Ar aukšti pareigūnai tampa pažeidžiami?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Povilas URBŠYS ir Vitalijus GAILIUS bei filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Labai rimti dalykai teisėsaugos sistemoje, kai aukšti pareigūnai tampa pažeidžiami...

P.URBŠYS: Tikrai susidaro toks įspūdis, kad mūsų valstybėje vienas ar kitas pareigūnas tampa priklausomas nuo vieno ar kito politiko. Ir jis jau nebevykdo įstatymų, jis vykdo tik politiko valią.

Dėl skandalingojo FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus atvejo. Jis buvo paskirtas tada, kai Jos Ekscelencija organizavo susidorojimą su tuometiniais FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir jo pavaduotoju Vytautu Giržadu.

Kokiomis aplinkybėmis buvo paskirtas dabartinis vadovas K.Jucevičius? To dar nėra buvę Lietuvoje, kad pats pareigūnas, kurio lojalumą ir skaidrumą turi tirti Specialiųjų tyrimų tarnyba, pats pasirašytų pažymą, kad jo atžvilgiu jokios kompromituojančios medžiagos nerasta.

Tai, kas vyko 2012 m. balandį, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) įvertino kaip viešųjų ir privačių interesų pažeidimą. Tuometinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė vienareikšmiškai pareiškė, kad toks vadovas turi trauktis iš savo pareigų.

Tuo metu buvo nusistovėjusi tokia praktika, kad jeigu VTEK pripažįsta vieno ar kito vadovo viešųjų ir privačių interesų konfliktą, tai jis pasitraukia iš einamų pareigų.

Bet kadangi K.Jucevičius, galima sakyti, buvo prezidentės asmeninio politinio pasitikėjimo pareigūnas, buvo pritaikyti dvejopi standartai ir jis nebuvo atleistas iš einamų pareigų.

Todėl nieko stebėtina, kad praėjus daugiau nei dvejiems metams tas vadovas įklimpsta į skandalingą istoriją, susijusią su advokatu Juzefu Kozubovskiu. Faktas, kad vykdomas ikiteisminis tyrimas, kad tiriamos aplinkybės, ar advokatas nereikalavo kyšio iš FNTT vadovo.

Keisčiausia tai, kad dėl V.Gailiaus ir V.Giržado prezidentė vienareikšmiškai buvo pasakiusi, jog FNTT vadovų reputacija neturi kelti jokių abejonių. Mes matome, kad dabartinio FNTT vadovo reputacija kelia abejonių visuomenei. Bet kažkodėl niekas nenori aiškiai atsakyti į tuos klausimus.

Dvejopų standartų taikymas ir sukuria terpę tokiam kaip J.Kozubovskis rinkti kompromatus ir manipuliuoti pareigūnais. Galų gale jo veikimas mažai kuo gali skirtis nuo mūsų valstybės vadovų veikimo: kompromatai ir pareigūnų pažeidžiamumas naudojami tam, kad šie vykdytų jų asmeninius nurodymus.

V.GAILIUS: Aš tikrai nekomentuosiu situacijos su FNTT vadovybe. Viešojoje erdvėje pateikiama informacija yra pakankamas pagrindas Vidaus reikalų ministerijai pradėti tarnybinį patikrinimą ir išsiaiškinti visa tai.

Norėčiau patikslinti. Mano atleidimą iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje organizavo ne Prezidentūra, ne Seimas, netgi ne Vyriausybė ar atsitiktinai į Vidaus reikalų ministeriją patekę pareigūnai. Tai organizavo skandalingas ir šiandien kritiškai vertinamas Valstybės saugumo departamentas. Taip nutiko dėl jo vadovų nekompetencijos ir kai kurių vadovų sąsajų su tam tikromis finansinėmis grupuotėmis, kurios, mano nuomone, šiandien daro neigiamą įtaką ir skatina politinę korupciją.

Jie organizavo mano atleidimą, jie organizavo naujų vadovų paskyrimą. Jie tendencingai melagingai teikė informaciją Parlamentui, Vyriausybei ir Prezidentūrai. O prezidento patarėjai nacionalinio saugumo klausimais, - šiandien, ačiū Dievui, jų ten nebėra, - buvo visiškai nekompetentingi.

