Ar mums reikalingas specialusis prokuroras?

G.JAKAVONIS: Valstiečiai ir žalieji savo programoje yra numatę tam tikrą specialiojo prokuroro statusą, nors Baudžiamasis kodeksas ir šiaip apibrėžia prokuroro statusą. Valstiečiai ir žalieji, kurie dominuoja Vyriausybėje, visa tai pateikia kaip labai naudingą reformą. Ar Lietuvos prokurorams tikrai taip trūksta galių, kad reikia dar kažkokio papildomo statuso?

A.PAULAUSKAS: Tas siūlymas nėra naujas. Dažnai Seime tokie siūlymai, bent jau balsu, buvo teikiami.

Niekas neneigia, kad kovą su korupcija reikia stiprinti. Turbūt niekas neteisina korupcinių veiksmų ir veikų, tačiau klausimas, ar reikia šalia prokuratūros sistemos specialiojo prokuroro institucijos. Galbūt šie autoriai tai yra nusižiūrėję iš Amerikos. Kiek žinau, dar vienoje ar dviejose valstybėse yra kuriama specialiojo prokuroro institucija. Tačiau Amerikoje specialiojo prokuroro idėja iškyla tada, kai reikia tirti prezidento, Kongreso, Senato narių padarytas veikas, nusikalstamas veikas ar galimas nusikalstamas veikas. Nes prokuroras JAV kartu yra ir teisingumo ministras, t.y. vykdomosios valdžios atstovas. Siekiant išvengti vykdomosios valdžios įtakos ir kuriamas ar suteikiamas kuriam nors prokurorui specialiojo statusas, kad jis nebūtų pavaldus generaliniam prokurorui, ir kuris, kaip minėjau, yra vyriausybės narys, ir galėtų objektyviai atlikti tyrimą.

Tačiau mūsų prokuratūra, skirtingai nuo Amerikos, apskritai nėra pavaldi nė vienai valdžios šakai - nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai. Galbūt arčiau yra teisminės valdžios. Ne kartą buvo akcentuojama, kad tiek prokuratūra, tiek teismas yra teisminės valdžios dalis, kuri atlieka bendrąją teisingumo funkciją. Mūsų generalinis prokuroras skiriamas dviejų svarbiausių institucijų, t.y. būtinas Seimo pritarimas ir prezidento paskyrimas. Kai žmogus yra paskiriamas, niekas negali jam nurodyti, kaip dirbti ir veikti. Prokuratūros įstatyme teigiama, kad prokuroras sprendimus priima savarankiškai, vienvaldiškai, vadovaudamasis Konstitucija, įstatymais, protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad prieš įstatymus visi asmenys yra lygūs, nepaisant asmens socialinės, šeimyninės padėties, pareigų, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo.

Dar daugiau - kai Seimas prieš keletą metų bandė išklausyti prokuroro ataskaitą ir dar buvo parengtas projektas, kad jeigu prokuroro ataskaitai nebus pritarta, galima būtų kelti klausimą dėl to pareigūno atstatydinimo, Konstitucinis Teismas, reaguodamas į prezidentės prašymą, atsakė, kad prokuroras apskritai nė vienai valdžios institucijai, taip pat ir Seimui bei prezidentui, neprivalo teikti jokių ataskaitų. Jis gali informuoti, bet jokiu būdu tai negali būti ataskaita ir tos ataskaitos niekas negali vertinti. Vadinasi, generalinis prokuroras, paskirtas penkeriems metams, yra visiškai savarankiškas, visiškai nepriklausomas ir gali puikiausiai atlikti savo funkcijas, kaip numatyta Konstitucijoje ir įstatyme. O jeigu kam nors kyla abejonių, ar jis tikrai gali atlikti savo funkcijas, tada reikia kelti klausimą, ar tinkamą žmogų mes išrenkame prokuroru.

Viskas priklauso nuo žmogaus vidinių nuostatų, nes galima tiek įstatymais, tiek normomis apibrėžti, kad tas žmogus yra savarankiškas ir nuo nieko nepriklausomas. Bet jeigu jis iš tikrųjų norės būti kam nors priklausomas, jis būtinai toks ir bus.

O pagal siūlomą projektą specialusis prokuroras būtų skiriamas generalinio prokuroro ir būtų jam pavaldus. Dabar tokių prokurorų yra kiek tik nori - skyrių vadovai, eiliniai prokurorai, visų jų toks statusas. Taigi specialiojo prokuroro statusas reikštų tik pavadinimo pakeitimą, - kaip buvo ta pati kompetencija, kaip buvo tas pats statusas, taip ir išlieka. Todėl man atrodo, kad kurti tokius institutus yra bergždžias reikalas. Tiesiog reikia pareikalauti, kad prokuratūra atliktų savo pareigą.

E.BIČKAUSKAS: Aš taip pat nesuprantu, kam reikalingas tas vandens virpinimas, nes iš principo jokio pasikeitimo nėra. Ir be jokių Vyriausybės projektų visa tai gali sureguliuoti generalinis prokuroras savo įsakymais, potvarkiais ar kuo tiktai nori. O dabar iš prokurorų išskiriama dalis tų, kurie gaus didesnį atlyginimą ir kurie, pasak projekto, užsiiminės vadinamosiomis rezonansinėmis bylomis.

