Ar paskui skandinavus iš vaikų atimsime tėvus?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Virginija BALTRAITIENĖ ir Rimantas DAGYS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta TARVYDIENĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kai ruošdamasis kalbėjau su Editos Žiobienės vadovaujama Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, nuskambėjo replika: ką jūs Seime priimate, tokius įstatymus mes ir vykdome. Tai ką mes Seime tokio darome, kad atsiranda tokia padėtis?

R.DAGYS: Kai stojome į ES, visi rožinėmis svajonėmis gyvenome, kad ten absoliučiai viskas - gėris. Ypač skandinaviškas modelis labai geras. Dabar matome, kad toje ES yra įvairiai. Reikia suvokti skirtumą tarp skandinaviškos socialinės sistemos doktrinos ir mūsų įsitikinimų, istoriškai patikrintų vertybių, dėl kurių sovietmečiu mums pavyko išgyventi, išlaikyti kultūrą ir visa kita. Ta skandinaviška socialinė rūpyba pagrįsta tikėjimu, kad visas problemas gali spręsti valstybė, o ne kokia nors šeima ar kas nors. Šeima ten nevaidina didesnio vaidmens.

Pagal mūsų Konstituciją, mūsų supratimu, šeima viską sprendžia, jinai yra pagrindinė, mes jai galime padėti, o ne ją kuo nors keisti. Čia susiduriame su skirtingais požiūriais. Paskui žmonės, išvykę į Norvegiją, į kitur, pirmai progai pasitaikius, praranda vaikus. Norvegai net Jungtinių Tautų ataskaitose pakliūva į blogiausiai besitvarkančių šioje srityje sąrašą, apie tai žmonės nežino. O bėda ta, kad mėginame diegti šitas sistemas vaikų teisių srityje. Aklai mėgindami pamėgdžioti madas, galime sugriauti tai, ką turime neabejotinai vertingo. Tas mėgdžiojimo sindromas ne visada yra geras.

G.JAKAVONIS: Turime pavyzdį - Skandinavijos bankų įsigalėjimą. Matome su tuo susijusias problemas ir vis vien į skandinavus žiūrime kaip į labai gerą pavyzdį. Pamenu, kai Valerijus Simulikas vadovavo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, mūsiškiai nuvažiavę į Suomiją nusikopijavo eksperimentinį modelį, kurį suomiai pasidarė nedidelėje teritorijoje, vėliau tas modelis nepasiteisino ir ten jo atsisakė, o mes Lietuvoje prisitaikome. Iš kur tas aklas savo interesų nepaisymas, žiūrėjimas į skandinavus kaip į dievus?

V.BALTRAITIENĖ: Didelį vaidmenį suvaidino tai, kad 50 metų neturėjome teisių. TSRS buvo nuleisti įstatymai ir turėjome vykdyti. Kai kas buvo gerai ir ten, buvo drausmė, bet žmogaus laisvės nebuvo - dabar aklai puolame į labai laisvą pasaulį, kuris, visi tikėjomės, yra gėrybių gėrybė. Antras dalykas - tas aklas kopijavimas. Mūsų žmonių mentalitetas visai kitas, nesakau, kad jis blogesnis, turime daugelį vertybių geresnių negu tie Vakarai.

R.DAGYS: Išgyvenę ekstremaliomis sąlygomis.

V.BALTRAITIENĖ: Taip, kitos valstybės to galbūt neturėjo arba labai seniai tas ekstremalias sąlygas išgyveno, tai nereikia savęs visą laiką mušti, kad čia mes blogieji, ir aklai kopijuoti viską. Vienas atėjęs ministras ar komiteto pirmininkas kopijuoja vieną valstybę, kita politinė jėga atėjusi kopijuoja kitą, bet mes iki šiol nieko nesukūrėme savo, pritaikyto savo ekonominėms sąlygoms, savo mentalitetui, savo geografinei padėčiai. Jau praėjo daugiau nei 20 metų - 25 metai, tai jau turėtume pradėti kažką savo kurti, pažiūrėdami į tai, kas yra gerai kitose valstybėse, bet ir įvertinti, kas ten blogai.

