V.Skripkauskas - žmogus orkestras, šviesuolis

Visų žmonių protėvius - Adomą ir Ievą - žinome visi, tačiau ar žinote, iš kur yra kilę muzikantai ir kas buvo visų pūtikų bei dūdininkų protėvis? Pasak Vytauto Skripkausko, Senajame Testamente, Pradžios knygoje, tvirtinama, kad muzikantai yra kilę iš Kaino palikuonio Jubalo giminės - jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda.

V.Skripkauskas - „Septimos“ pučiamųjų orkestro įkūrėjas, parengęs daugiau nei pusę tūkstančio vaikų groti įvairiais pučiamaisiais instrumentais, pradedant fleita ir baigiant tūba. Žmogus atšventęs 85 metų jubiliejų, dar jaunatviškai žvalus ir šiandien dirbantis su vaikais Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.

Pedagogas - tai žmogus, nuo kurio priklauso Lietuvos ateitis, nes jis formuoja jaunąją kartą. Mokytojas V.Skripkauskas jau keturiasdešimt šešerius metus vadovauja Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleivių „Septimos“ pučiamųjų orkestrui. Jame nuo pat įsikūrimo - 1966 metų - muzikavimo su pučiamaisiais instrumentais mokyklą perėjo per 500 vaikų. Maestro V.Skripkauskas - tikras pedagogikos ir kultūros fenomenas, skiepijantis jaunajai kartai stropumą ir meilę muzikai. Jo auklėtiniai pūtikai - dabar garbūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Tai profesionalūs muzikantai, verslininkai, aktoriai, žurnalistai, pedagogai ir valdžios vyrai. Orkestras pasivadino „Septimos“ vardu - pagal 7-ąją vidurinę mokyklą, dabar tai Žirmūnų gimnazija.

V.Skripkauskas, prisiminęs savo pedagoginės biografijos detales, pasakojo: „Pradžia buvo įdomiausia, kai pradėjau dirbti su moksleivių choru rusų mokykloje. Tai man buvo gera patirtis, nes privalėjau išmokyti moksleivius palaikyti drausmę - rusų mokiniai pasižymėdavo judrumu. Ten gavau pedagoginius pagrindus. Buvau baigęs konservatoriją - klarneto specialybę, todėl kolega A.Jozėnas pasakė, kodėl nekreipiu dėmesio į pučiamuosius instrumentus. Tuomet patekau į Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. Čia įsitraukiau į kolektyvą ir greitai perpratau, kaip su mokiniais susidraugauti. Aš geriausiai mokėjau žaisti futbolą, tai jiems kieme, per pamokų pertraukas, parodžiau žaidimo technikos gudrybių. Pirmą orkestro pamoką vedžiau kieme, po futbolo pamokos. Tuo pelniau berniukų pagarbą ir norinčiųjų groti orkestre padvigubėjo, teko kai kurių atsisakyti. Daugumą sudarė išdykę, bet talentingi berniukai, tačiau su jais radome bendrą kalbą“.

V.Skripkauskas turi neeilinių organizatoriaus ir psichologo sugebėjimų. Maestro moka greitai ir tiksliai parinkti moksleiviui tinkamą instrumentą ir žino, kaip juo pastarąjį sudominti. V.Skripkauskas jaunystėje buvo aktyvus sportininkas - lengvosios atletikos, futbolo ir fechtavimosi Lietuvos rinktinės dalyvis, todėl patraukti judrių jaunuolių dėmesį ir juos pasikviesti groti į orkestrą jam nebuvo sunku.

Maestro prisimena, kad nuo 1970 iki 1980 m. „Septimos“ orkestre trečdalis buvo mergaičių, jos grojo mušamaisiais - būgnais tomtomais, lėkštėmis, ir berniukams labai patiko kartu groti. Buvo kartą toks atsitikimas: mergina, grojanti didžiuoju būgnu, pamiršo mušeklį. Vadovas pasižiūrėjęs pamatė, kad jos batukai su guminiais aukštais kulnais. Liepė mušti su batu, taip ir išgrojo visą koncertą.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas sako: „Didžiuojuosi, kad šalia tokio garbaus vyro kaip Vytautas skamba Žirmūnų gimnazijos vardas. Nesvarbu, kaip visuomenė sužino apie gimnaziją, V.Skripkauskas prisideda prie gimnazijos vardo garsinimo“. Direktorius nurodo, kad netgi stojimo sąlygose yra įrašyta, jog papildomų balų gauna tie, kurie yra groję orkestre.

V.Skripkauskas su moksleiviais dirba pagal savo sukurtą groti pučiamaisiais pagreitinto mokymo programą. Šia tema jis dažnai vesdavo respublikinius pūtikų seminarus. Moksleiviai šiandien, kaip ir baigusieji prieš 46 metus, V.Skripkauską vadina pagarbiai - vadovu.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, VPIO „Trimitas“ meno vadovas Algirdas Budrys: „Mano kolega, klarnetininkas Vytautas Skripkauskas yra įnešęs didelį indėlį į pučiamųjų muzikos kultūros mėgėjų meną. Jis VOBT artistas, jo veikla su „Septimos“ orkestru nepaprastai mums reikšminga. Atmosfera ir kūrybinė nuotaika, kurią jis sugeba sukurti dirbdamas su mokiniais, leidžia jam pasiekti gerų rezultatų - šioje srityje iš V.Skripkausko gali pasimokyti daugelis. Tik dėl tokių entuziastų kaip V.Skripkauskas, A.Ziegoraitis, R.Vilys, kurie dirba su vaikais pučiamųjų orkestrų srityje, laikosi ir mūsų profesionalūs kolektyvai. Jis talentingas pedagogas, mokantis uždegti savo temperamentu kitus, aš jį labai aukštai vertinu“.

