V.Landsbergis prieš V.Radžvilą. Kodėl patriarchas meluoja?

V.Landsbergis feisbuke pateikia SSRS KGB 2-osios valdybos 7-o skyriaus viršininko pavaduotojui, kapitonui I.V.Dmitrijevui skirtą agento „Petrovo" 1990 m. gegužės 18 d. pateiktą pažymą. Pažymoje agentas pasakoja, kad susitiko su šaltiniu „R" ir gavo iš jo informacijos. V.Landsbergis iš rusų kalbos verčia, kad šis naujosios sąjūdžio vadovybės narys „R" „vėl pabrėžė būtinybę sukurti kairiojo centro bloką Parlamente ir papasakojo, ką naujieji Sąjūdžio lyderiai yra nuveikę šia kryptimi. Esą jiems, atskirai imant, pavyko atskelti Aukščiausioje Taryboje nuo sąjūdinės daugumo eilę žinomų Lietuvos veikėjų ir laimėti daugumą AT prezidiume. Esą „R" ir kiti liberalūs lyderiai mano, kad pirmiausias uždavinys yra būtinai susitarti su Maskva."

Pateikė iškarpytą vertimą

V.Landsbergis baigia klausimu - „Ar šiuo KGB šifru „R" žymimas informatorius, vienas naujųjų liberaliųjų Sąjūdžio lyderių buvo V.Radžvilas (gal R.Rajeckas?), galėtų atsakyti LRT tyrimas, jei LGGRTC (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) dar nėra jo atlikęs".

Tačiau šis KGB informatoriaus „Petrovo" visas, ne iškarpytas dokumentas yra viešas nuo 2012 m. ir įkeltas į www.kgbveikla.lt. V.Landsbergis, versdamas dokumento tekstą, kažkodėl praleidžia vietą, įrodančią, kad jis pats puikiai žino, kas yra „R". Tad jokios intrigos nėra. Nes „R" pažymoje pasakoja: „Jo (V.Landsbergio) propagavimui radikalai pasitelkė tokį ekstremistinės Lietuvos laisvės lygos lyderį Antaną Terlecką. Iš kitos pusės jis jaučia, kaip iš po kojų slysta žemė, stengiasi apeliuoti į Sąjūdį. Todėl jis neseniai asmeniškai prašė „R" pasmerkti Terlecką, bet „R" atsisakė, manydamas, kad Landsbergis pats susipainiojo su Terlecku, todėl pats ir turi nusistatyti savo santykį su juo".

Tai įrodo, kad profesorius tik apsimeta nežinantis, kas tas „R". Bet ko jis siekia?

„Aš agentas, pasakok!"

Tinklaraštininkas, politikos apžvalgininkas Algimantas Rusteika pateikė savo versiją:

„Aišku, kad Landsbergis čia užsiiminėja savo partijos galimų varžovų pašalinimu, nes iš esmės čia yra dvi šio dokumento paviešinimo feisbuke pusės, kurias reikėtų aptarti atskirai.

Pirma - ko siekia Landsbergis, o antras dalykas - kas yra tas žmogus „R", minimas KGB informatoriaus.

Ko Landsbergis siekia - tai aišku. Jis žino savo partijos tiesiog katastrofiškus rezultatus. Jau nieko gero nešviečia ir pagal reitingus, kurie po trupučiuką pataisomi į gerą pusę, tačiau vis vien yra beviltiški. Ir Tėvynės sąjunga tikrai išeis iš žaidimo. Jie turi partijos viduje vadinamąjį krikdemų sparną iš keleto žmonių, kurie visada balsuoja prieš šitą liberaliąją partijos pusę. Galimai šitiems žmonėms kada nors nusibos būti tais netikrais konservatoriais ir jie pasirinks „Nacionalinį susivienijimą". Tai nėra jokia paslaptis, apie tai ir partijoje buvo kalbama.

Galbūt atsirado toks pavojus, ir dabar, kad šitą pavojų išeliminuotų, Landsbergis išmetė į viešumą šitą „samprotavimą".

