Ar kitąmet mūsų žmonės bus galutinai apvogti?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Naglis PUTEIKIS, Artūras SKARDŽIUS, Virgilijus PODERYS ir europarlamentaras Valentinas MAZURONIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pastaraisiais metais daug abejonių kelia priimti sprendimai dėl „Lietuvos geležinkelių“, urėdijų reforma. Dar viena iš tokių sričių yra energetika. Kas vyksta mūsų valstybėje?

A.SKARDŽIUS: Kokios gi Kalėdos be dovanų? Manau, tikrai dėmesio vertas kalėdinis „Lietuvos energijos“ turto išpardavimas. Mūsų visų turtas, valdomas per akcijas, yra perduotas 2010 metais darant neteisėtą energetikos reformą, nes ji nebuvo įtvirtinta jokiais teisėtais aktais. Net Vyriausybės nutarimas, pasirodo, buvo visai ne tas, kai Valstybės kontrolė tikrino ir savo audito ataskaitoje pažymėjo. Turtas buvo perduotas sukurtiems „uabams“, t.y. aptarnavimo įmonėms.

Valstybės turtas, valdytas energetikų, turtas, kuris buvo energetikos įmonėse, tai yra ne technologinis turtas, ne pastotės, ne linijos, o tiesiog turtas, ypač Vilniaus mieste, labai brangiose vietose - senamiestyje, šalia Aušros vartų, šalia Gedimino pilies, prie pat Mindaugo tilto arba Aguonų gatvėje, - buvo perduotas „uabui“. Ir tas „uabas“, pradedant gruodžio 11 diena, baigiant gruodžio 20 diena, išpardavinėja tą turtą. Ne Turto bankas, vienintelė valstybės institucija, kuri skaidriai gali parduoti turtą, - Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta, kaip valstybės turtas yra privatizuojamas, - o uždaroji akcinė bendrovė pagal savo sugalvotas taisykles.

Yra nurodytos kainos, galbūt aukcione tos kainos pakils, šiandien jos yra juokingai mažos. Bet įdomu, kad prie šito parduodamo nekilnojamojo turto dovanų dar duodami žemės plotai su parengtais projektais. Pavyzdžiui, 2 hektarai žemės Žvejų gatvėje prie Mindaugo tilto devyniems naujiems statiniams iki aštuonių aukštų statyti. Garsioje Karalienės Mortos mokykloje, kuri išnuomota beveik neribotam laikui, Gervėčių g.4, netoli Aušros vartų, hektaras žemės su teise statyti 8000 kvadratinių metrų naujo ploto. 4 pastatai iki 4 aukštų. Žemė, kuri valdoma patikėjimo teise, duodama dovanų dar prie to turto, kuris bus parduodamas aukcione.

Kodėl gi ne kalėdinis išpardavimas? Tam buvo rengtasi nuo 2010 metų. Sugalvota schema, aišku, nenuskriaudžiant ir galvojant apie būsimą partijos lyderį, apie Gabrieliaus verslą, nes jis ten ir įsikūręs. Jam buvo suteiktos patalpos 2013 metais ten įsikurti, registruoti įmonę, subnuomoti kitai savo įmonei, buvo pradėta statyti nauja mokykla. Po to 2016 metais prieš rinkimus buvo sustabdyta ta statyba, bandoma parduoti, bet niekas nepirko todėl, kad buvo surašyti įsipareigojimai valstybės valdomos įmonės, t.y. UAB „NT valdos“, kad jie privalės pastatyti naują mokyklą, vykdyti visus įsipareigojimus ir išnuomoti ją už nustatytą sutartinę kainą. Dėl to nepavyko aukcionas.

Bet labiausiai stebina, kad daugiau nei 4000 vilniečių laukia grąžinant žemę natūra, o dabar ta valstybės žemė, valdoma patikėjimo teise, staiga pridedama kaip Kalėdų dovana prie kalėdinio išpardavimo, kuriam buvo rengtasi nuo 2010 metų. Todėl mes Seime specialioje tyrimų komisijoje nagrinėjome, kokiu pagrindu tai buvo daroma. Kaip minėjau, nebuvo jokio teisinio pagrindo daryti pertvarką, bet įdomu, kad Arvydas Sekmokas su privačiomis verslo grupėmis buvo parengęs pertvarkos planą. Ten buvo aiškiai parašyta: aptarnavimo įmonės, tarp jų ir „NT valdos“, bus privatizuojamos parduodant užsienio investuotojams, turintiems patirties šioje srityje. Viena įmonė, duomenų tvarkymo centras, jau yra privatizuota, ją nusipirko „Telia“, irgi aptarnavimo įmonė, kaina neskelbiama.

