2020 m. tikėtis didelės nelaimės?

- Kaip atrodytų Lietuva, jei nuo 2020 tikrai užsisuktų ES paramos kranelis? - „Vakaro žinios“ paklausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Rolando PAULAUSKO.

- Turbūt taip, kaip atrodo narkomanas, alkoholikas ar kitas priklausomybės kamuojamas žmogus, kai negauna eilinės dozės. Ne tik mūsų visuomenė, bet ir visa vidurio rytų Europa, naujosios ES valstybės yra pripratintos prie šitokių pinigų. Įsivaizduokite, kokios problemos iškils, kai jų staiga neliks, o biudžetai suplanuoti su tais pinigais. Tačiau dabar mes kalbame tik apie grynųjų pinigų srautus. Turiu omenyje, kai žiūrime mūsų šalies 2017 metų biudžetą ir matome, kad ten, tarkim, ketvirtadalis pinigų yra planuojama iš ES. Bet jeigu mes žiūrėtume į visumą, tai dar klausimas, kas kam primoka. Nes visuomet pabrėžiama, kiek mes gauname, tačiau nepabrėžiama, kiek mes atiduodame. Pirmiausia mes atiduodame tam tikrą procentą nuo BVP. O kuo BVP didesnis, tuo daugiau turime įmokėti į Briuselio kasą. Be to, mes neturime muitų, kuriuos anksčiau gaudavo Lietuva, o vien Ignalinos atominės uždarymas ir elektros pabrangimas mums kasmet kainuoja milijardus eurų. Bet mus įpratino galvoti, kad mus kažkas maitina. Tačiau tai tik grynųjų pinigų srautas, paėmus visumą, akivaizdu, kad dar kyla didelis klausimas, kas ką išlaiko.

Štai per pastaruosius metus Vokietijos eksportas į Europos šalis smarkiai išaugo. Ir išaugo kitų šalių sąskaita. Kai Vokietijos bankai dalija kreditus graikams, o šie perka už tuos pinigus Vokietijoje pagamintas prekes, Graikija netenka savo galimybių gaminti kažką, skola auga, o tada nuolat girdime apie Graikijos problemą. Panašios problemos yra su Italija, Ispanija, netgi su Prancūzija. Šioje situacijoj šiek tiek laimi tik Vokietija, o visos kitos valstybės ne kaži ką laimi dėl tokių dėdžių dalijamų pinigų.

Su tokia sistema susiję daug problemų. Akivaizdu, kad šiuo metu ES projektas pakibo ore, o mes, Lietuva, visą gražią ES pasaką sudėjome ant tikėjimo altoriaus ir dėl jos davėme viską, ko tik iš mūsų prašė, ir dar daugiau. Tad kas bus po 2020 metų, niekas šiandien negali žinoti. Nes dar net nėra apsispręsta, kaip bus elgiamasi. Bet akivaizdu, kad bus daug problemų. Juolab, atminkite, kad pagrindiniai ES piniginiai mokėtojai yra Vokietija ir Jungtinė Karalystė. O jos juk jau nėra ES, tad nebebus ir tų pinigų. Taip, kad problemų yra daugybė.

- Tačiau tokių klausimų nekelia ne tik ES vadai, bet ir mūsų šalies politikai, visuomenei bandydami pasakyti, kad ES pinigai tarsi yra niekieno, nors jie yra visų mūsų pinigai?

- Jau kai stojome į ES, mums buvo sakyta, kad iš 1 lito gausime 3 litus. Aš visuomet klausiau, kas bus tas mokėtojas ir kodėl jis tai nori daryti. Kokiu patikliu ir naiviu žmogumi reikia būti, kad tikėtum, jog kažkas jums veltui už 1 litą duos atgal 3. O jeigu jūs nesuprantate, kodėl tai daroma, rodo tik jūsų kvailumą. Nes tie, kurie taip elgiasi, puikiai supranta, kodėl taip daro. O manyti, kad kažkas už mus išspręs mūsų problemas, yra daugiau nei naivu.

Juk Briuselio biudžetas susideda iš visų valstybių įnašų, o paskui visi pinigai yra perskirstomi. Tad vienos valstybės įneša daugiau, o mažiau gauna atgal, kitos - atvirkščiai. Visos Vidurio Europos šalys priklauso prie tų, kurios daugiau gauna, nei įneša. Tačiau jei tik kalbėsime apie grynųjų pinigų srautus.