Pasinaudoję nekompetentingais patarėjais nacionalinio saugumo grupėje, mano nuomone, korumpuoti VSD pareigūnai suorganizavo šitą slaptą nusikalstamą operaciją. Teismai, beje, pasiekė dar papildomo nepriklausomumo šiame procese.

Dėl Gedimino Grinos nekompetencijos šiandien VSD neatlieka savo funkcijų, pareigūnai atstovauja atskirų grupuočių interesams. G.Grina neįgalus imtis priemonių, todėl reikia greičiau palaikyti prezidentės peticiją ir valyti VSD, pradedant nuo vadovų.

G.JAKAVONIS: Minėjote, kad viskas yra dėl VSD, bet galutinis sprendimas, priimtas remiantis jų teikiama informacija, neapsiėjo be prezidentės.

V.GAILIUS: Aš cituoju teismo sprendimą. Teismo sprendime aiškiai pasakyta, kad neteisėti sprendimai buvo priimti VSD ir Vidaus reikalų ministerijoje.

G.JAKAVONIS: VSD, FNTT, STT - visos šios tarnybos be galo reikalingos. Kaip reikalingi teismai, reikalinga ir policija. Susiduriame su tais žmonėmis, kurie turėtų mus ginti, apsaugoti, ir mes turėtume juos gerbti, o tokios dėmės ant jų mundurų garbės nedaro. Tai kas vis dėlto vyksta mūsų valstybėje?

K.STOŠKUS: Manau, tie dalykai jau seniai yra diskutuojami, klausimai keliami. Ir vis stebimasi, kodėl niekas nepasikeičia. O to nepasikeitimo priežastys yra ta pati mūsų sistema.

Toji sistema perėjo į tarybiniais laikais viešpatavusius santykius, kurie buvo nusakomi rusiškais žodžiais „vzaimnaja poruka“. Visi žmonės, kurie yra šiek tiek įmerkę uodegas, susisaisto ryšiais ir sudaro labai vieningą, motyvuotą grupę.

Dėl motyvacijos. Jiems visiems naudinga, kad jų interesus paliečiančios problemos niekur neišeitų į viešumą. Tai yra absoliuti uždara gynyba.

Tokių klanelių baisiai daug. Ko gero, tas VSD - viena iš tokių grupelių. Nedrįsčiau sakyti, kad čia kompetencijos klausimas. Nes ta kompetencija labai greitai išaiškėja.

Jeigu žmonės suprastų, kad tik dėl nekompetencijos priimami tokie sprendimai, tai turbūt aukštesni pareigūnai pirmiausia keltų uždavinį neatidėlioti priimti sprendimus, nepalikti jų kokiems svarstymams. Nes nuo viršūnių toliau viskas genda.

Kad ir nedidelis pasitikėjimas mūsų valdžia, bet pats mechanizmas veikia, nes veikia institucijos. Tie žmonės, kurie įsitvirtinę valdžioje, tvarko savo reikalus, nes nėra išorinės kontrolės iš viršaus. Ne tik iš viršaus. Iš apačios žmonės mato bejėgiškumą, iš viršaus - turbūt kažkokį interesų sutapimą.

Jeigu prezidentė priėmė tokį sprendimą, turbūt su patarėjais kažkas negerai. O jeigu su patarėjais, tai irgi kažkokiam žmonių ratui priklauso, ir visos šios jėgos taip susibalansavusios.

Mes turime konstatuoti, kad Lietuva neturėjo pilietinės visuomenės, iki šios dienos jos nėra. Vadinasi, negalime daryti situacijai reikalingo adekvataus spaudimo.

Tų grupelių, kurios jau yra susiformavusios, gana daug, turbūt įskaitant net ir žiniasklaidos sistemas. Jos dabar neužleidžia savo vietos, nes yra tokia savigyna. Ir dabar viską pakeisti bus labai sunku.

Nėra kito mechanizmo, kaip pilietinės visuomenės įsikišimas į viešinimą. O ji dabar visai nekontroliuoja. Valdžia yra atitrūkusi nuo visuomenės. Ji gali būti visiškai savimi patenkinta dėl to, ką ji daro, visuomenės balso nelabai girdi.