N.PUTEIKIS: Paminėta data - 2010 metai. Pasižiūrėkime, praėjo septyneri metai, vyriausybės keičiasi, o pigaus ir greito turto išpardavimo planas - ne. Ir koks čia mechanizmas veikia?

Pirmieji Sauliaus Skvernelio žodžiai, tapus premjeru, buvo labai teisingi: kad dabar viskas bus skaidru, viskas bus pagal įstatymą, kad svarbiausia yra valstybės interesai, piliečių interesai, kad reikia gausinti biudžetą, kad jeigu turtas bus pardavinėjamas, tai jis bus pardavinėjamas skaidriai. Ir šitie pareiškimai, kaip aiškėja, pradeda skirtis nuo praktikos.

Stebint iš Audito komiteto varpinės kyla toks jausmas, kad ne Vyriausybė „Lietuvos energijos“ įmones valdo, o „Lietuvos energijos“ įmonės delegavo Vyriausybei, konkrečiai - premjerui, patarėjus, kurie realizuoja „Lietuvos energijos“ planą. Kitaip tariant, toks jausmas, kad premjeras nekontroliuoja šitos pačios didžiausios valstybės įmonių grupės, o valstybės įmonių grupė diktuoja premjerui, jo komandai ir Energetikos ministerijai savo strategiją. Ir ta strategija, kaip teisingai pasakė A.Skardžius, susiveda į pastatų pardavimą geriausiose Vilniaus vietose.

Kompleksas anapus Mindaugo tilto, priešais Sporto rūmus, - tai ten auksinė kaina. Atsimenu, kai buvo ginčai dėl žydų kapinių išsaugojimo ir vadinamųjų Mindaugo apartamentų, kokios galingos jėgos įsijungė, netgi Amerikos kongresmenai įsikišo į šitų Mindaugo apartamentų statybas. Buvo skelbiamos kainos - Vilniaus senamiesčio kainos.

Labai keista, kad Lietuvos Respublikos premjeras, deklaravęs skaidrumą, staiga tyli. Mes įtikinome Energetikos komisijos pirmininką Virgilijų Poderį, kad jis padarytų pareiškimą. Jis papasakojo, kad turtas išparduodamas greitai, o tai reiškia - pigiai. Jis užsiminė, kad Turto bankas pardavinėja sandėliukus, kai valstybės misija yra visą valstybės turtą pardavinėti per Turto banką. Nes tai yra ilga procedūra, įtraukiami tarptautiniai pirkėjai, aiškūs kriterijai, pardavinėjama su žeme, kitaip tariant, valstybė, valstybės biudžetas gauna maksimalią naudą.

Greitas „Lietuvos energijos“ grupės nekilnojamojo turto išpardavimas tokiomis aplinkybėmis šiurpina. Ir man kelia daugybę klausimų, kodėl po tokių teisingų A.Skardžiaus, V.Poderio viešai pareikštų priekaištų Vyriausybei premjeras nesiima jokių veiksmų. Šiaip jis mėgsta komentuoti viską, o čia nėra ne tik komentaro. Visi Seimo nariai tikėjomės iš premjero ryžtingo žingsnio, kad jis padarys pareiškimą, jog „Lietuvos energijos“ grupė elgiasi neteisingai, jog jis, Vyriausybės vadovas, Vyriausybės posėdyje nusprendė protokoliniu sprendimu stabdyti šitą kalėdinį išpardavimą ir perduoti turtą Turto bankui, kuris galėtų ilgų procedūrų, kurios sukelia kainą, būdu tą turtą realizuoti.

Deja, mes matome mirtiną tylą. Aš, kaip Seimo narys, matydamas, kad „Lietuvos energijos“ grupė diktuoja premjerui darbotvarkę, esu pašiurpęs. Taip valstybė negali būti valdoma. Ne valstybės įmonių vadovai valdo Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos turtą, o Vyriausybė valdo turtą ir priima strateginius sprendimus. Premjero retorika apie teisingumą, skaidrumą, apie tai, kad jis atėjęs iš teisėsaugos, kad jis buvęs vidaus reikalų ministras, kad jis čia įves tvarką ir viskas bus teisinga ir skaidru, deja, negalioja „Lietuvos energijos“ atveju.

