Žydų gimnazijos vadovas Miša Jakobas:
Būkime kaip vienas kumštis

- Iš mūsų šalies mokytojų neretai tenka išgirsti, kad jie nesijaučia vertinami nei valdžios, nei mokinių. Ar tikrai Lietuvoje mokytojai yra praradę autoritetą?

- Mano nuomone, autoritetą reikia užsidirbti. Tau niekas jo neatneš ir nepadovanos. Aš kalbu apie ugdymo įstaigą, autoritetą jos viduje. O jei žiūrėtume į visuomenę, apie mokytojus labai įvairiai atsiliepiama. Vieniems esame ypač svarbūs, mus vertina kaip profesionalus, kaip gyvenimo konsultantus, kiti galvoja visai kitaip.

Vertinimas - subjektyvu, ir jis priklauso nuo šeimos, nuo mūsų pačių išsilavinimo, nuo to, ar esame linkę atleisti žmogui už klaidas, ar ne.

Tačiau sutinku, kad jei lygintume su tarpukariu, į mokytoją dabar žiūrima kitaip. Tuomet buvo visai kitos vertybės, visai kiti kriterijai. Anksčiau mokytojas buvo kone kaip kunigas ar gydytojas, o šiandien laikai pasikeitė.

Tačiau turiu pasakyti, kad mokytojas žinojo, kur jis eina. Mokytojas žinojo, kas jo laukia. Juk neatėjo aukštosios mokyklos rektorius ir nekvietė jo stoti į Edukologijos universitetą. Mokytojas pats pasirenka savo gyvenimo kelią. Aš visuomet kolegoms sakau, kad jei tau nepatinka mokytojo darbas, jei jis tau yra kančia, jei tu jauti, kad sėdi ne savo rogėse, turėtum palikti šitą darbą ir ieškoti kažko tokio, kas tave tenkina.

Sutinku, kad mokytojams yra sunku. Tačiau kiekvienas darbas, jei tu jį dirbi gerai, yra sunkus. O mokytojo darbas apskritai yra ypatingas.

Žinote, jei manęs paklaustų, ar aš pasiruošęs būti kuo nors kitu nei mokytoju, aš pasakyčiau „ne“. Kodėl? Nes aš žinojau, kur einu. Tai buvo mano paties apsisprendimas.

Aš niekada nebūsiu ministras - nepretenduoju į tokį postą, - niekada nebūsiu kokio nors švietimo departamento direktorius. Aš tapau mokytoju, mokyklos direktoriumi ir dėl to šiandien esu laimingas žmogus.

- Tačiau šiandien norinčių dirbti mokytojais nedaug. Jaunimas sako, kad maži mokytojų atlyginimai jų nemotyvuoja...

- Aš palaikau tuos jaunus žmones, kurie nori normaliai uždirbti. O kada jiems gyventi, jei ne dabar? Juk jie dabar nori turėti automobilį, butą, šeimą, auginti vaikus, o visam tam reikia labai daug pinigų. Jaunimas nori šiandien ir dabar - toks jų mąstymas. Ir visai teisingas: negi keliausiu, kai pasensiu? Negi valgysiu duoną, sviestą ir dešrą po 10 metų? Gyventi ir valgyti norisi dabar, todėl sutinku, kad tie maži atlyginimai jaunus žmones atbaido.

Atskleisiu, kad kai aš pradėjau dirbti mokytoju, atlyginimas irgi buvo labai mažas. Buvo dar sunkiau: buvome priespaudoje, uždaryti, niekur negalėjome išvykti, galvojome, kad niekas nepasikeis.

Šiandien, kai yra kitos galimybės, norisi daugiau.

Aš sutinku, kad pedagogų atlyginimai yra nepakankami, o atlyginimas darbuotojui yra varomoji jėga.

Bet yra ir kita medalio pusė. Aš visuomet sakau jauniems mokytojams, kad jei jie bus geri mokytojai, jei gerai žinos savo dalyką, mokės jį gerai išdėstyti, jų durys neužsidarys. Pas jį eis mokiniai ir patys prašys, kad tas mokytojas taptų jų korepetitoriumi. Nemažai mokytojų taip papildomai ir užsidirba.

Aš manau, kad galimybių geram mokytojui užsidirbti visada yra. Pradžioje mes visuomet sunkiai užsidirbame tą didesnį atlyginimą. Aš irgi į savo geresnį atlyginimą ėjau 25 metus, kol iš paprasto mokytojo sovietinėje mokykloje tapau mokyklos vadovu.