Grįžtant prie vaikų, vaiko teisių, tai turėtume labai labai gerai įvertinti, ką galime kopijuoti iš Vakarų, iš tų pačių skandinavų, ko negalime. Nes žaisti su šeima ir su vaiku - taip tikrai negalima. Tai ne dviejų įstaigų jungimas, kai gali vienai politinei jėgai atėjus sujungti, kitai - išskaidyti, vienas funkcijas atiduoti ar kitas. Čia gali sugriauti visą valstybę. Nežinau, ar mums patiems kartais informacijos trūkumas, ar rožinėmis spalvomis gyvendami daug kam pritariame, bet aš manau, tendencingai iš kai kurių Europos valstybių, iš kai kurių jėgų eina mėginimai kai kuriuos įstatymus prastumti Lietuvoje. Turime būti labai budrūs, nes taip galime lengvai sugriauti valstybės pamatą, aš šneku ir apie šeimą. Kaip nori kas, gali vertinti, aš - už tradicinę šeimą.

R.DAGYS: Kitokios šeimos ir negali būti.

V.BALTRAITIENĖ: Taip, ir negali būti. Už šeimą, už tai, kad reikia pripažinti: ir mama viena gali auginti vaiką, ir tėtis gali vienas auginti vaiką - bet kad šeimos apibrėžimas išliktų. Jeigu yra santuoka, tai santuoka turi būti tarp vyro ir moters, jokiu būdu kitokios negali būti. Ir turi būti santuoka, partnerystėje - prašom, kas nori, gyventi, bet tai nėra šeima. Mano toks įsitikinimas, gali mane kritikuoti, gal aš esu anos kartos žmogus, bet taip mąstau.

G.JAKAVONIS: Esu kilęs iš pedagogų šeimos, neseniai lankydamasis mokykloje maniau, kad vaikas paliktas po pamokų, pasirodo - jis vienintelis atėjo į paskutinę pamoką. Vaikai masiškai neina į pamokas, nes tėvai jų neverčia, o mokytojai žino - nieko nepadarys. Galiu pasakyti kitą pavyzdį: susipešus dviem vaikams, direktorius įsikišo ir juos išskyrė, vienam liko mėlynė - tėvai padarė abdukciją, ir rugsėjį direktoriui baudžiamoji byla. Tai kur sveiko proto riba tarp vaiko teisių ir vaiko pareigų supratimo?

O.TARVYDIENĖ: Turime labai gerą priežodį, kad vaikai yra tėvų atspindžiai. Mūsų tarnyba susiduria su padariniais, ne su priežastimis, būtent su tais skaudžiais atvejais, kai nukenčia vaikas, nukenčia kiti vaikai, vaikai nukenčia nuo suaugusiųjų. Ką mes savo darbe pastebime? Kad labai gražiai kalbame apie šeimą, apie šeimos vertybes, bet kalbame daugiau apie išorinę šeimą, ne apie vidines jos vertybes. Tarnyboje veikia nemokamas pagalbos vaikams telefonas, ir labai keista ir liūdna, kai vaikai, gavę gerą pažymį, skambina pasipasakoti ir pasidžiaugti tarnybos konsultantams. Kai paklausi, kodėl nepaskambini mamai, atsako, kad mama užimta, šiuo metu dirba. Tai ir atspindi vidaus santykius šeimoje: vis dėlto nėra šeimoje bendravimo, vienas su kitu neaptaria, kas įvyko per dieną ir pan.