Kalbant apie A.Skardžiaus paminėtą duomenų centro pardavimą, mes išklausėme informaciją Audito komitete, tai man sukėlė tokius pačius jausmus, kad vyksta neskaidrūs dalykai. Kažkas siekia asmeninės naudos. Ir visa tai daroma valstybės sąskaita. Valdančioji koalicija nereaguoja į tai. Iš tikrųjų kažkas yra labai negerai mūsų valstybėje.

V.MAZURONIS: Aš gal kiek plačiau pasakysiu, kaip man atrodo šiek tiek iš šalies stebint procesus, kurie vyksta Lietuvoje esant šitai Vyriausybei. Man atrodo, kad Lietuvoje šiandien vyksta didžiulis, radikalus valstybės valdymo sferų įtakos, valstybės turto valdymo įtakos ir turėjimo persiskirstymas. Ir pagrindinių piniginių srautų persiskirstymas. Ir šie žingsniai daromi atskirose srityse visiškai su skirtingomis ideologijomis arba su skirtingais priėjimais.

Paimkime „Lietuvos geležinkelius“. Buvo teigiama, kad tai valstybė valstybėje. Kad tai superįmonė, kurią būtina suskaldyti, nes mažesnėje atsiranda galimybės skaidrumui. Gali sutikti su tokiu požiūriu, gali nesutikti. Sakykime, valstybės požiūris yra toks. Miškų pertvarka - visiškai priešingai. Buvo atskiros įmonės, urėdijos, kurios tvarkėsi. Dabar yra kuriamas analogas buvusiems „Lietuvos geležinkeliams“ - monstras, perimantis į vienas rankas milijardinį valstybės turtą, t.y. miškus, ir visus piniginius srautus. Nors jeigu kalbame apie miškų pardavimo sistemą elektroninėje biržoje ir pan., jokių nusiskundimų nebuvo. Jinai dirbo, viskas buvo normaliai.

Kalbant apie „Lietuvos energiją“, čia dabar vyksta kažkoks susiskaldymas, laiko išlaukimas ir turto, piniginių srautų ir visų kitų dalykų perdavimas tam, kam reikia. O visa tai maskuojama tokiais mini skandaliukais. Sukeliamas skandaliukas ir vyksta didysis turto, pinigų ir įtakos perskirstymas. Štai kas vyksta šiandieninėje Lietuvoje.

Vadinamojo likutinio ar nereikalingo turto energetikos sistemoje išpardavimas į šitą schemą visiškai įsipaišo. Ir nesvarbu, kokią schemą galima naudoti, svarbu, kad piniginiai srautai ir turtas patektų ten, kur režisieriams atrodo, kad jis turi patekti. Tą patį galime kalbėti apie atliekų deginimo gamyklas, statybas, atliekų tvarkymo sferas. Visur vyksta šie procesai.

Mano nuomone, vyksta pokiliminiai dalykai: Seime priimamuose įstatymuose arba pasisakymuose viršutinė paklodė lyg ir visiškai skaidri, o giliau vyksta afera valstybės lygmeniu. Vieną rytą atsibusime ir suprasime, kas čia įvyko, pamatysime, jog griaunamos visos dirbančios senos sistemos, kad valstybės turtas būtų perskirstytas, kam reikia. Ir atitinkama įtaka visam valstybės valdymui. Mano manymu, tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui, kaip dabar madinga sakyti. Tai labai rimti dalykai, kuriems nagrinėti turėtų būti skirtas atitinkamas Seimo dėmesys. Turėtų iš tikrųjų išsiaiškinti, kas vyksta, ir tai stabdyti.

G.JAKAVONIS: Valstybės turtas jau seniai yra ne aukso atsargos, o šalies galimybės pasigaminti tam tikrą energijos kiekį ir energetinę sistemą kontroliuoti savo rankomis. Kas dabar vyksta su tais išpardavimais, kai einama ne per Turto banką?

V.PODERYS: Tie dalykai visada vykdavo. Ir tie, kurie arčiau valdžios ar aplink valdžią, ar pačioje valdžioje, pamena, kad prieš 20-25 metus valstybės turto išvalstybinimas be privatizavimo procedūrų irgi kartais vykdavo. Bet tada politinė sistema jį stabdydavo, sakydavo: ne, taip negalima. Tai tada ir buvo pakrikštyta prichvatizavimu. Tą žodį gerai prisimename, dabar tas žodis primirštas. Į tuos procesus net nebekreipiamas dėmesys.

