61 nuotr.
„Naujavedžiai“ manipuliuotojai
Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams jau virto šmėkla. Nei jo data jau nustatyta Seime, nei jo teisėtumas pasvertas Briusely ar Lietuvos Konstituciniame Teisme. Dar nepasvertas, dar be datos, o jau šmėkla. Klaidžioja Gedimino prospektu ir iškiliausius politikus verčia nusirenginėti. Iki nuogumo. Ir pasirodyti, kas iš tiesų yra kas. Stačiai ne referendumas, o striptizas.
Labai nelauktai jis suvienijo, rodos, nesuvienijamas tris parlamentines partijas: visiškus kairiuosius su visiškais dešiniaisiais - konservatoriais ir liberalais. Ką ten suvienijo - „suženijo“. Žvelgi į jų vadus, politinio striptizo nurengtus referendumo priešus ir matai: visi trys vyrai kaip vyrai, bet tokie įtartinai nevienodi. Ir jau tokie nevienalyčiai, jau tokie, kad net pats Gražulis prie šios santuokos neprikibtų.
Paskutinės kovo savaitės antradienį Seimas iš dienotvarkės išbraukė referendumo klausimą, nes plenariniam posėdžiui nebuvo pateikta Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada. Radosi Seimo narių, siūlančių, kad per pietų pertrauką komitetas parengtų šią išvadą, tačiau „susiženijusių“ partijų frakcijų balsais šis siūlymas buvo atmestas. Tą patį vakarą naujavedžiai (jaunavedžiais jų jau nebepavadinsi) rūgščiomis minomis aiškinosi Tautai. Kubilius per televiziją išsakė kategorišką savo partijos nusistatymą prieš referendumą, motyvuodamas tuo, kad žmonių nuotaikomis yra manipuliuojama, nes kažkas nori sau palankių rezultatų rinkimuose. Pasak Masiulio, kai kurios politinės jėgos manipuliuoja žmonių jausmais ir emocijomis, kad daugiau jų ateitų į referendumą ir balsuotų už šias partijas Europos Parlamento ir prezidento rinkimuose...
Vadinasi, kad „anoms“ politinėms jėgoms (inicijavusioms referendumą) nepavyktų rinkimuose, o juose pavyktų naujavedžiams, pastarieji padarė viską, kad Seimo posėdžiui nebūtų pateikta Seimo Teisės ir teisėtvarkos išvada dėl referendumo ir jis nusikeltų į vėlesnį laikotarpį? Kad nevyktų vienu metu su rinkimais? Ačiū, bent jau prisipažinote, kad tikrieji manipuliuotojai (manipuliavimas - miklūs triukai rankomis, kojomis, o ypač liežuviu) esate patys. Butkevičius, kaip žmogus „prie ūkio“, bent jau mandagiai prasitarė, kad, jo manymu, Lietuvai būtų geriau, jeigu referendumas neįvyktų, nes jeigu įvyktų ir pavyktų, Lietuvai jis galėtų kainuoti „didžiulius milijardus“. Kainuotų ar nekainuotų - dar klausimas, bet talentingieji „šnekamojo žanro“ atstovai Kubilius ir Masiulis, ko gero, jau bus prisimanipuliavę. Sužlugdydami galimybę referendumą rengti kartu su rinkimais, jie prarado motyvą nuo šiol kaišioti pagalius į referendumo ratus. Imtų kaišioti ir vėl - prisipažintų, kad motyvas buvo visai ne tas.
Striptizas su rusišku kvapu
Ir vis dėlto įspūdingiausiai apsinuoginusi atrodė Rasa Juknevičienė. Gaila, ji politinį striptizą demonstravo per radiją ir tiesiogiai žavėtis jos grožiu galėjo tik laidoje dalyvavę vyriškiai Aloyzas Sakalas su Gintaru Songaila. Radijo klausytojai, bent jau tie, kurie turi gerai išlavintą vaizduotę, irgi galėjo šį tą pamatyti. Man vaizduotės pakanka, tad negalėjau nesižavėti ponia Rasa, kai ji, sugriebusi Lietuvos referendumą, trenkė jį priešais save ant stalo ir piktai ėmė nužiūrinėti. Iš vienos pusės, iš kitos - nieko, kas galėtų ją džiuginti. Tuomet referendumo fone pakabino Krymo žemėlapį ir jos veidą nutvieskė šviesa: mūsų referendume, atsidūrusiame Krymo fone, jos akyla dešinioji pastebėjo kyšančias Vladimiro Putino ausis. O gal ir ranką. Ar dar ką nors.