Galime būti labai principingi ir ginti šeimos vertybes, bet pirmiausia reikia kalbėti apie vidines vertybes, kad tėvai turi bendrauti su vaikais. Kur vaikas išmoksta pagarbos? Pirmiausia šeimoje. Mes visi augome ir nė vienam vyresnės kartos žmogui nebuvo net klausimo, ar turi teisę ginčytis su mokytoju, nes mus taip auklėjo tėvai, mes buvome mokomi gerbti suaugusį žmogų. Tas vertybes vaikas atsineša iš namų, ne iš kažkur kitur. Aš manau, pirmiausia turime stiprinti vidinį šeimos gyvenimą: jeigu matome, kad šeima nesusitvarko, galbūt jai reikia socialinio darbuotojo pagalbos. Labai džiugu, kad atsirado pozityvios tėvystės kursai, jie galbūt padės tėvams suprasti, kad su vaiku reikia daugiau bendrauti, daugiau laiko praleisti.

R.DAGYS: Nesutinku su jumis, problemos šeimoje kažkodėl nesisprendžia, nors Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad santuoka - išskirtinis ir globojamas dalykas. Pagalba santuokai, pasiruošimas šeimai - taip, 15 tūkst. šeimų kasmet per šeimos centrus ir bažnyčias pereina pasiruošimo santuokai kursus, jiems valstybė skiria 20 tūkst. litų. Visoms šeimos stiprinimo programoms - 470 tūkst. litų per metus. Visoms kitoms - vaiko atėmimo tarnyboms, jau galima skaičiuoti milijonais.

Pats laikas Seime imtis šeimos, santuokos stiprinimo įstatymų priėmimo - viso paketo, kad būtų pagalba šeimoms, kad jos nesiskirtų, kad suprastų, kaip tarpusavy gyventi, vienas kitą papildyti. Bet iš jūsų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo, ateina įsakymai, apskritai paneigiantys vyro ir moters skirtumus. Įvedamos papildomos socialinės lytys per visokias Stambulo konferencijas, kur, atsiprašau, lytis kiekvieną dieną keičiasi. Tai apie kokią čia šeimos pagalbą, apie kokią atsakomybę kalbame, kai tėvas ir motina galės kiekvieną dieną pasiskelbti, kad šiandien jis - vyras, o rytoj - moteris.

V.BUDNIKAS: Aš norėčiau Seimo narių dėmesį atkreipti, atsargumą pabudinti. Paminėjote partnerystės institutą. Tai jūs turėkite galvoje, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad partnerystėje gyvenančių žmonių teisės turi būti vienodos kaip ir santuokoje. Santuoką mes norime Konstitucija sustiprinti - kad santuokoje gyvenanti šeima būtų tvirtesnė.

Noriu pasakyti, štai kur pagrindinis požiūrio, mūsų nesutarimo taškas - mes bėgame nuo tikrovės. Ir štai kodėl. Aš jums pasakysiu paprastą statistiką: Lietuvoje mažiausias darbo užmokestis iš Baltijos valstybių, daugiausia savižudžių iš ES ir pasaulio valstybių, didžiausias alkoholizmas iš Europos valstybių, daugiausia patyčių iš 29 pasaulio valstybių. Lietuvoje kas penktas žmogus gyvena skurde. Vos ne pusė Lietuvos šeimų - 42 proc. - dėl nedarbo ir kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo. Trečdalis šeimų, kurias sudaro 2 suaugę asmenys ir kurios turi 3 ar daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.

Kodėl aš tai sakau? Ogi mėginkime susieti su nuolat peršamomis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisomis. Jau sykį Rimantė Šalaševičiūtė, rodos, ir Ona Valiukevičiūtė pasiūlė pataisas, tai visuomeninės organizacijos padėjo, kad Seime jos nepraslydo. Dabar ministerijos tinklalapyje tas įstatymas vėl kabo... Va 2 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad smurtas prieš vaiką - „kai vaikas patiria kito asmens neatsitiktinį neveikimą, darantį jam emocinį poveikį, ar nepriežiūrą, galinčią sukelti žalą vaiko orumui“. Aš praleidau kai kuriuos žodžius, kad suprastumėte, kokio absurdo yra. Tai - įstatymo raidė, ir tuo pagrindu aš galiu sakyti, kad tėvas ir motina smurtauja prieš savo vaiką. Norvegijoje panašių atvejų yra, kad už vaiko emocinių poreikių netenkinimą jis atimamas.