Čia akivaizdžiai yra Radžvilui adresuota, nes nei Rajecko (akademiko Raimundo Leono Rajecko (1935-1997) - aut. past.), nei kitų, kurie galėtų tai paneigti, daugumos jau nėra tarp gyvųjų. Todėl viskas aišku. Jeigu nori išeliminuoti visus partijoje nepatenkintus balsus, nori apsivalyti, kad partijos nariai kitur nepabėgtų, turi kažką apkalbėti. Nes partijoje vieną ar dvi kadencijas sėdėti ant atsarginių suolelio nėra labai daug norinčių. Yra pagyvenusių politikų ir jie tikrai gali pabėgtų. Todėl juos reikia pagąsdinti. Esą nebėkite ten, nes ten yra neaiškūs dalykai su KGB.

O dėl to, koks žmogus yra po „R" raide minimas, tai gali būti, kad informatorius pateikia savo pokalbį su pažįstamu žmogumi. Ar mes, kalbėdami su bet kuo, žinome, kad kalbamės su informatoriumi? Ant kaktos jam neparašyta „Ei, aš esu agentas, tu man papasakok!". Ne, žmogus tiesiog šnekėjosi su kažkuo, o paskui tas informatorius pranešė, iš ko tą informaciją gavo."

O dabar kitas klausimas - kaip tą žmogų identifikuoti? Tai gal visiškai nekaltas pašnekovas, bet dabar apspjautas turi valytis. Kas ten toks buvo pažymoje yra pakankamai daug faktinių duomenų, pagal kuriuos galima nustatyti. Ten yra pasakyta, kad „R" dalyvavo Ministrų Tarybos posėdyje . Pažymoje kalbama apie 1990 m. gegužės 18 d., tai minimas posėdis buvo arba tą pačią dieną, arba dieną prieš.

Po to pažymoje buvo kalbama, kad „R" minėtame posėdyje tikrai dalyvavo. Po to buvo šnekama apie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdį, kuris buvo uždaras. Slaptas, O „R" su visomis smulkmenomis pasakoja, kas tame posėdyje buvo svarstoma. Todėl galima įtarti, kad „R" tuose posėdžiuose dalyvavo. Po to KGB informatoriaus šaltinis žada važiuoti į Kauną, kur susitiks su Kauno Sąjūdžio Taryba. Ir vėl tai minima 1990 m. gegužės 18 d. ataskaitoje. Pagal tuos tris faktus galima atsekti, kas dalyvavo posėdžiuose ir kas atvažiavo į Kauno Sąjūdžio Tarybą.

Archyvus turi

V.Landsbergis aiškiai žino, kas yra „R", nes prašė jo pastatyti į vietą A.Terlecką. Jei prašė pastatyti į vietą, tai žino, su kuo kalbėjo, bet mėto užuominas. Tuos faktus pasiaiškinus, labai lengva būtų nustatyti, ar tai buvo V.Radžvilas, ar nebuvo. Jis galėtų kreiptis į teismą dėl šmeižto.

Aišku, jis tą teismą pralaimėtų, nes Vytulis sakytų, kad tik „galimai", tik „gali būti", kad jis tik spėliojo, nieko neapšmeižė, parašė tik kaip prielaidą. Bet iš teismo būtų galima pareikalauti Ministrų Tarybos, Aukščiausios Tarybos Prezidiumo ir Kauno Sąjūdžio Tarybos minėtų protokolų ir būtų matyti, kas ten dalyvavo ar nedalyvavo. Nors teismas ir nieko nenuspręstų, žmogus vis vien apsivalytų nuo šito įtarinėjimų purvo ir labai didelis smūgis būtų pačiam Landsbergiui.

O Vytulis dar giriasi, kad paviešintas dokumentas yra iš jo archyvų! Padarė aiškią reputacinę klaidą.

Matyt, nežinodamas, kad ta pažyma yra paskelbta prieš 10 metų ir yra viešas dokumentas. Bet tai reiškia, kad jis turi tų dokumentų prisikaupęs. Jis prasitarė netyčia, kaip netyčia prasitaria neištikimos moterys ar vyrai, tai esminė klaida.

Jei Landsbergis būtų nurodęs, kad dokumentas viešas, niekas nebūtų kalbėjęs apie kažkokius archyvus jo namuose. Jei nežinojo šito, vis vien pasakė, kad iš jo archyvo, tai reiškia, kad Landsbergis tokį archyvą turi."