- Sakote, kad geras mokytojas turi galimybių užsidirbti. Galbūt to mūsų visuomenėje ir trūksta - noro būti geru specialistu? Pirmiausia galvojame apie atlyginimus, o tik tada apie tai, ką patys galime pasiūlyti...

- Be jokios abejonės. Galime savęs paklausti: ar mes visi tikrai norime tapti gerais savo srities specialistais? Ar ne per daug mumyse tingėjimo? Žinote, lengviausia yra atsigulti į lovą, o ryte aimanuoti, kaip anksti reikia keltis. Apskritai lengviausia yra dejuoti, o mes prie to pripratę.

Deja, matome, kad Lietuvoje dejuojančiam žmogui yra padedama. Paverksi - gausi pašalpą. Tau atidarys langelį ir įdės į ranką. Neturėsi ko pavalgyti - įpils lėkštę sriubos.

Deja, šiandieniniam jaunimui turiu pasakyti, kad ateityje langelis jau nebeatsidarys ir sriubos niekas neišvirs ir neduos.

Taip, sutinku, kad mūsų senelių kartai reikia padėti. Bet ateis laikas, kai šiandienio jaunimo paklaus - o kur tu buvai? Ką tu darei, kad mes tau turėtume įpilti sriubos? Kodėl, sūnau, pats neužsidirbai? Ką tu darei mokykloje, aukštojoje mokykloje?

Mes Lietuvoje įpratę, kad kažkas už mus kažką padarytų - tėvas ar mama surastų darbą, paskambintų pažįstamui, susitartų. Kitame pasaulyje to nėra. Tokie dalykai kaip „būk geras, priimk mano sūnų į darbą“ neegzistuoja. Ten tu turi pats ateiti ir parodyti, ką sugebi, ką esi pasiekęs.

- Pasiklausius šiuolaikinių mokinių gali susidaryti įspūdis, kad mokykloje jiems per sunku - per daug egzaminų, reikalavimų, per didelis krūvis...

- Pasakysiu savo nuomonę: tiems, kurie stengiasi, iš tiesų yra labai sunku, nes reikia labai daug dirbti - neįsivaizduojamai daug. Kai klausiu savo geriausiųjų buvusių mokinių, kurie šiandien yra pasiekę labai daug, jie tą patvirtina. Jie patvirtina, kad viską, ką pasiekė gyvenime, pasiekė dėl sunkaus darbo. Darbo, darbo ir dar kartą darbo.

O dirbo jie tikrai daug: nueidavo miegoti ir pirmą, ir antrą, ir net trečią valandą nakties. Bet ne jie dėl to kalti. Kaltos ir mūsų programos, mūsų metodininkai, galbūt net Švietimo ir mokslo ministerija.

Mes prigrūdome vaikams nemažai nereikalingų dalykų ir jie vargsta. Mokykla prisiėmė net aukštosios mokyklos programas. Matematikoje - integravimą, diferencijavimą... O ką jie veiks aukštojoje mokykloje? Ir dėstydami anglų kalbą labai daug visko reikalaujame. Vien pasižiūrėjus į biologijos knygą net man, mokytojui, pasidaro negera. O ir jos nebeužtenka. Tačiau galiu pasakyti vieną dalyką: šiandien kito kelio nėra. Jei nori ką nors gyvenime pasiekti, turėsi sunkiai dirbti. Kaip sako mano kolega Saulius Jurkevičius iš Vilniaus licėjaus, reikia dirbti, o ne verkšlenti.

- Sakote, kad krūviai mokykloje dideli. O štai universitetų dėstytojai piktinasi, kad į aukštąsias ateina žmonės, net ir bendrojo lavinimo mokyklos kurso nemokėdami. Kaip tai paaiškinti?

- Galiu atsakyti labai paprastai: nereikia priimti bet ką. Dabar į aukštąsias mokyklas priima visus. Kas nori, tas ateina. Pasakysiu šiurkščiai - šiandien aukštojo mokslo diplomo neįgyja tik avinų avinas.

Tačiau, mielieji, aukštojoje studijuoti bet kas negali - tą reikia suprasti. Ką priimame, su tuo ir dirbame. Tokį rezultatą ir turime. Jeigu aukštoji žmogų šiek tiek „palaužtų“, iš jo pareikalautų, dar galima ką nors nulipdyti. Bet jei jis - tinginys, nepratęs dirbti, o tik verkti, verkti, verkti... nieko nebus.

Aš rugsėjo pirmąją oficialiai pasakiau, kad mūsų gimnazija veršių tautos neaugins.