Vadybininkų požiūriu, dabar mes optimizuojame savo veiklą, lengviname bendroves ir išparduodame turtą. Bet yra ir kiti valstybiniai reikalai, bendrasis požiūris ar bendroji doktrina, kuri sako, kad valstybės turtas turi būti išvalstybinamas tiktai per privatizavimo procedūras, per privatizavimo institucijas, pagal privatizavimo įstatymą.

Galiu priminti kitą fenomeną. Tarkime, viešieji pirkimai. Jeigu kalbėtum su atskiru verslininku, atskiru vadybininku ar institucijos vadovu, visi tau pasakys: ne ne, jeigu nebūtų viešųjų pirkimų, aš labai greitai, efektyviai, su pasiderėjimais ir su sveiku protu žymiai greičiau ir pigiau nupirkčiau. Gal taip, gal ne. Bet valstybės mastu, sistemiškai tikrai yra gerai, kad yra viešieji pirkimai, kad yra procedūros, kad yra priežiūra, kad yra bendras sutarimas, bendra doktrina. Tokie pirkimai už valstybės pinigus turi būti daromi pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Lygiai taip pat ir su tuo privatizavimu - negali būti tokių vienetinių argumentų: čia galbūt greičiau, galbūt efektyviau. Turime pradėti nuo principo. Jeigu turtas yra išvalstybinamas, tada tai turi būti atlikta pagal tam tikras procedūras.

Prisiminkime, prieš penkerius ar septynerius metus buvo tokia valstybės turtą valdančios bendrovės „Visuomis“ idėja. Vienas svarbiausių kontrargumentų prieš „Visuomį“ buvo toks: ne ne, negalima, nes tai yra schema išparduoti turtą be privatizavimo. Tai buvo vienas iš argumentų atsisakyti „Visuomio“. Bet tada „Visuomio“ gerbėjai sakė: ne ne, tikrai čia negali būti, tikrai ne taip.

Dabar, sukūrus holdingus, - jų yra keli, dar daugiau ruošiama kurti, - lygiai tas pats daroma. Įkeli turtą į holdingo bendrovę, ir tada teisiškai jis nėra valstybės valdomas, jis yra valdomas holdingo bendrovės. Tada remiantis tokiu argumentu teigiama, kad ne, čia ne valstybės turtas, čia yra holdingo turtas, dėl to aš parduodu, kaip man atrodo. Sistemiškai žiūrint, tai yra pavojinga. Mes visi turime strategiškai apsispręsti, ar tai toleruojame, ar tai tikrai yra teisinga. O vienetiniai efektyvumo ar neefektyvumo argumentai turi būti padedami ant stalo, bet jie nėra pagrindiniai. Pradžioje turi būti fundamentalus valstybės požiūris.

G.JAKAVONIS: Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai? Ar tikrai reikia tokias valstybei reikalingas sritis atiduoti į privačias rankas?

A.SKARDŽIUS: Yra privatininko norai, yra viešasis interesas, galų gale yra nacionalinis saugumas. Ne kartą tuos klausimus kėlėme.

Ekonominiam nacionaliniam saugumui ir strategijoje, ir tarppartiniame susitarime, kuris rengiamas nacionalinio saugumo klausimais, yra absoliučiai nulinis dėmesys. Tokių užduočių Valstybės gynimo taryba, vadovaujama prezidentės, Valstybės saugumo departamentui neformuluoja. Tą pripažino Ekonomikos komitete Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas. Jiems nėra tokių užduočių, todėl jie savarankiškai neveikia toje plotmėje. O visos pasekmės, visas krūvis tenka visuomenei, kuri surenka biudžetą. Arba pinigai iš monopolinių sektorių iškeliauja į kitų valstybių biudžetus.

Matome finansinio tarpininkavimo sektorių, kai paslaugų įkainiai labai dideli, o pinigai iškeliauja. Ypač per krizę, kai skolinomės po 10 proc. Didelės sumos buvo paskolintos eurais. Vien palūkanų reikės mokėti 2 milijardus. Pagrindiniai sektoriai, kurie yra likę, - miškai, kelių įmonės, - yra jungiami į holdingus. Geležinkeliai, kuriuos saugome, kad nebūtų atskirta infrastruktūra, keleivių vežimas, krovinių vežimas. Nebūtų išskaidyta. Nuostolingos veiklos kaip keleivių vežimas ir infrastruktūra permestos valstybės biudžetui, o pelningoji veikla, kuri kompensuodavo, tai yra krovinių vežimas, atitektų privatininkams, kurie susižertų pelnus, o iš biudžeto būtų išlaikomi.