Kiek mes rašydavome raštų, tai anksčiau į juos daugiau atsakydavo. Tik dvi institucijos dar atsakinėja: Prezidentūra, nors ir formaliai atsakinėja, ir Seimas. O Vyriausybė neatsakinėja. Kodėl, aš nežinau.

Taip buvo A.Kubiliaus laikais, taip dabar yra A.Butkevičiaus laikais, niekas nepasikeitė. Kodėl taip yra? Matyt, taip leistina. Tai kur tam piliečiui eiti, į gatvę? Norint eiti į gatvę reikia gerai mobilizuotos visuomenės. O visuomenė labai nusivylusi. Išeina grupelė.

Teko stebėti labai šviežią įvykį. Buvo žygis prie Prezidentūros, prie Ukrainos ambasados. Gražiai organizuota, ramiai šaligatviais praėjo žmonės. Ir pats dalyvavau. Buvo labai daug policijos. Fotografavo, visus filmavo, paskui raportavo, kad visi nufotografuoti. Ką jie čia darė? Kas čia pavojinga? Bet jie nieko nesakė.

Baigėsi mitingas, organizatoriai išsivaikščiojo. Žmonės, kadangi nedažnai susitinka, ir dar tokia proga, grupelėmis šneka. Staiga policija paskelbia, kad mitingas nelegalus, ir liepia skubiai išsivaikščioti. Žmonės nelabai skuba. Ką, dabar kalbėtis negalima būreliais stovint? Pakartotinai perspėjo išsivaikščioti.

Per 20 metų aš pirmą kartą buvau tokioje situacijoje. Pasijutau, lyg būtų karo padėtis. Negalima kažkur stovėti. Tuo labiau kad būtų įtartina, ko čia žmonės susiėjo. Visi žinojo, kad čia buvo mitingas. Dabar mitingas nelegalus. Nemanau, kad čia yra baimė. Kažkoks jėgos demonstravimas.

G.JAKAVONIS: Ar tai vyko mitingas palaikant Ukrainą?

K.STOŠKUS: Taip.

G.JAKAVONIS: Bet čia juk oficiali valstybės politika?

K.STOŠKUS: Bet gal nesankcionuota valdžios, ar kaip? Gal savivaldybei pateikė prašymą, ji neatsakė. Ir paskui tą mitingą organizavo.

V.GAILIUS: Nebuvo išduotas savivaldybės leidimas. Tokie Susirinkimų įstatymo reikalavimai, pareigūnai padėjo įgyvendinti.

K.STOŠKUS: Bet šaukštai po pietų, mitingas jau įvykęs. Kalbėjo ir viena pusė, ir kita.

V.GAILIUS: Manau, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo adekvatūs situacijai. Jie fiksavo teisės pažeidimą, kuris turbūt nedaro žalos, atitinka didelės Lietuvos visuomenės dalies interesus. Ir jie tik įspėja, kad daromas pažeidimas, nes nėra leidimo. Nesiėmė kažkokių represijos priemonių.

K.STOŠKUS: Čia vienas juristas sakė, kad iškvies mus į policiją, gausime baudas. Bet organizatorių turbūt nesurado. Tie fotografuotojai visą laiką dalyvavo ir jie tylėjo. Baigėsi mitingas. Tai kodėl reikia sulaikyti tuos žmones, kurie tik stovi pasibaigus mitingui? Šito nesuprantu. Tą pirmą dalį aš suprasčiau.

G.JAKAVONIS: Kalbame apie pilietinę visuomenę. Esame susipykę su visais kaimynais. Rugsėjo 22-ąją yra rudens lygiadienis, Baltų vienybės diena. Matydami, kad pagal kalbą turime vienintelius brolius, visuomenininkai organizavo akcijas uždegti ant piliakalnių ugnį, kad palaikytų vieni kitus. Gauni leidimus, pasiruoši, jokio pažeidimo nėra. Bet ne iš valdžios eina šitie raginimai. Ir net už tokius dalykus gali būti baudžiamas. Kodėl vyksta tokie dalykai?

P.URBŠYS: Viena iš pagrindinių problemų ta, kad pas mus esantieji ir politinėje, ir administracinėje valdžioje save sutapatina su valstybe. Jeigu abejoji valdžioje esančiu kažkokiu vadovu, vadinasi, tu abejoji pačia valstybe.