Dabar 2 straipsnio 3 dalis, emocinis smurtas. „Nuolatinė neigiama kito asmens nuostata dėl vaiko, jo individualumo nepripažinimas, galintis sukelti žalą vaiko emocinei, dvasinei raidai“ - tai smurtas, žinokite. Ir kai patvirtinsime, tai bus įstatymas. Ir trečia, kodėl aš apie ekonomiką kalbu: „Nepriežiūra - kito asmens nuolatinis, nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių ir dvasinių poreikių netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko pažintinei raidai.“ Štai čia ir atsiveria viskas. Net Švedijos ambasadorė ir Šiaurės ministrų tarybos atstovas Lietuvoje sutiko - sako, jūs gi negalite lyginti Švedijos gyvenimo sąlygų su Lietuvos. O jų įstatymo nuostatas dėl vaikų pagrindų norima perkelti į mūsų.

Taigi pas mus, jau minėjau, beveik pusė šeimų gyvena skurde, iš kas antros šeimos šituo pagrindu, „dėl nepriežiūros“, gali ateiti ir atimti vaiką. Ar ne tam ruošiama dirva? Neva tu nekaltas, o paskui pasidarysi kam nors kaltas, kam nors bus patogu tą įstatymo raidę panaudoti: neprižiūri vaiko, jam nepakanka apsirengti, dar ko nors - ir atimi... Ir štai šitos įstatymo nuostatos teikiamos antrą kartą, nors jau sukritikavome, Vyriausybė atmetė. Tai su šituo, kaip jūs sakote, mentalitetu, nežinojimu, įvardykime tiesiai - lobizmu, mes, nevyriausybinės organizacijos, kovojame. Ir norime, kad Seime matytų, kas tie lobistai, kas nori tą įstatymo pataisą prakišti.

G.JAKAVONIS: Tarpukario Lietuvoje mokytojo, kunigo, daktaro profesija buvo vertybė. Sąjūdis, Meilės Lukšienės mokykla užtvirtino tautinės mokyklos pagrindus. Prie šito stalo buvo pasakyta: mes augome tarybiniais laikais, bet mus mokė smetoniški mokytojai. Dabar augame liberaliais laikais, o moko tarybiniai mokytojai. Ar priežastis nėra vertybių kaita, visiškas jų nebuvimas, ištrynimas iš sąmonės?

V.BALTRAITIENĖ: Nežinau, ar tos vertybės yra nustumiamos, bet tendencijos tokios yra. Atsiminkite, kad užaugo nauja karta, mokytojai - galbūt vyresnio amžiaus, iš tarybinių laikų, o tėvai jauni, kai kurių vaikai gimę prieš Nepriklausomybę, bet augę, brendę Nepriklausomybės metais, matę tą liberalizmą ir laisvės daugiau patyrę, kitaip žiūri į savo vaiką ir teises nerealias suteikia. Nenorėčiau išskirti nei vaiko, nei tėvo, nei nieko, bet jeigu tau uždraus ką nors sakyti - tavo teises pažeis. O jeigu tu sakai mokytojui, tai jo teisės nepažeidžiamos? Ir jeigu vaikas pasako, kad tave, tėveli, mokytoja ar auklėtoja kviečia, tas atsako, neklausyk tos durnės.

Yra taip šeimose, nieko nepadarysi, toks kai kurių jaunų šeimų auklėjimas, ir keisčiausia - ne tik socialinės rizikos šeimose taip yra. Turbūt pats baisiausias dalykas, kad tai vyksta pasiturimai gyvenančiose šeimose, kurių vaikai gerai aprengti, užtenka pinigų, bet, kaip minėjote, nėra bendravimo. O jeigu ir yra tas bendravimas, tai tėvų toks neigiamas atsiliepimas rodo, kad jiems nerūpi vaiko interesai, jiems labiau rūpi savi interesai. Kas tai lemia, ar ekonominės sąlygos, kad tėvams reikia uždirbti ir jie nori, kad tas vaikas kuo geriau gyventų, bet nebežiūri jo emocinio lauko?..