Ponas Paulauskas turbūt atsimins, kai dar sovietmečiu buvome ypatingai svarbių bylų tardytojai prie respublikos prokuroro. Patikėkit, mes buvome absoliučiai savarankiški, tai buvo tam tikras elitinis padalinys, kuris užsiiminėjo tik rezonansiniais nusikaltimais ir tamsiais, kaip mes vadindavome, nužudymais, mes dirbome kaip komanda, turėjome netgi medicinos ekspertus, prokurorus kriminalistus. Kaip aš suprantu, dabar planuojama padaryti tą patį.

Pirmiausia mums reikėtų išsiaiškinti, ko mes norime ir apie ką kalbame. Jeigu kalbame apie aną laikotarpį, tikrai buvome pakankamai savarankiški ir niekas jokių nurodymų negalėjo duoti, beje, kaip ir dabar. Išskyrus vieną momentą, kai valdžia, tiek politinė, tiek prokuratūros, nesutikdama su tardytojo sprendimais, turėjo teisę paimti bylą ir perduoti kitam tardytojui. Apskritai ir dabar prokurorui duoti nurodymų niekas negali, bet atitinkamu momentu paimti bylą ir perduoti ją kitam prokurorui, kuris galbūt bus sukalbamesnis, galimybių, manau, yra.

Taigi grįžtu prie to, ko mes norime. Jeigu mes norime skirti prokurorą „ad hoc“, nors tai, kaip teigė A.Paulauskas, nebūdinga europinei teisei, kuris tirtų ypatingus, politinį atgarsį turinčus nusikaltimus, kuo tai skirtųsi nuo to, kas yra siūloma dabar. Aš dar kartą kartoju, kad esmės tai nekeičia, tai tik žodinis pasistumdymas. Keičiasi tik tai, kad tas prokuroras „ad hoc“, apie kurį aš kalbu, yra skiriamas iš esmės vienam tyrimui. Tai gali būti nebūtinai etatinis prokuratūros darbuotojas, tas žmogus gali būti teisėjas, gali būti buvęs prokuroras, pagaliau žmogus, kuris turi didelį visuomenės ir politikų pasitikėjimą. Tačiau vėlgi, o tai yra ne mažiau svarbu, jis būtų atskaitingas Parlamentui, ne kam nors kitam.

Pirmiausia jis turėtų turėti savą biudžetą, atitinkamas procesines teises, galimybę formuoti savą tyrimo komandą, t.y. kad niekas jam negalėtų daryti įtakos, bet pirmiausia jis turėtų turėti visuomenės pasitikėjimą, kad visuomenė negalvotų, kad kas nors jį paspaudė, todėl jis priėmė tokį sprendimą. Bet šiuo projektu tai nesprendžiama.

G.JAKAVONIS: Ar tokių prokurorų atsiradimas negriauna sistemos ir apskritai ar tai, kad jėgos struktūroms - policijai, kariuomenei - didinamas finansavimas ir algos, nors apie pedagogų atlyginimus niekas nešneka, neatsisuks prieš eilinius Lietuvos žmones ir demokratiją valstybėje?

A.PAULAUSKAS: Manau, kad premjeras S.Skvernelis, išėjęs iš policijos, matyt, turi tam tikrų skolų ar įsipareigojimų. Jis pats pradėjo tą reformą, žadėjo, kad atlyginimas bus ne mažesnis kaip 1000 eurų. Bet kai palygini policininko ar mokytojo atlyginimus, kai pradedantis mokytojas eina mokyti vaikų ir gauna 400-450 eurų, situacija nėra normali.

Manau, kad mūsų valstybėje mokytojas yra prioritetas. Jeigu mokytojas negauna adekvataus atlyginimo, tai ir mūsų vaikai greičiausiai negaus tinkamo išsilavinimo. O dėl tų struktūrų manau, kad prokuratūroje šiandien atlyginimai nėra menki, bent jie jau nekelia tokio klausimo. Jeigu atsirastų tokių prokurorų, kurie tirtų pačias sunkiausias bylas, gal ir būtų galima kokį priedą mokėti. Mokytojų atveju, man atrodo, padaryta didelė klaida, nes jiems atlyginimai nekelti jau daugelį metų. Todėl ir turime tokią švietimo sistemą.

E.BIČKAUSKAS: Visos šitos teisinės grandys - FNTT, STT, policija, prokuratūra - yra labai susijusios. Patirtis parodė, kad jeigu kurioje nors vienoje iš jų neatsižvelgdamas į kitas grandis padidinsi atlyginimus, sukelsi chaosą tarp kitų tarnybų. Nori nenori taip susidaro užburtas ratas. Todėl į visa tai reikia žiūrėti kompleksiškai.

Jei kalbame apie specialiųjų prokurorų atlyginimus, valstybės mastu tai yra labai menka suma. Tai jokios įtakos nedarytų. Tačiau reikia žiūrėti, ko mes norime iš tų specialiųjų prokurorų ir kokia jų atsakomybė.

A.PAULAUSKAS: Tas projektas iš tikrųjų nieko nesprendžia. Jis tikrai bevertis. Ir jeigu norima ką nors keisti, reikia kviesti specialistus, kurie parengtų projektą.

E.BIČKAUSKAS: Tai būtų rimtas ir sudėtingas projektas visomis plotmėmis, nes apimtų ir biudžetą, ir žmones, ir galbūt dideles išlaidas, todėl kyla klausimas, ar mes galime sau tai leisti.

G.JAKAVONIS: Mano subjektyvia nuomone, tai dar viena viešųjų ryšių akcija, kuri teisiškai nei Lietuvos žmonėms, nei prokurorams nieko neduos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“