6 nuotr.Šią diskusiją paskatino Seime vis dar vykstantys 2012 metų biudžeto svarstymai. Matydami, jog neišvengiamai reikia mažinti išlaidas ir gauti papildomų lėšų, valdžios vyrai toliau susikaupę svarsto, ar įvesti papildomus nekilnojamojo turto, prabangos prekių, kai kurių transporto priemonių ir kitokius mokesčius. Juk kaip ne kaip būtina subalansuoti 3 procentų deficitą. Tačiau ar tai tinkami būdai „užlopyti“ biudžeto skyles ir nutiesti kelią į geresnį (arba bent jau ne blogesnį) gyvenimą ateinančiais metais?
Atsakymą į šį klausimą ir pabandysime pateikti šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, profesorius ir socialinių mokslų daktaras Povilas GYLYS, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNIŠKINIENĖ ir verslininkas Antanas BOSAS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Antanai, kaip vertinate tai, kas vyksta Seime, ir ar matote kokią pažangą?
A.BOSAS: Per trejus metus pažangos kol kas nematyti. Lietuvos gyventojai, mokesčių mokėtojai, negali tikėti nei šia Vyriausybe, nei Seimu. Kiek kartų ir premjeras Andrius Kubilius, ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė mušėsi į krūtinę, kad mokesčiai nebus didinami ir nebus įvedami nauji. Bet praeina kiek laiko, ir pradedama svarstyti apie naujus mokesčius. Mokesčius galima subalansuoti, bet tai daryti reikia ne buhalteriškai, o atliekant analizę visais aspektais. Šiuo atveju yra daug sinerginių efektų. Jie yra tiek teigiami, tiek neigiami. Pirminė mokesčių reforma sukėlė neigiamus sinerginius efektus. Jeigu tai būtų atlikta protingai, išsimiegojus, tai neturėtume tokios gilios duobės, kokią turime šiandien. Problema ta, kad nėra sistemos, kur būtų matyti tiek makroekonomikos, tiek mikroekonomikos vystymasis. Biudžetas klijuojamas kaip kregždžių lizdai, atskirais gabaliukais, o tai turi labai daug neigiamų padarinių. Pirma, tai neapibrėžtumas verslui, vis dėlto verslas yra pagrindinis mokėtojas į biudžetą ir jis negali rengti ilgalaikių strateginių planų, negali planuoti investicijų, nes nežino, kas bus rytoj ir kur tos investicijos dings. Pažiūrėkite, Danijoje, kitose išsivysčiusiose šalyse yra sistema, yra keletas mokesčių, ir visi žino, kada už ką reikia mokėti. Ten žmonės žino, kad ir šiemet, ir po 10 metų jie mokės taip pat. Tai didžiulė pagalba planuojant, numatant investicijas, galų gale tai mažina skolinimosi riziką, nes žinai, kas bus rytoj ir kas bus po 10 metų. Pirmiausia reikia globaliai suvokti visą sistemą ir ją išaiškinti, kad verslas galėtų planuoti, kad gyventojas žinotų savo socialines garantijas ir galų gale kad nebūtų dviejų ekonomikų. Šiandien yra dvi ekonomikos. Yra Lietuvos ekonomika, kurioje, kaip ir turi būti, dalyvauja kiekvienas Lietuvos pilietis, kiekvienas juridinis vienetas, kiekviena verslo struktūra. Ir yra dar
I.Šimonytės ir A.Kubiliaus ekonomika, kur sakoma: na, žinote, „Snoro“ griūtis Lietuvos ekonomikai įtakos neturės. Per 300 įmonių bankrutuoja, ten yra tūkstančiai darbuotojų, vien tik „Snore“ jų tūkstančiai. Kiekvienas gyventojas yra Lietuvos ekonomikos dalis. Sako, neturės įtakos. Mane tai stebina. Ar iš tikrųjų norima užliūliuoti liaudį, kad nebūtų kokio triukšmo, ar kitokie motyvai, ar visiškas nesuvokimas?