Aš matau tokią išeitį: turime keisti socialinę politiką. Mano nuomone, socialinė politika turėtų būti tokia, kad socialinis darbuotojas dirbtų ne tik su geriančiomis šeimomis, kurios neturi socialinių įgūdžių, bet lygiai taip pat dirbtų su vaiku, kuris gyvena pasiturinčioje šeimoje.

Pažiūrėkite, kas nusižudo, kokių šeimų vaikai. Ar tas, kuris visiškame varge gyvena, nepavalgęs, ar tas, kuris yra ir privalgęs, ir turi gražių drabužių, ir viską, bet su juo niekas nebendrauja? Tai aš manau, kad mūsų socialinė politika ir vaiko atžvilgiu, ir tėvų - vieno vaiko atžvilgiu negali būti, turi būti visos šeimos atžvilgiu ta socialinė politika - turi šiek tiek kitaip vystytis. Turime daugiau dirbti su visų socialinių sluoksnių šeimomis, daugiau dėmesio skirti tėvų bendravimui, o ne eiti kaip Norvegija: kas truputį ne taip - vaiką atėmė ir išsprendė problemą.

Aš manau, problema išspręsta tada, jeigu vaikas lieka šeimoje, su juo yra normaliai bendraujama, jis nepatiria emocinio šaltumo, su juo pasišnekama. Kad nebūtų statistika, kad per dieną 7 minutės skiriamos bendrauti su vaiku, - toks yra vidurkis. Ir jį nulemia būtent dirbančios šeimos, pasiturinčios, o ne tos, kurios blogiau gyvena materialiai. Jos vaikui kartais daugiau skiria laiko negu ta šeima, kuri gyvena labai turtingai, ten jau auklė sėdi, ir kiekvienam vaikui atskira... Tai čia daug ką reikia keisti, bet turbūt ne taip lengva. Aš sakau, kad nacionalinio saugumo pagrindai yra šeima, vaikas. Bendravimas ir jaunosios kartos ugdymas pats pagrindinis iš mūsų nacionalinių pagrindų turėtų būti.

G.JAKAVONIS: Šešti metai dirbu Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje ir matau tą švedų dominavimą. Jie labai gražiai ima komitetų pirmininkų postus. Ir jų ideologija skamba kaip ruporas. Ne tik vaikų, bet ir vyro ir moters lygybę jie smarkiai akcentuoja.

R.DAGYS: Ne lygybę - vienodumą... Jeigu mes žiopli, tai visus postus iš mūsų ir atims. Jeigu jau suplakamas realus smurtas šeimoje, kaip kolega sakė, emocinis smurtas ir poreikis, elementarus kaprizų tenkinimas ir padaroma auklėjimo priemonė, tai tada aš jau nieko nebesuprantu.

O.TARVYDIENĖ: Šiek tiek reikia pakomentuoti. Kokia dabar yra didžiausia problema? Ta, kad socialinės, vaiko teisių tarnybos su šeima susiduria tada, kai jau padėti be galo sudėtinga, kai problema labai toli pažengusi ir vienintelis, kad ir koks skaudus būtų, sprendimas - paimti vaiką. Šiuo įstatymu ko siekiama? Kai jūs apibūdinote emocinį smurtą, ten buvo žodis „nuolatinis“, t.y. kai šeimos nariai nuolat tai daro, o ne vieną kartą netinkamai pasielgia.

R.DAGYS: Tris kartus per dieną pasako „susiplauk indus“?

O.TARVYDIENĖ: Ne, tai nėra emocinis smurtas. Aš kalbu apie konkrečius atvejus, kai mama klasės draugų akivaizdoje vaiką debilu, durniumi ir kitaip išvadina. Paskiau mes norime, kad tas vaikas iš draugų nesityčiotų.

R.DAGYS: Tai jūs atsakykite, ar emocinis smurtas - tris kartus...

G.JAKAVONIS: Nekritikuokime vieni kitų.