Tad kodėl mes savęs neklausiame tokių dalykų? Nes žmogus visuomet nori, kad gyvenimas būtų toks, koks žmogus ir norėtų, kad būtų. Tačiau retas savęs išdrįsta paklausti, ar gali taip būti, kaip jis norėtų. Taip pat daugelis turbūt įsivaizdavo, kad įstojus į ES bus duodama pinigų. Įstojame į NATO, tai reiškia, kad mus apgins. Bet kur mūsų vaidmuo? Ar yra žmonijos istorijoje buvę, kad kas nors ką nors veltui maitintų, gintų ar išlaikytų. Juolab ne dieną ar dvi, o daug metų ir ne šimtą tūkstančių pabėgėlių, patekusių į bėdą, o dešimtis milijonų žmonių, telpančių tose šalyse, kurios gauna ES paramą. Jūs įsivaizduojate, kad kažkas tokį kiekį žmonių imtų ir išlaikytų dešimtmečiais? (Juokiasi).

- Prie kokio langelio kaži reikėtų spėti prieiti, pro kurį čia viską taip už dyką dalija?

- Reikia paskubėti. Bet paskaičius straipsnius šiomis temomis niekuomet nepamatysime skaičių, iš kur gaunami tokie pinigai šiai sistemai ir kas apmokės visą šitą balių. O kol kas ne tik Vokietija ir Jungtinė Karalystė sumoka, bet kartu yra spausdinami pinigai. Europos centrinis bankas kiekvieną mėnesį emituoja po 80 milijardų eurų. Ir jeigu to nebūtų, sistema jau seniai būtų subyrėjusi. O 80 milijardų eurų reiškia, kad kiekvieną mėnesį tiek nuvertėja mūsų pinigai. Juk vienoje pusėje yra prekių ir paslaugų, o kitoje - pinigų masė. Ir jeigu kiekvieną mėnesį padidėja pinigų masė, o prekių kiekis lieka toks pats, tai jų kaina tiesiog išauga ir atsiranda infliacija. Šalia to atsirado minusinės palūkanos. Tad mes gyvename tokioje iškreiptoje finansinėje sistemoje, kad pasaulis tokios dar nėra turėjęs. Dėl to Vakarų spaudoje jau visi svarsto, kiek tokia beprotybė dar gali tęstis.

O mes ir toliau patys save įtikinėjame, kad viskas yra gerai. Lietuvos finansininkai, įvairių bankų ekonomistai nuolat mums aiškina tokius gražius dalykus, nes situacija tokia, kad baisu pažiūrėti. Gyvename užkeiktoje ekonomikoje, kai dedasi visiškai nerealūs dalykai.

Tad šiandien niekas negali atsakyti, kaip mes gyvensime po 2020 metų. Nes Vakarų finansinė situacija šiuo metu yra tokia, kad neturi precedento istorijoje. Dėl to niekas šiandien nežino, į ką viskas išvirs. O kad nieko gero iš to nebus, aš asmeniškai esu įsitikinęs.

- Plačiai Lietuvoje finansuojami ūkininkai, žemdirbiai, gaunantys ES paramą už dirbamą žemę, finansavimą technikai, o kartais už tai, kad atsisakytų ūkių. Prie viso to jie prisiduria parduodami savo produkciją. Ar tik jie nebus pirmi, kurie kels revoliucijas pasibaigusi ES išmokoms?

