo trys vaikai iš vienos šeimos, vaikams buvo lengviau. Jie patys palaikė vieni kitus. Žinoma, kiekvienas vaikas ateina su savo nuostatomis, nusistovėjusiais įpročiais, priimtina tvarka. Taip, kartais šiuos vaikus tenka mokyti tinkamai valyti dantis, spręsti mokymosi ar sveikatos problemas“, - pasakoja Rita.

„Kad tai iššūkis, mes net negalvojame. Mums tai yra tikslas. Norime, kad vaikai, patyrę krizę, turėtų galimybę būti saugūs, daugiau į tokią situaciją nepatektų ir grįžtų į kitokią visuomenę“, - sako Vytautas. Paklaustas, ar lengva priimti svetimus vaikus, papurto galvą. Nors visuomenėje manoma, kad vaikai atimami tik iš asocialių šeimų, Vytautas tikina - visi jie yra nuostabūs: „Žinote, kartais pagalvoju, kad visi vaikai užaugs puikiais žmonėmis. Šie vaikai yra užjaučiantys vienas kitą, jie labai bendruomeniški. Tuo pačiu labai savarankiški. Iš jų kiekvienam iš mūsų galima daug pasimokyti. Tikiu, jie pasieks daug daugiau nei išlepinti vaikai, augantys šeimose, kurie viską turi.“

Statistika:

2016 m.

Paimta vaikų - 2213

Grąžinta tėvams - 1049

2017 m.

Paimta vaikų - 2402

Grąžinta 1352