O.TARVYDIENĖ: Tai aš jums atsakiau, kad tai nėra emocinis smurtas. Aš paprašau sūnaus ir keturis kartus per dieną susiplauti indus.

V.BUDNIKAS: Čia ne kritika - klausimas: jūs sakote, „kai tai daro“, veikia, o aš kalbėjau apie įstatyme minimą „neveikimą“...

O.TARVYDIENĖ: Tas neveikimas - jūs pažiūrėkite - „neatsitiktinis“. Neatsitiktinis neveikimas tai nėra žmonių nežinojimas, tai yra piktnaudžiavimas: kai tau pasako, kai tau padeda, o tu vis tiek toliau nedarai. Šitą įstatymą reikia skaityti nuosekliai. Kai tokie atvejai nustatomi, pirmiausia ką darome pagal šitą įstatymą? Susėda specialistų komanda ir parengia pagalbos šeimai planą, o ne paima vaiką.

R.DAGYS: Specialistas - geriau negu šeima?..

O.TARVYDIENĖ: Kartu su šeima. Padeda šeimai suprasti, dėl ko yra vienokia ar kitokia problema, spręsti kartu tą problemą. Vaikų paėmimas tikrai nėra tikslas ir nėra siekiamybė. Kaip jūs ir minėjote, vaiko išlaikymas globos institucijoje bent 2,5 tūkst. kainuoja: jeigu vaiką valstybė nuo mažumės iki 18 metų augina - tai jau pusė milijono. Jau nekalbame apie emocinę žalą - kaip sakote, kad ir kur vaikas augtų, jis pirmiausia veržiasi pas biologinius tėvus.

Ką dar matyčiau teigiamo šitame įstatyme? Vaikas kaip yra šiuo metu paimamas? Atvažiuoja socialiniai darbuotojai, įvertina, ima vaiką ir veža, jeigu šeimoje yra grėsmė jam. Dabar tas paėmimas galės būti sankcionuotas tiktai teismo - įvedame dar vieną instituciją, kuri dar labiau patikrins, ar iš tikrųjų tas paėmimas reikalingas kaip kraštutinė priemonė. Tai čia matyčiau saugiklio įdėjimą, o ne skatinimą paimti vaiką.

Toliau, jeigu kalbėsime apie patyčias, apie savižudybes, žinokite, skaidžiausia matyti, kad žiauriausiai tyčiojasi normalių šeimų vaikai. Ir tyčiojasi iš kokių vaikų? Iš socialinės rizikos. Kai normalių tėvų, pasiturinčių, vaikai sugeba socialinės rizikos vaiką įmesti į šiukšlių konteinerį prie mokyklos ir uždaryti dangtį, paskui filmuoti ir dėti į socialinius tinklus - tai yra normalu? Tai nėra normalu. Tai va noriu pasakyti, kad tose šeimose, kurių vizualus knygos viršelis gražus, iš tikrųjų galbūt labai daug problemų. Tik mokytojas neturi, tarkime, įrankių pakviesti tą šeimą, kad jai padėtų. Tai va, nustačius tokį nuolatinį neveikimą, nuolatinį piktnaudžiavimą, bus pagrindas susikviesti specialistų komandą su šeima ir sudaryti planą, kaip spręsti šitą problemą.

R.DAGYS: Norėčiau reaguoti į Odetos teiginius, kurie, mano galva, yra labai pavojingi. Pirmiausia tas emocinis smurtas niekur nėra įteisintas, čia - mūsų naujiena. Emocinio smurto apibrėžti beveik neįmanoma, tai subjektyvus dalykas. Nes jeigu emocinis smurtas yra bet kuri nuolat sukeliama neigiama emocija, tai ir pastaba auklėjant visąlaik sukelia neigiamą emociją - niekas niekada nesidžiaugia gavęs kokią nors pastabą. Ir jeigu tėvas arba motina nuolat duos pastabas, tai bus pretekstas intervencijai į šeimą. Ir kas tada spręs? Subjektyvūs žmonės savo vertinimu, pagal savo supratimą? Teisių tarnybos? Tai yra labai pavojingas kelias. Ir jis, mano galva, nukreiptas griauti pasitikėjimą šeima, nes kažkas geriau negu ji nuspręs, kaip reikėtų auklėti.