Norėčiau ponią Rasą nuvilti. Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams virš Lietuvos politikų kabo jau daugiau nei 20 metų. Referendumu šį klausimą spręsti Seimo plenariniuose posėdžiuose siūlė ar reikalavo Seimo nariai Leonas Milčius (1993 m. spalio 5 d. posėdyje), Algirdas Endriukaitis (1995 m. vasario 22 d.), Kazimieras Antanavičius (1996 m. vasario 28 d., 1996 m. vasario 1 d., 1996 m. kovo 19 d., 1996 m. birželio 20 d.), Kazimieras Uoka (1996 m. vasario 21 d.), Benas Rupeika (1996 m. kovo 19 d.). Tiesą sakant, vos ne kasmet šis klausimas iškildavo ir iškildavo, bet aš pasirinkau tik tuos metus, kai Lietuva dar žinojo tik Vincą Mykolaitį-Putiną. O Vladimirą Putiną tada žinojo gal tik vienas kitas Sankt Peterburgo politikas. Taigi ne V.Putino verčiamas L.Milčius 1993 m. spalio 5 d. posėdyje įsakmiai siūlė: „Aš už tai, kad žemės pardavimo klausimas užsieniečiams būtų sprendžiamas tik referendumo būdu. Kitu atveju daromas nusikaltimas“. Ne V.Putinas, ko gero, ir profesorių K.Antanavičių sugundė 1996 m. vasario 28 d. kreiptis į Seimo narius tokiais žodžiais: „Mūsų valstybės Konstitucija priimta referendumu. Todėl neleistina ir nedora būtų keisti vieną ar kitą nuostatą Seimo politinių partijų susitarimu. O ir siūlomoji 47-ojo straipsnio keitimo formuluotė yra visiškai ne konstitucinė. Tiesiog nedora būtų tokias „kudlotas“ formuluotes kišti į KONSTITUCIJĄ. Išnagrinėjus siūlomąjį Konstitucinio įstatymo projektą tampa aišku, kad atsiveria neribotos galimybės valdininkams savo nuožiūra spręsti, kuriam užsienio subjektui parduoti, kuriam neparduoti žemės, kiek tos žemės parduoti. O tuo sudaromos puikiausios galimybės korupcijai ganytis naujuose dirvonuose - žemės pardavime. O siūlomoji pataisa, konservatorių terminologiją vartojant, yra aiškiai korupcinė“.
Neleisti! Nukelti! Sutrukdyti?
Galiu suprasti ponią Juknevičienę. Šiandien įvykių Kryme fone ne vienas krūptelim, išgirdę Rusijos prezidento pavardę. Visame pasauly šiandien krūpčiojama. Tačiau įžvelgti Putiną mūsų referendume - dovanokite, mano fantazija taip giliai manęs dar nėra nugramzdinusi. Greičiau referendume įžvelgiu ne Putino, o išsigandusių kiškių ausis. Pati Tauta, be Seimo iniciatyvos, staiga išdrįsta užsinorėti vykdyti savo priedermę, kurią jai yra skyrusi Konstitucija: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Girdite, ponai Butkevičiau, Kubiliau ir Masiuli? Ar kartais nebūsite per daug įsijautę? Pamiršę, kas esate? O esate, atleiskite, tik tai, kas Konstitucijos 4-ajame straipsnyje seka po „AR“. Tik tie, kuriems Tauta ketveriems metams paskolina savo galias, tačiau bet kada bendru sutarimu jas gali atsiimti ir pati išspręsti vieną ar kitą klausimą. O ką šiuo atveju reiškia „bendru sutarimu“? Ogi ne ką kita, kaip referendumą. Ir jeigu reikiamas parašų skaičius surinktas ir nerasta pažeidimų, niekas negali trukdyti Tautai referendumu priimti vieno ar kito sprendimo. Tenedrįsta niekas. Tokiems Konstitucijos 3-iasis straipsnis iš toli grūmoja: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“! Taigi Kubiliaus viešas pareiškimas, kad „jie“ yra prieš referendumą, gali būti traktuojamas kaip paties Kubiliaus tiesioginis prašymas surengti jam apkaltą.
Kovo 25-osios Seimo sprendimas išbraukti iš darbotvarkės referendumo klausimą turi precedentą. 1993 m. lapkričio 30 d. svarstant posėdžio darbotvarkę, į kurią buvo įtrauktas ir žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, kilo panašus chaosas. Tada atsistojo Alvydas Baležentis ir tarė: „Ar mums nereikėtų įsitraukti į savaitės ir dienos darbotvarkę labai rimtą klausimą: kaip Lietuvos žmonės mumis pasitiki? Šitą klausimą man padiktavo šios dienos (1993 m. lapkričio 30-osios - red.past.) „Respublikos“ numeris, kur yra teigiama, kad Lietuvos Seimu pasitiki tik 34 procentai Lietuvos žmonių. Kitaip sakant, mes iš esmės turėtume galvoti, ką mums toliau veikti arba neveikti. Ir čia yra labai plati dirva pamąstymui dėl mūsų darbo stiliaus, dėl mūsų darbotvarkių, dėl mūsų vadovybės“.
Įsivaizduojate, atsirado žmogus, kuris suabejojo, ar Seimas, turėdamas 34 procentus Tautos pasitikėjimo, gali spręsti tokius svarbius klausimus. Dabar, kai Seimu pasitiki 5 procentai, jis leidžia sau spręsti. Ir sprendžia: NELEISTI, NUKELTI, SUTRUKDYTI. Kodėl? Kaip drįsta? Drįsta, nes išsigando ilgai miegojusios, bet referendumo pažadintos Tautos.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