Pagal tokį suvokimą kiekviena iniciatyva turi kilti iš valdžios viršūnių. Jeigu iniciatyva kyla ne iš valdžios viršūnių, iš karto tai kelia tam tikrą neviltį.

Mes turime hibridinį darinį su vakarietiškos demokratijos ir rytietiškos totalitarinės valdžios principais.

Visada yra toks įstatymas, kurį pritaikius galima rasti pažeidimą. Manau, kad Sąjūdžio metais buvo pakankamai pažeista įstatymų, kai žmonės rinkdavosi į mitingus ir sakydavo savo nuomonę. Vieną kartą surengė „bananų balių“. Ir tai buvo pagal įstatymą.

Tai, kas vyko Sausio 13-ąją, irgi buvo vykdoma pagal sovietinius įstatymus. Nes valdžia reaguoja pagal įstatymus.

Kas galėjo organizuoti susidorojimą su V.Gailiumi? Aš asmeniškai įsitikinęs, kad jeigu jis būtų paklusęs prezidentės Dalios Grybauskaitės skambučiui atleisti savo pavaduotoją V.Giržadą, jis nebūtų atleistas iš einamų pareigų.

Antra, net po teismo sprendimo, kuris pripažino, kad atleidimas buvo neteisėtas, Jos Ekscelencija viešai pareiškė, kad poligrafo duomenys galioja. Nes, jos suvokimu, poligrafo duomenys yra aukščiau už teismo sprendimą.

Trečia, mes kalbame apie VSD neveiklumą, o prezidentė š.m. liepos 14 dieną pareiškė, kad VSD vadovybė nesugeba iki galo vykdyti savo funkcijų. Todėl ji turi daryti atitinkamus sprendimus.

Šiandien VSD vadovybė, kuri, anot prezidentės, nepajėgi vykdyti savo funkcijų, toliau eina savo pareigas. Manau, viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesikeičia vadovybė, yra ta, kad jai naudinga turėti tokius pareigūnus, kurie visiškai būtų priklausomi nuo jos valios.

Tuo labiau kad ji turi ir kitą problemą - ji nežino, ar jos pasiūlytas kandidatas į VSD gali būti patvirtintas Seime. VSD vadovai žino, kad jie priklausomi, jų stabilumas einant pareigas priklauso nuo aklo atsidavimo Jos Ekscelencijai. Matome, kaip jie vienas su kitu tampa susiję ir surišti.

Nėra ko stebėtis, kad VSD viešai platina pažymas, nurodydama, jog bet kokia kritika, susijusi su valstybės vadovybe, yra palankus veiksmas Rusijai.

Rusijoje lygiai taip pat Kremliaus administracija ir V.Putino šalininkai kalba apie tuos, kurie kritikuoja totalitarinės valdžios apraiškas toje valstybėje. Kad jie yra Vakarų „penktoji kolona“.

Kalbėti, kad caras geras, o pavaldiniai negeri, manau, nėra visiškai teisinga.

Labai akivaizdus pavyzdys su buvusiu Konstitucinio Teismo pirmininku Kęstučiu Urbaičiu. Tarp Seimo ir prezidentės kilo konfliktas dėl generalinio prokuroro Dariaus Valio. Kai Seimas pasiūlė prezidentei spręsti dėl jo atleidimo, prezidentė viešai pareiškė, kad šitas Seimo sprendimas yra antikonstitucinis.

Po kelių mėnesių KT patvirtino šitą išsakytą prezidentės nuomonę. O kai KT priėmė sprendimą, kuris atskyrė generalinį prokurorą nuo parlamentinės kontrolės, po mėnesio prezidentė užkabino Konstitucinio Teismo pirmininkui Gedimino ordino Komandoro kryžių.

Ir dabar neseniai Prezidentūra siūlė tą buvusį Konstitucinio Teismo pirmininką į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, matyt, kad jis taptų tos komisijos vadovu. Seimas jo kandidatūrą skandalingai atmetė.

Nenoriu, kad mes kalbėtume vien apie prezidentės valdymo metodus. Šitie valdymo metodai persiduoda visoms valdymo grandims.