Net Europos Parlamentas 2007 metais priėmė specialų nutarimą, Lietuvai padarė išimtį todėl, kad Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, turinti geležinkelių susisiekimą iš trečios šalies į trečią per savo teritoriją. Tada su Audito komitetu teko nemažai kovoti ir su vietiniais grobuonimis, kurie bandė pasigvelbti krovinių vežimą. Tuo metu vienas milijonas tonų generuodavo 10 mln. litų - 3 mln. litų švaraus pelno „Lietuvos geležinkeliams“. Taigi tokia sistema veikė.

Šiandien matome, kad, be jokių skrupulų apkaltinus buvusią „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę nežinia kuo, - jokie kaltinimai nepasitvirtino, - 2018 metais turėsime 35 mln. kompensuoti keleivių vežimą iš valstybės biudžeto. Dėl infrastruktūros neaišku kaip - turbūt ateities klausimas. Turėsime didelę infrastruktūrą, prisiimtus „Rail Baltica“ įsipareigojimus, kurie negeneruos pajamų, tai daugiau socialinis projektas. Bet greičiausiai pervesime į pirminę įmonę, į Latviją, tuos pinigus už infrastruktūrą, kuri drieksis nuo Lenkijos sienos iki Talino per Lietuvos teritoriją, - didžiausias „Rail Baltica“ gabalas. O krovinių vežimas, kuris generuodavo pajamas, iškeliaus privatiems asmenims. Mūsų Vyriausybė buvo visiškai atskyrusi šių trijų sektorių valdymą ir tai tenkino Europos Sąjungos reikalavimus.

Grįžtant prie energetikos sektoriaus, matau, kad toliau vykdomas planas, pradėtas 2010 metais, kurį parengė tuometinis energetikos ministras. Dar kartą primenu, be jokio teisės akto - Valstybės kontrolė nerado tokio Vyriausybės nutarimo. Planas parengtas su privačiomis kompanijomis „Lawin“ ir „Ernst and Young“ ir tame plane numatyta atskirti įmones, perkelti jas į aptarnavimo įmones, o vėliau jas privatizuoti parduodant užsienio investuotojams, turintiems darbo toje srityje patirties. Tai štai toliau vykdomas tas planas. Nei buvusi, nei dabartinė Vyriausybė nesugeba suvaldyti valstybės valstybėje, t.y. „Lietuvos energijos“. Nei Viešųjų pirkimų tarnyba, nei Valstybės kontrolė, nei Antikorupcijos komisija, nei Audito komiteto pirmininkė nekreipia jokio dėmesio.

Asmeniškai dėl kalėdinio „Lietuvos energijos“ turto išpardavimo kreipiausi į valstybės kontrolierių, prašiau, kad jis, gindamas viešąjį interesą ir valstybės turto teisėtą ir efektyvų valdymą, kreiptųsi į prokuratūrą. Jis turi tokią teisę, bet, kiek žinau, dar nesikreipė, šio klausimo vengia.

N.PUTEIKIS: Norėjau atkreipti dėmesį, kad tokios aukštos ir skambios retorikos apie skaidrumą ir rūpinimąsi rinkėjais iki S.Skvernelio dar nebuvo. Jisai labai aukštai užkėlė tuos žodžius, ypač rinkimų kampanijos metu, ir dabar tai, kas vyksta, būtent tas kalėdinis „Lietuvos energijos“ turto išpardavimas, yra visiškai priešingas dalykas. Tokio skirtumo tarp žodžių ir darbų nesu dar matęs.

Šitame išpardavime skaudžiausia tai, kad nuo 1990 metų politikai niekaip neranda valios pasakyti, kad Lietuvos Respublikoje, jeigu yra nusprendžiama parduoti pastatus, turėtų būti parduodama ir žemė. Dabar žemę masiškai visos vyriausybės dalindavo nekilnojamojo turto pirkėjams. Kitaip tariant, parduodant sandėliuką arba buvusią elektros pastotę, prie jų priskiriamas milžiniškas sklypas. Parduodamas tik sandėliukas, žemė neparduodama, o tas, kas nusiperka tą sandėliuką, po to tame milžiniškame plote dažniausiai stato gyvenamuosius arba komercinius didelio aukštingumo namus ir gauna pelną, skaičiuojamą dešimtimis milijonų eurų.