V.Skripkauskas pasakoja, kad Lietuvos kino studija pasiūlė nusifilmuoti filme, kur orkestras turėjo judėti ir groti. Šią novelę režisavo Gytis Lukšas, muziką sukūrė Giedrius Kuprevičius, o joje dirigentą vaidino aktorius Gediminas Girdvainis. Iš kariuomenės atsiuntė puskarininkį, kad apmokytų žygiuoti. V.Skripkauskas, pamatęs, kad jis negali susitvarkyti su vaikais, pats susisiekė su kino režisieriumi ir paprašė, kad visą choreografiją paliktų jam. Pats sugalvojo judesius pagal muziką, nes tas kariškis jos nežinojo. Režisieriui patiko defilė ir taip vaikų orkestras nusifilmavo meniniame filme. „Linksmos istorijos“ - taip vadinosi pirmas spalvotas lietuvių filmas, kurtas Maskvos centrinės televizijos užsakymu 1973 metais. Filmo scenarijų parašė knygos apie Nežiniuką autorius Nikolajus Nosovas. Filme pasakojamos trys novelės apie Vilniaus moksleivius, renkančius metalo laužą. Paskutinėje dalyje, pavadintoje „Telefonas“, ir teko filmuotis tuometiniam Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos vaikų orkestrui.

Vilniaus „Ąžuoliuko“ muz. mokyklos mokytoja, buvusi V.Skripkausko kolegė Dalė Juozapavičiūtė sako: „Maestro visada rodo dėmesį visiems žmonėms, ar tai būtų valytoja, ar moksleivis. Visada troleibuse pasisveikins, pakalbins. Jeigu berniukai mušasi, niekada abejingai nepraeis, išsiaiškins. Vienas jo įdomių bruožų - kad dainuodavo arijas ir pritaikydavo situacijai, su juo įdomu klausyti muzikos, puikiai komentuodavo. Jis viską fiksuodavo ir mus egzaminuodavo, mėgdavo sudėtingus lietuviškus žodžius, dažnai klausdavo lietuvių kalbos mokytojos, kaip jie kirčiuojami. Daug žinojo anekdotų, nes juos užsirašydavo, būdavo renginių siela, nešiodavosi fleitą ir pagrodavo“.

Kartą į orkestrą penktokėlį atvedė susirūpinusi mama. „Mokytojau, gelbėkite vaiką, pražus gatvėje su draugais“, - prašė ji. Orkestre pakako vietos visiems. V.Skripkauskas vienas iš pirmųjų Lietuvoje paruošė orkestro priešakyje žygiuojančias būgnininkes - mažoretes, šiuo pavyzdžiu vėliau pasekė netgi profesionalūs orkestrai.

Vilniaus savivaldybės buvęs Menų vadybos poskyrio vedėjas Zigmantas Mikšys prisimena: „Be pedagoginės veiklos, Vytautas Skripkauskas daug prisidėjo rengiant Vilniaus festivalius, paradus, ilgus metus buvo tarybos pirmininkas, parinkdavo repertuarą, didelis jo indėlis buvo dainų šventėse“.

Maestro namuose, ant kuklaus medinio stalelio, surikiuoti už orkestro laimėjimus pelnyti prizai: 2003 m. Vokietijoje gautas prizas - arfa už geriausią naujo kūrinio atlikimą; Aukso paukštė; Šv.Kristoforo statulėlė už dalyvavimą atidarant du sostinės tiltus, Olimpiečių šlovės alėją, Lietuvių namus, Moksleivių technikos rūmus, naujas mokyklas, naują troleibusų liniją, ir paskutinė dovana Vasario 16-osios proga - tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis, kad ir toliau gerai auklėtų jaunąją kartą.

„Septimos“ pučiamųjų orkestras dalyvavo daugelyje Lietuvos ir Europos koncertinių projektų ir pelnė nemažai apdovanojimų. Visur apie šį moksleivių kolektyvą ir jo vadovą V.Skripkauską atsiliepiama tik gerai ir pagarbiai. Orkestras groja ir yra įrašęs lietuvių kompozitorių originalią muziką, su daugeliu jų vadovas V.Skripkauskas artimai bendradarbiavo. Tai kompozitoriai: Balys Dvarionas, Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius, Rimvydas Žigaitis, Jurgis Gaižauskas, Algimantas Raudonikis, Giedrius Kuprevičius, Algimantas Bražinskas.

Kelionės „Septimos“ orkestrą lydėjo visus 46 gyvavimo metus. Iš pradžių koncertuota po Sovietų Sąjungos miestus, grota ir Maskvoje, liaudies pasiekimų parodoje, vėliau po įvairias Europos šalis. Orkestras koncertavo Šveicarijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje. Viena iš pirmųjų kelionių į kapitalistinę šalį buvo 1977 metais koncertinė išvyka į Suomiją.