G.JAKAVONIS: Jolanta, man, kaip ekonomistui, aišku, kad du kartus padidinęs mokesčius du kartus daugiau mokesčių tikrai nesurinksi. Kaip tu, kaip akademinės bendruomenės, kurios, kaip Antanas sakė, nenori klausyti mūsų Vyriausybė, atstovė, matai šią situaciją?
J.SOLNIŠKINIENĖ: Su kolegos nuomone didžia dalimi sutinku ir norėčiau pasakyti, kad, mano manymu, ši Vyriausybė turbūt įeis į istoriją kaip naktinių reformų Vyriausybė, kuri vieną dieną priima sprendimus, kitą atšaukia. Tokiu būdu destabilizuoja padėtį, ir nei žmonės, nei verslas nežino, kaip elgtis. Galiausiai pasitaria ir priima naujus sprendimus. Kyla klausimas, ar ši Vyriausybė iš tikrųjų tokia nekvalifikuota, ar ji turi kitokių tikslų, atitolindama blogas prognozes. Tarkim, Finansų ministerijos teikiamų ekonominių rodiklių prognozės apie BVP augimą kelia tam tikrų abejonių dėl kvalifikacijos tų žmonių, kurie renka informaciją apie tai, kas vyksta, pavyzdžiui, euro zonoje, apskritai kokie procesai vyksta pasaulyje ir kokia gali būti tų procesų įtaka Lietuvos ekonomikai. Kita vertus, man atrodo, ne tik šios Vyriausybės, bet ir daugelio vyriausybių problema ta, kad biudžeto priėmimas yra tarsi neplanuotas įvykis. Prieš du mėnesius buvo teikiama vienokia BVP augimo prognozė, vadinasi, mokesčiai, kurie sudarydavo tas pajamas, buvo pakankami. Dabar prognozė pasikeitė, ieškoma gaisro gesinimo būdų ir sugalvojama daug mokesčių, bet mokesčių reforma, kaip kolega sakė, turėtų būti ne atsitiktinis veiksmas, o kompleksinis, sisteminis procesas. Galų gale reikia diskutuoti dėl daugelio dalykų, nereikia tokių skubotų sprendimų.
G.JAKAVONIS: Gerb. Povilai, dabar paskutiniai metai prieš rinkimus. Priimant biudžetą nematau jokių partijų ideologijų, tik darbą savo elektoratui. Aišku, žinome, kad jį sudaro pusė milijono pensininkų - verčiamasi per galvą, kaip pensijas grąžinti į prieš krizę buvusį lygį. Nematau čia ekonomikos, o vien tik politiką, žaidimą su elektoratu ir bandymą rengtis ateinantiems Seimo rinkimams.
P.GYLYS: Aš visgi matau ideologiją. Lietuvoje yra labai stipri antivalstybinė ideologija. Yra tariami valstybininkai, yra stipri nuostata prieš valstybę. Yra toks sektorius kaip valdžios sektorius - beje, niekur pasaulyje nevartojamas šis terminas, yra „viešasis sektorius“. Net ir mane padaro valdžios sektoriaus atstovu. Iš tikrųjų aš esu viešojo sektoriaus žmogus, dėstantis valstybiniame universitete, vadinasi, ši žodyno ideologizacija yra tarsi ataka prieš viešuosius finansus. Mano kolega prof. Romas Lazutka „Delfi“ paskelbė labai gerą straipsniuką. Ką mes ten matome? Mes matome, kad estai per biudžetą perskaičiuoja 34 proc. BVP, o mes - 27 proc. Įsivaizduokime, kad mes irgi surenkame 34 proc. BVP, o tai maždaug dar plius 7 mlrd. litų. Dabar galite tai įsivaizduoti, jeigu mąstote stambiu mastu, bet mes dažnai paskęstame detalėse. Per naktį tikrai šito nereikia daryti ir nepadarysi. Bet kaip mes atsidūrėme tokioje situacijoje? Beje, Estijoje niekad kairieji nebuvo valdžioje, nepaisant to, jie biudžetą paskirsto 34 proc., o Europoje - apie 40 proc. Dar vienas dalykas - biudžeto deficitas. Dabar viena iš pagrindinių biudžeto formavimo prielaidų laikome tai, kad biudžeto deficitas turi būti ne daugiau kaip 3 proc. Į ką tai buvo orientuota? Į stojimą į Europos Sąjungą. Užduokime sau klausimą: negi mes laikraščių neskaitome? Negi nematome, kas darosi euro zonoje? Pirmas klausimas: ar tikrai norime? Antras klausimas: ar tikrai mus priims? Trečias klausimas: ar euro zona bus tokia, kokia yra dabar? Tad kam mes aukojamės? Suprantu, kad iškyla dar viena problema - skolinimosi. Ar mes iš tikrųjų galime be galo įklimpti į didelę skolą? Tai yra strateginiai klausimai. Ką mes patiriame? Sakysim, atidavėme privatiems pensijų fondams apie 4 mlrd. litų. Pasakai, kad reikia atsiimti, niekas rimto argumento nepateikia.