Visi įstatymai labai aiškiai sako, kad prie nekilnojamojo turto vieneto turi būti priskirtas tik toks žemės sklypas, koks reikalingas tam nekilnojamajam turto vienetui eksploatuoti. Esmė, kad ne turtas kainuoja, o vieta. Ir čia atsiranda tikroji rinkos kaina. Jeigu privatininkas privatininkui parduoda, tai visada yra parduodama vieta. Dabar parduodamos pačios geriausios vietos, nekilnojamasis turtas, kuris „Lietuvos energijos“ įmonių holdingo yra perduotas antrinei „Lietuvos energijos“ įmonei „NT valdos“. Iš tikrųjų yra pardavinėjami auksiniai žemės sklypai ir kadangi apeinamos procedūros, tai parduodama ne per Turto banką, o pavadinkim tiesiai šviesiai - žemė yra dovanojama. Dovanojama užstatymui.

Jeigu Seimas nesugebės išleisti nutarimo, raginančio premjerą tai stabdyti, jeigu premjeras neras savyje jėgų sustabdyti šito prichvatizavimo, tai dar kartą geriausiose vietose esanti žemė, prisidengus neva nekilnojamojo turto pardavimu, bus padovanota konkretiems investuotojams, kurie ten pastatys grandiozinius pastatus, susižers dešimtis milijonų eurų gryno pelno, o Lietuvos Respublikos biudžetas beveik nieko negaus.

G.JAKAVONIS: Kaip šitoje situacijoje turėtų elgtis Vyriausybė?

V.PODERYS: Reikia apsispręsti, ar pritariame principui, kad valstybės valdomas turtas turi būti išvalstybinamas privatizavimo institucijų, pagal privatizavimo įstatymą, per Turto banką, ar gali būti išparduotas ir kitaip. Mano manymu, jeigu yra privatizavimo procedūros ir privatizavimo institucijos, tai per jas ir turi būti parduodama. Pinigai, gauti už tą turtą, turi keliauti į biudžetą ir tarnauti visuomeniniam gėriui. Visų pirma reikalinga politinė valia šiuo klausimu.

V.MAZURONIS: Manau, reikia padaryti labai paprastą dalyką: reikia įstatymu įteisinti, kad parduodant pastatus, pavyzdžiui, valstybės ar valstybės įmonių, turi būti ne pratęsiamos nuomos sutartys, o turi būti kartu parduodami ir žemės sklypai. Nežinau kodėl, bet buvo susidariusi tokia praktika: šiandien iš esmės turėdamas pastatą tu privalai turėti arba nuomą, arba nuosavybę. Įstatymiškai reikia įvardinti, kad parduodant pastatus miestuose, kur žemė brangi, - gal kitur kita situacija, - kartu privalo būti parduodamas ir žemės sklypas. Ir viskas būtų išspręsta. Turėtų būti labai aiškiai įstatymiškai pasakyta, kad tik taip, ne kitaip, ir šitie žemės sklypai turėtų būti pardavinėjami.

Kalbant apie tai, kodėl taip įvyksta, mano nuomone, čia yra dviejų lygių dalykas. Vienas, vadinkime, pagrindinis valstybinio lygmens dalykas yra tas, kad atėjusi nauja politinė jėga bando padaryti perskirstymą, kad užsitikrintų ekonominį pagrindą savo, kaip politinės valdžios, buvimui. Galbūt kai kurios valdžios šakos tokiu būdu ruošiasi išėjimui iš valdžios, bet tai yra būtent tas didysis žaidimas, perskirstymas yra tam, kad atėjusi politinė valdžia įgytų ir ekonominį užnugarį. O kadangi griaunant senas struktūras atsiranda savotiškas chaoso elementas, tai grupės, kurios jaučia situaciją ir gali kažką pasiimti, pasinaudodamos tuo irgi bando atplėšti sau gabaliuką ir didžiojo perdalinimo kontekste susitvarkyti savo smulkesnius reikalus. Mano supratimu, šiandien Lietuvoje vyksta dviejų lygmenų žaidimas, kuris yra pavojingas.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“