Ką dabar švedai turi? Daugiau negu 20 tūkst. vaikų atimama per metus grynai dėl šitos sistemos egzistavimo. Sistema sukuriama ir jinai pati save pradeda maitinti, save pateisinti, jai reikia vis daugiau lėšų. O paskui atsiranda biznis vaikais ir pan.

Nereikia tada verkti dėl norvegų: viskas yra pateisinama, norvegų tarnybos veikia teisingai, gerai, tai yra geras atvejis. Ir tada nereikia net kalbėti apie mūsų vaikų teisių gynimą, nes viskas teisingai padaryta, remiantis tokia pat koncepcija, kurią jūs ką tik gynėte.

V.BALTRAITIENĖ: Aš į tą patį norėčiau reaguoti, ir aš turbūt nepulčiau į tokį kraštutinumą, nei į vieną, nei į kitą, nes pripažinkime, kad apibrėžti emocinį smurtą yra sudėtinga, bet jis yra turbūt daug baisesnis, negu vaikui užduoti per užpakalį ar per nagus, jeigu ką blogai padarė. Jeigu iš tikrųjų vaikui - nereikia prie visų, kad ir namie - ištisai kalama, tu durnas, tu debilas, nieko nesugebi, tai toks smurtas padarinius turės žymiai didesnius negu kelis kartus suduoti diržu, jei iš tikrųjų pasielgė blogai, ar į kampą pastatyti.

R.DAGYS: Tai diržas - čia jau kriminalas...

V.BALTRAITIENĖ: Tai aš žinau, kad kriminalas, visi mes to diržo gavę esame. Bet noriu pasakyti: taip, labai sunku įstatyme apibrėžti, kas tai yra ir kada reikia į tai atkreipti dėmesį, kada nereikia. Aš grįžtu prie to, kad darbas ne su vaiku, o su tėvais turi būti, su jauna šeima. Ir socialiniams darbuotojams - jų kiekvienoje seniūnijoje yra - turėtume skirti tuos pinigus, kuriuos skiriame globos namams. Jie turėtų būti sujungti, negali būti atskiras socialinis darbuotojas mokykloje, atskiras seniūnijoje, atskiras savivaldybėje, atskiras vaiko teisių tarnyboje.

O.TARVYDIENĖ: Jeigu mušti suaugusį žmogų yra kriminalinis nusikaltimas, tai mušti vaiką diržu taip, kad jis ateina į mokyklą su rėžiais, yra lygiai toks pat smurtas. Kalbu ne tik kaip darbuotoja, bet ir kaip mama: kartais būtų lengviau pliaukštelėti, nutildyti negu kalbėti ir padėti vaikui suprasti, kad tai, ką jisai daro, yra negerai. O smurtaujame mes, suaugę žmonės, dėl ko? Dėl to, kad darbe dažnai ant mūsų užšaukia, grįžtame pilni blogų emocijų ir, užuot su vaiku kalbėjęsi, jam kuo daugiau dėmesio skyrę, randame lengvą sprendimo būdą - jį užtildyti.

R.DAGYS: Mes neikime į kraštutinumus ir nesistenkime ekstremaliais pavyzdžiais paneigti esmės. Minėjau, neigiamą pavyzdį švedai rado ir sunaikino visą šeimos institutą. Tai - ne tas kelias, negalima šitaip daryti. Tokiu būdu aš galėčiau paneigti pareigą Tėvynei - tai tokia pat prievarta, tu turi atlikti, ko nenorėtum atlikti. Neperlenkime lazdos, turi būti balansas, kai kalbama apie vaikų teises. Skirkime tuos ekstremalius atvejus, su kuriais reikia kovoti - niekas dėl to nesiginčija - nuo pritemptų sąvokų, kurios gali virsti visai kitais dalykais.

Daugiau informacijos rasite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“