Negalima dabar kalbėti apie objektyvias atrankas, kurios vyksta įstaigose. Tie, kurie organizuoja atrankas, pagal Jos Ekscelencijos demonstruojamą pavyzdį jas ir vykdo.

Mes turime kalbėti apie pagarbą pareigūnams, dirbantiems valstybinį darbą. Apie valstybės tarnybos prestižą. O šis prestižas visų pirma kyla iš lojalumo valstybei, iš lojalumo valstybės įstatymams ir jos žmonėms.

Šiandien pas mus lojalumas valstybei yra sprendžiamas per lojalumą vienam ar kitam asmeniui. Ar Prezidentūros, ar Vyriausybės, ar savivaldos, ar kokios kitos valstybinės institucijos lygmeniu.

Jeigu paskiriami žmonės, kurie neturi profesinio, žmogiškojo orumo, kurie neturi savo nuomonės, jie niekada nesugebės vykdyti savo funkcijų.

Prezidentė pripažįsta, kad VSD vadovybė nepajėgia vykdyti savo funkcijų. Tai yra pasekmė to, kad į postus sustatyti tie žmonės, kurių pagrindinis tikslas buvo ne turėti savo nuomonę, ne laikytis įstatymo, o būtent vykdyti telefoninius nurodymus.

V.GAILIUS: Ne kartą kalbėjau apie institucijų kompetencijų bankrotą. Ypač kritinė Generalinės prokuratūros situacija. Neteisėtais ir teismų tokiais pripažintais Generalinės prokuratūros vadovų sprendimais padaryta žala valstybei.

Valstybė sprendžia visuomenės narių, gyvenančių ant skurdo ribos, išgyvenimo klausimus. O kažkoks nekompetentingas ir tikrai ne vietoje esantis Generalinės prokuratūros vadovas pagal Valstybės kontrolės pateiktas išvadas padarė ypač didelę žalą valstybei.

Ta pati VSD vadovybė per šią penkerių metų kadenciją instituciją iš esmės privedė prie kompetencijų bankroto. Ir mes šiandien susiduriame su grėsme nacionaliniam saugumui, su nauja terorizmo grėsme.

Aš tų „žalių žmogeliukų“ pasirodymus šalyse, besiribojančiose su Rusija, įvardysiu kaip naujos rūšies terorizmą. O VSD savo vadovybės sprendimais nubraukė trylikos metų investicijas į terorizmo prevenciją. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių valstybė VSD skyrė papildomus asignavimus.

Buvo įkurtas 60 žmonių terorizmo prevencija užsiimantis padalinys, surinkti profesionalūs žmonės. Bet jis buvo panaikintas, atsisakyta šitos funkcijos ir atsakomybių.

Mes šiandien grėsmės akivaizdoje neturime institucijos, koordinuojančios terorizmo prevenciją. Šimtai milijonų litų panaudota tokiam padaliniui parengti, ir prieš keletą metų mes pasakėme: nėra terorizmo grėsmės. Tai sprendimai, kurie padarė žalą valstybės nacionaliniam saugumui.

Kai liepos 14 dieną buvo pasakyta, kad VSD vadovybė neatlieka savo funkcijų ir daro žalą valstybei, tai valstybės vadovui reikėjo sėsti, tartis ir priimti greitus sprendimus. Jis negali dirbti, bet jis dirba ir toliau savo nekompetencija valstybei gali daryti žalą. Tai patinė situacija.

G.JAKAVONIS: Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

K.STOŠKUS: Kitados mūsų kultūros filosofai didžiavosi, kad esame tarp dviejų kultūrų - Rytų ir Vakarų. Mes čia esame pačia prasčiausia forma tarp Rytų ir Vakarų: iš Rytų atsinešėme totalitarizmo stuburą, o iš Vakarų lyg ir sukūrėme tokias demokratijos imitacijas.

Daugiausia mums demokratija siejasi su institucijų sukūrimu. O kaip jos funkcionuoja, kaip atlieka savo pareigas, kiek jos tarnauja valstybei, o kiek - atskiroms grupuotėms? Partijos yra svarbesnės už valstybės reikalus.

Kol tiesiogiai nesusidūriau su kai kuriais partijų lyderiais, aš net netikėjau, kad taip atkakliai būtų grumiamasi užmirštant, kas svarbiausia valstybei. Grumiamasi už tai, kas pasakė teisybę, grumiamasi „mes - jie“.