- Žemės ūkis toje pačioje Prancūzijoje dotuojamas kelis kartus daugiau nei Lietuvoje. Jeigu panaikintume dotacijas ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos žemės ūkiui, tai dar klausimas, ar tai mums neišeitų į naudą. Nes mes, dirbdami už mažesnę kainą, būtume konkurencingesni. O dabar mūsų valstietis už hektarą gauna gerokai mažiau nei jo konkurentas Vakarų Europoje, tai kaip pakonkuruosi? O rinka tai bendra. Viena vertus, mūsų žemės ūkis jau pripratęs prie neuždirbtų pinigų, kita vertus, žemės ūkis yra dotuojamas visame pasaulyje. JAV savo žemės ūkį dotuoja dar labiau nei Europa. Nes jei šito nedarysi, pakils maisto prekių kainos. O tai, kad buvo mokama už nedirbamas žemes, už laivų supjaustymą, yra kita tema apie tai, kaip ES naikina rinkoje konkurentus. Tai bėdos, susijusios su mūsų buvimu ES, kai viršūnės sprendžia savo problemas, o tokie konkurentai visiškai nereikalingi jų rinkoje. Ir tai liečia ne tik žemės ūkį, bet ir pramonę bei kitas sferas. Bet mes to nematome, nes į pasaulį žiūrime pro labai romantišką prizmę. Aš tokius žmones vadinu romantinio intelekto žmonėmis. Panašiai nutiko ir su multikultūralizmu pasaulyje. Štai sugalvojo Briuselio elitas, kad galima integruoti tūkstančius į svetimas šalis. Ir nekėlė sau klausimo, ar yra tokių pavyzdžių pasaulio istorijoje, ar bus įmanoma tai padaryti. Ne, tiesiog sugalvojo, kad būtų gerai, jei taip būtų, ir po dešimt metų paaiškėjo, kad taip negali būti. Bet šaukštai po pietų, problema jau yra. Tai kai kažkas naiviai ima ir susifantazuoja savo pasaulio viziją ir bando ją įgyvendinti, neva žino geriau, reikėtų labai pasidomėti, kam tokie žmonės dirba ir iš ko gyvena. Dažniausiai tada labai daug paaiškėja. Žinoma, kas nenorėtų gyventi tobulame pasaulyje, bet gyvenimas yra toks, koks jis yra, ir jo dėsnių nepakeisi. Nors mes, laikydami save krikščionimis, turėtume pasaulį priimti tokį, koks jis yra, ir neprisiimti sau Dievo vaidmens.

- Ar realu, kad Lietuva po 2020 metų galėtų tapti ne imančia šalimi, o ES šalimi donore, kuri būtų priversta daugiau mokėti Briuselio kasai nei iš jos gauti?

- Imti visada galima mažiau, ir dabar mums niekas nedraudžia imti mažiau. Tačiau gyvenimo lygis kris, nors jis ir taip krenta. Vakarų Europoje algų perkamoji galia tai rodo. Vakarų Europoje už tą pačią algą gali nusipirkti vis mažiau ir mažiau. Šiuolaikiniai anglų trisdešimtmečiai gyvena blogiau nei gyveno jų tėvai būdami tokio amžiaus, o jų vaikai, kai jiems bus 30, gyvens blogiau nei jų tėvai šiandien. Tai rašoma anglų spaudoje. Tokia pati situacija ir JAV. Visi mes čia svaigstam nuo minčių, kada pasivysime ES pragyvenimo lygį. Bet žiūrėkime, kad apskritai galo negautume.

- Kaip tuomet reikėtų išsigydyti nuo tos ES paramos priklausomybės?

- (Juokiasi). Bijau, kad ne. Žinote, kaip yra gydomas narkomanas? Tai, nuo ko jis priklausomas, atimama, o pats jis pririšamas prie lovos. Tada vyksta ilgas ir negražus procesas. Tad aš bijau, kad mūsų visuomenė yra taip paskendusi savo pasakose, kad mes jau patys iš viso to neišlipsim. Mūsų valdžia nuolat nukreipia savo dėmesį į neesmines problemas, mokesčių perskirstymus, kurie nelabai ką pakeis. O apie tokius dalykus, apie kuriuos mes dabar kalbame, neišgirsi niekada. O iki 2020 metų dar bus daug įvykių. Nėra visiškai tikrumo, kad tais metais ES bus tokio pavidalo, kokio yra dabar. Apie tai kalba Europos aukščiausi valstybės pareigūnai. Iš jų lūpų jau skamba hipotezės, kad ES projektas nebūtinai turi ateitį, tad dar reikia tų 2020 metų sulaukti.

Skaičiai

Lietuvos gauta ES parama nuo įstojimo į ES iki 2014 m. 13,495 mlrd. eurų.

Iki 2014 m. Lietuva įmokėjo į ES biudžetą 2,9 mlrd. eurų.

Pagal 2014-2020 m. programą Lietuvai iš Briuselio numatyta 6,7 mlrd. eurų.

Lietuvos valstybė iki įstojimo į ES buvo skolinga 3,47 mlrd. eurų.

2014 m. valstybės skola siekė 15,47 mlrd. eurų, šiemet - 17,39 mlrd. eurų.

Parengta pagal  dienraštį „Vakaro žinios“