R.PAULAUSKAS: Apie skaičius pakalbėsiu vėliau, dabar apie pačią biudžeto ideologiją. Pasakysiu, kokią aš ją matau. Kokią pagrindinę žinią pranešė mūsų 2012 metų biudžetas? Norėčiau, kad jis praneštų apie kokį nors proveržį ūkio srityje, bet šito jis nepraneša. Bet jis praneša, kad iš visų 36 mlrd. viešojo sektoriaus išlaidų 40 proc. eina socialinei apsaugai, be švietimo ir medicinos. Tai yra iš Finansų ministerijos grafiko. Tai būtų gerai, jeigu ne du dalykai. Pirma, mūsų biudžetas metai iš metų yra deficitinis. Antra, užsienio prekybos balansas dešimtmečiais yra neigiamas. Jeigu importuotume gamybos priemones, tai dar būtų neblogai, bet mes importuojame paprasčiausius buitinius dalykus, buitines prekes. Auginame savo skolą tam, kad nusipirktume kokį žaisliuką, džinsus, kramtomosios gumos, ir dažniausiai - iš Kinijos. Tuo, beje, niekuo nesiskiriame nuo kitų Europos Sąjungos šalių. Tik skirtumas tas, kad gyvename ne pagal dvi kišenes, o koks prancūzas ar graikas gyvena ne pagal dešimt kišenių. Štai kur skirtumas. O šiaip ir vieni, ir kiti gyvename ne pagal kišenę. Visi žiūri į pasaulį ir apsimeta, kad nemato, kas vyksta.
G.JAKAVONIS: Antanai, pats esi verslininkas ir man tai visų pirma susiję su darbo vietų kūrimu. Ar priimti sprendimai, pajamų apmokestinimas neskatina to dalyko, kad verslas nekurs darbo vietų, o žmonės, neturėdami čia kuo užsiimti, paprasčiausiai emigruos?
A.BOSAS: Jeigu šnekėsime skaičiais, tai 55,08 proc. darbuotojui priskaičiuoto atlyginimo atitenka valstybei. Reikia globaliai matyti pragyvenimo lygį. Sutinku mokėti ir 60 proc., jeigu mano pragyvenimo lygis yra normalus. Pasakysiu taip: naktinės reformos sprendimai 30 proc. papildomai nuvarė į šešėlinį verslą. A.Kubilius sakė, kad ištrauks milijardą. Taip, galima daug daugiau, bet pirmiausia reikia turėti priemones, kaip ištraukti, ir turėti patį planą. Pasakyti tam, kad Seimas pakeltų rankas ir nubalsuotų už biudžetą, yra vienas dalykas, bet pačios sistemos ir plano, kaip tai padaryti, iš tikrųjų nėra. Kaip ir nėra šiandien motyvacijos dirbti. Labai paprasti skaičiai: vidutinė bedarbio pašalpa 630 litų, minimalus atlyginimas 800 litų (į rankas - 670 litų) - kokia motyvacija eiti dirbti? