Žemaitis tapo Trakų Vokės siela

Kelionė per Kazachiją

Ojaras Mašidlauskas gimė Žemaitijoje, Luokės miestelyje, o Trakų Vokėje atsidūrė jau pabuvojęs Kazachstano stepėse. „Tėvai, sovietinės agitacijos suvilioti menamais gerais uždarbiais, nemokama kelione, ieškoti geresnio gyvenimo išvažiavo į plėšinius (rus. celina) - „kelti velėną“ Kazachstano stepėse, - pasakoja Ojaras. - Nuo to, ką ten pamatė, pašiurpo: iš šeimų, kad liktų kolchoze, atimdavo pasus, apgyvendindavo barakuose. Palikta Lietuva atrodė rojumi.“ Geri žmonės patarė pasų neatiduoti, tad ir kliūčių kelionei atgal į Tėvynę nebuvo. Tik jau už savus pinigus. Šeima į Žemaitiją negrįžo. Apsigyventi Trakų Vokėje padėjo giminės. Tėvai įsidarbino, gavo butą. „Gyvenome priešais rūmus. Ryte atsikeli, matai jų sieną, mokykla čia pat kieme. Su bičiuliais visas rūmų skyles, palėpes, rūsius išlandžiojau, - prisimena Ojaras. - Žinau kiekvieną rūmų kertelę.“

Vilniaus vaikų dailės mokykloje piešimo mokė akademinio piešimo žinovas Virūnas Lekas. Gana bohemišką Vilniaus dailės mokyklos aplinką mėgo ne tik čia besimokantys, bet ir jų laisvamaniai draugai. Vasarą bičiuliai sueidavo „ant akmenų“ - prie Arkikatedros (tuomet - Paveikslų galerija) kairėje pusėje sumūrytos sienelės - arba „ant girnų“ - tuometinio Etnografijos muziejaus kieme esančių girnapusių. Žiemą - kavinėse „Žuvėdra“, „Vaiva“, „Daina“ (deja, liko tik pavadinimai atmintyje). „Vilniuje gyvavo ne tik „Brodo vaikai“, bet ir šiek tiek jaunesnė „akmenų chebra“. Tarp hipių judėjimui simpatizuojančių jaunuolių buvo nemažai šiandien žinomų dailininkų, poetų, žurnalistų, aktorių. Gaila, daugelio iš jų jau nebėra“, - pasakoja Ojaras. Dailininkas prisimena, kaip nuo „akmenų“ jaunimą vaikydavo ir „semdavo“ (suimdavo) komjaunimo draugovininkais apsimetę saugumiečiai, „makaronininkai“ (sovietų vidaus kariuomenės kareiviai), milicininkai. Dailininkas svajoja, kad kada nors „akmenų chebra“ galėtų susitikti nuostabiojoje Trakų Vokėje. Rasti jį nesunku - Vokėje beveik nėra žmogaus, kuris nepažinotų Trakų Vokės patrioto, menininko ir kultūros propaguotojo Ojaro Mašidlausko.

Dailės mokyklos diplomas gabiam mokiniui atvėrė LTSR akademinio operos ir baleto (dabar - Nacionalinis operos ir baleto) teatro dekoracijų dirbtuvių duris. „Įvairių teatro butaforijos paslapčių mokiausi iš „smetoniško kirpimo“ meistro. Kaip padaryti padirbinį, kuris scenoje atrodytų geriau už originalą, kad paprasta sagė spindėtų lyg neįkainojamas brangakmenis. Dekoracijų dirbtuvių patirtis padėjo besimokant Dailės institute (dabar - Dailės akademija), o vėliau ir dirbant „Lėlės“ teatro pastatymų dalies vedėju“, - dalijasi prisiminimais Ojaras.

Trakų Vokės patriotas

Nuo mažens Trakų Vokėje gyvenantis dailininkas dirbdamas Vilniuje ne itin žinojo, kas vyksta jo gyvenamoje aplinkoje. „Ryte išvažiuoji į miestą, vakare grįžti. Laisvalaikiu praeini gyvenvietės gatvėmis, parko alėjomis ir pastebi tik apverktiną vaizdą. Todėl ryžausi veikti“, - pasakoja Ojaras. Ir pradėjo - be paramos, be pinigų. 2005 metais menininkas surengė pirmąjį tapybos plenerą „Paveldas“, jo dalyviai buvo Lietuvos ir užsienio dailininkai. Tapybos priemonėmis norėta perteikti Trakų Vokės paveldo svarbą ir grožį, jo istorinę raidą, o ateities kartoms išsaugoti vaizdą, kaip dvaras, parkas, aplinka atrodo šiandien. Kitąmet O.Mašidlauskas įgyvendino, rodos, vienam žmogui nepakeliamą planą - paminklosaugininkų prižiūrimoje, tačiau vos ne šabakštynu virtusioje teritorijoje įkūrė skulptūrų parką. Trakų Vokės dvaro sodybos parke buvo pastatytos Audriaus Liaudansko, Romo Žmuidzinavičiaus, Arvydo Grigonio ir jo paties skulptūros. Jos lyg materialūs praeities (o gal ateities?) ženklai, savotiška istorijos iliustracija. Ojaras pasakoja: „Skulptūrai „Progresas“ panaudojau 1865 m. statyto, dabar supjaustyto ir išvežto į metalo laužą geležinkelio tilto fragmentą. Rusijos caro laikus menantis tiltas suprojektuotas pagal pažangiausius to meto inžinerinius sprendimus - jungčių kniedijimu. Tik vėliau tokiu pat principu buvo pastatytas Paryžių papuošęs Gustavo Eifelio bokštas (1887-1889 m.). Griautas nenugriautas Eifelio bokštas stovi ir šiandien, o Vokės istorinio tilto detalė su juo riedančiu traukinuku puošia Trakų Vokės skulptūrų parką.“

Dailininkas šalia „Progreso“ norėjo įrengti atminimo lentą su geležinkelio ir tilto istorijos aprašymu. Deja, nespėjo - vietiniai vandalai išdaužė visas metalo lentas su autorių darbais ir skulptūrų pavadinimais. „Vienas toks stovas su užrašu man kainavo 300, o visi - daugiau kaip 3000 litų. Šios minties teko atsisakyti“, - apgailestauja Ojaras. Tačiau rankų nenuleido. Trakų Vokės 635-osioms metinėms paminėti 2010 m. Juozo Tiškevičiaus gatvėje pastatė atminimo akmenį su A.Liaudansko kurtu bareljefu. Kaip atgabenti Lentvaryje rastą akmenį - pinigų juk nėra. Padėjo tik asmeninės pažintys, užsispyrimas ir organizaciniai gebėjimai. Pinigų kolegoms Audriui ir Ojarui pavyko gauti tik bareljefui nulieti. „Viską darėme iš idėjos, kaip Trakų Vokės patriotai“, - sako Ojaras.

Kultūrinėje veikloje O.Mašidlauskas nelieka vienas. Be bendruomenės paramos virš Panerių seniūnijos naktį nešviestų laikrodis su Ojaro nutapytu baltu žirgu ciferblate. „Norėjau priminti, kad čia buvo dvaro arklidės ir karietinė, o laikrodis samdiniams rodė jų darbo laiką, - sako dailininkas. - Senasis dingo, o naujajam aukojo Trakų Vokės gyventojai: kas penkis, kas dešimt litų. Laikrodį atidengėme per Vasario 16-osios minėjimą.“

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“