Už to „mes - jie“ niekas nemato, kokia yra situacija Lietuvoje. Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos? Kas vyksta mūsų teisėtvarkoje? Dažnai viskas aiškinama ekonomika.

Bet patys žmonės sako: „mums, kaip laisviems žmonėms, nesaugu gyventi šioje valstybėje, niekas negina, mes esame piktavalių žmonių stumdomi“. Savivalė nesustabdyta. Tie pikti žmonės, „prichvatizuotojai“ nutilo, kažkur užsiėmė vietas ir savivaliavimas tęsiasi.

Yra keletas dalykų: nežmoniška, didžiausia visoje Europoje emigracija, savižudybės, tos pačios širdies ir kraujagyslių ligos. Yra daugybė komponentų, kurie liudija: iš tikrųjų Lietuvoje piliečiams neužtikrinamos elementarios teisės, garantijos.

Nuvažiuoja ten, kur svetimi žmonės, prieina prie svetimo stalo, dirba kur nors svetimoje ligoninėje, ten jaučiasi daug saugesni, daug labiau apdrausti negu grįžę į Lietuvą. Na, ir pinigai.

Reikėjo spręsti demografijos, žmonių grąžinimo į Lietuvą problemą. Dabar iš tikrųjų nustebina, kad tų žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų daug daugiau, negu mes tikėjomės.

Bet ne tik čia bėda. Matau, kaip mūsų politikai susiaurina problemiką, viską paaiškindami vien ūkio problemomis. O ir teisėtvarka yra didelė jėga.

Kuo pareigūnas yra aukščiau, tuo svarbesni tampa moraliniai principai. Visko į įstatymus nesurašysi. Jeigu žmogus jau linkęs savivaliauti, labai greitai tos savivalės formos persiduoda ir kitiems.

P.URBŠYS: Mes kalbame apie valdžioje esančią nekompetenciją. Bet man atrodo, kad tai yra piktnaudžiavimas savo galiomis ir atsakomybės piliečiams, kuriems tie institucijų vadovai turi tarnauti, nebuvimas.

Išbalansuota sistema, žmogus nevertinamas kaip lygiavertis partneris, kuris reikalingas dialogui. Esantiesiems valdžioje žmogus nereikalingas kaip lygiavertis pašnekovas. Žmogus reikalingas tik tiek, kiek jis privalo vykdyti. Matome, kaip žmones skiria į valstybės tarnybą. Arba žmonės, kurie nori išlikti valstybės tarnyboje, yra priversti prisitaikyti prie šitų reikalavimų.

Pas mus esantieji valdžioje sutapatina save su valstybe. Jie nesutapatina valstybės su žmonėmis. Konstitucijos straipsnis, kuriame įrašyta, kad valstybę kuria Tauta, jau neveikia. Jis yra kaip poetinis aforizmas.

Jungtinės Karalystės premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) prieš referendumą dėl Škotijos atsiskyrimo pasakė tokią mintį: „Atsiminkite: aš, kaip premjeras, esu laikinas. Mano vadovaujama vyriausybė yra laikina. Jeigu jūs nemėgstate manęs ar vyriausybės, atsiminkite, kad mes esame laikini. Bet jeigu jūs pasisakysite dėl atsiskyrimo nuo Anglijos, tai jūsų sprendimas bus amžinas.“

Kuris iš Lietuvos politikų, mūsų valstybės vadovų išdrįstų taip pasakyti? Kad aš esu laikinas, kad jeigu jūs nemėgstate manęs, tai nereiškia, kad jūs turite negerbti valstybės. Nes aš nesu valstybė.

Reikalinga pilietinė savigyna. Patys piliečiai turi pradėti rūpintis savo pilietinių galių išsaugojimu. Savivaldybės rinkimai yra vienas iš būdų pamėginti tai padaryti.

Negalima sakyti, kad turime tą tikrąją savivaldos sistemą. Daugiau yra tarybiniai vykdomieji komitetai, transformuoti į tokius „europizuotus“ pavidalus.

Viskas keisis tiek, kiek žmonės suvoks, kad tik jie gali pakeisti tą situaciją.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“