Komentuoja filosofas Vytautas RADŽVILAS:

„Tiesą sakant, V.Landsbergio paskelbtas įrašas gerokai nudžiugino. Davė pradžią netiesioginiam pokalbiui apie labai asmeninius dalykus, kurių laukiau 30 metų. Mielai pakalbėčiau tiesiogiai kokioje nors diskusijoje, bet greičiausiai profesorius nesuteiks man tokios garbės.

Manau, kad įrašas yra neatsitiktinis, bet pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį, kad jame esama 3 aspektų. Pirmas liečia mane asmeniškai, bet kiti du yra kur kas svarbesni. Tai istorinis ir politinis aspektai.

Įrašas yra dabartinės Lietuvos moralės ir psichologijos savotiška iliustracija. Šis įrašas yra padarytas remiantis seniai žinomu ir tendencingai kupiūruotudokumentu. Man atrodo, kad aš net esu jį matęs, bet niekada neatkreipiau rimtesnio dėmesio. Šis įrašas yra sukonstruotas ypatingu būdu ir bandysiu atskleisti, kas jame iš tiesų slypi. Prasideda nuo to, ką galima vadinti atviru melu ir šiurkščiu Sąjūdžio istorijos klastojimu. Landsbergis kalba, kad Sąjūdis buvo be valdžios. Nori įteigti mintį, kad būta laikotarpio, kada Sąjūdį mėgino užvaldyti vadinamoji naujųjų liberalų vadovybė, kurios branduolį sudarė du asmenys- A.Juozaitis ir aš. Ir šita naujoji vadovybė mėgina kenkti (būtent tokia mintis peršama) V.Landsbergio nutiestam keliui į Lietuvos nepriklausomybę.

Tai štai pirmiausia reikia pažymėti, kad laikotarpio, kai Sąjūdis tariamai buvo be vairo, iš viso nebuvo. 1990 m. balandį įvyko II Sąjūdžio suvažiavimas, kur po gana audringų diskusijų buvo išrinktas Sąjūdžio Seimas ir Taryba. Toje Taryboje A.Juozaičio nebuvo ir tai yra pirmoji klastotė. Jis po straipsnio „Istorinė klaida" Sąjūdžio veikloje aktyviai nedalyvavo. A.Juozaitis minimas, kad būtų galima sukurti tariamą liberaliosios grupės įvaizdį.

Sąjūdžio Tarybą sudarė trejopi žmonės. Absoliučią daugumą sudarė V.Landsbergio gerbėjai, antra buvo nedidelė liberaliųjų grupė, bet pirmą kartą į svarbius valdymo organus prasibrovė grupė, kuri vadinama megztomis beretėmis. Ji nuolat ieškojo Lietuvos ir Landsbergio priešų, nuo jų isteriškų siūlymų dvelkdavo beprotnamiu. Ir jos savo pasiekė. Taryboje dar likę šviesuoliai tyliai išėjo. Šitai padariau ir aš.

Šita Landsbergio schema griūna vien todėl, kad tame Sąjūdyje iš principo negalėjo būti nepriklausomybės duobkasių.

O dabar grįžkime prie agentūrinio pranešimo. Buvo sunku nesikvatoti, kol nesupratau, kokia ta schema pavojinga. Nes agento informatoriaus šaltinis yra nepaprastai galingas ir įtakingas žmogus, kuris sugebėjo nuo Sąjūdžio atplėšti virtinę iškilių veikėjų ir net sukurti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume daugumą. Galvoju, jog aš tikrai turėčiau disponuoti antgamtinėmis jėgomis, kad galėčiau paveikti tiek žmonių per atstumą. Mat kai buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba susitikti su visais buvusiais Sąjūdžio bendražygiais buvo beveik neįmanoma. O kokią „milžinišką" įtaką galėjau padaryti aš, kurdamas Aukščiausiojoje Taryboje savo daugumą? Be abejo, aš juokauju, nes čia nėra apie ką kalbėti. Landsbergis puikiai žino, kas yra pažymoje minimas šaltinis ir šiuo atveju vykdo niekingą provokaciją".