- O ką tai reiškia? Kad nepriimsite mokytis bet ko?

- Ne, ne tai. Priimsiu mokytis visus - visiems suteiksiu vienodas sąlygas. Prašau: tau yra viskas duota, paruošta - imk ir naudokis. Mano, kaip vadovo, užduotis vaikams sudaryti visas sąlygas mokytis: kad būtų knygos, suolai, kompiuteriai, šviesa... Aš jiems suteikiu galimybę startuoti, viskas veltui, tik DIRBKITE.

Tačiau aš noriu matyti, kad yra dirbama. Negalima ateiti ir pasakyti, kad aš nepadariau namų darbų, neišmokau pamokos, nes neturėjau to ar ano. Taip toli nenužygiuosi. O dar blogiau, kad tokie pasakymai yra melas. Tokiam vaikui aš pasakysiu: klausyk, gal tu manai, kad man 10 metų? Sakyk teisybę, ateik, kalbėkis, mano durys tau atidarytos ir aš visada padėsiu. Bet jei pagausiu tave meluojant - aš su tavimi nebesikalbėsiu.

Visi vaikai gauna vienodas starto pozicijas ir jie jomis privalo pasinaudoti. Viskas yra įmanoma ir įveikiama - reikia tik to norėti. Tėvai irgi privalo tame procese dalyvauti - kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę.

- Jūsų vadovaujamoje gimnazijoje, kurioje daugiausia mokosi žydų vaikai, turbūt verksmų ir dejavimų dėl per sunkaus valstybinės lietuvių kalbos egzamino nebuvo?

- O kaip apskritai galima sakyti, kad valstybinė kalba yra per sunki? Atsiprašau - kur mes gyvename? Aišku, yra visaip mąstančių. Bet pirmiausia yra VALSTYBĖ. Bloga ji ar gera, maža ar didelė, bet tai yra tavo valstybė. O joje viskas prasideda nuo kalbos, kurią tu tiesiog privalai puikiai mokėti. Juk vieną dieną eisi pas darbdavį: jei jis prastas, gal jam nerūpės, o jei geras - jam bus svarbu, ar tu gerai kirčiuoji, ar sugebi reikšti mintis. Jei ne, tau pasakys „viso gero“. Žinote, žmogus gali būti net ir profesorius, bet aš sakau: jei nėra kalbos, nėra ir profesoriaus.

- Atėjo - gražiausios metų šventės. Gruodžio 16-24 d. žydų šeimos švenčia Chanuką, o katalikai - Kalėdas. Kaip Lietuvos žydai mini žiemos šventes?

- Atsakysiu taip: man, Lietuvos piliečiui, kuris labai myli Lietuvą - ne deklaratyviai, o tikrai myli, - pirmoje vietoje yra valstybinės šventės.

Aš manau, kad pirmiausia reikia gerbti ir švęsti savo valstybines šventes. Vasario 16-ąją, Kovo
11-ąją, Liepos 6-ąją aš visuomet einu švęsti į Nepriklausomybės aikštę ar prie Prezidentūros pažiūrėti, kaip žygiuoja mūsų kariai, kaip žmonės pasipuošę. Nenoriu dėl to girtis, bet man tai patinka. Aš turiu daug lietuvių draugų. Per katalikų Kalėdas aš neisiu į bažnyčią, nes tai nėra mano tikėjimas, o aš nesu katalikybės žinovas, bet aš visuomet pasveikinsiu savo draugus, kolegas, nuoširdžiai palinkėsiu kuo geriausios sėkmės. Tai man be galo malonu.

Deja, valstybės vadovai kartais pamiršta, kad su lietuviais Lietuvoje gyvena dar ir žydai, rusai, lenkai... Ir jie visi turi savų švenčių, per kurias nori būti prisiminti ir pasveikinti.

Patikėkite, ir rusai, kurie čia gyvena, dirba, kuria vertę, nėra kokie nors valstybės išdavikai. Jie myli ir gerbia Lietuvą, visai nenori grįžti į Rusiją.

Kad visų mūsų, Lietuvos piliečių, neskaldytų, reikia tikrai labai nedaug - nedidelio gesto, gražaus žodžio, dėmesio. Ypač šiandien, kai gyvename tokioje įtampoje... Turime dar labai daug dirbti, kad būtume kaip vienas kumštis, kad kas nors mūsų nesuviliotų. Galbūt kartais užtenka tiesiog pasikviesti, pasikalbėti, išgerti puodelį arbatos. Juk tai kainuoja tiek nedaug, o nauda gali būti milžiniška.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“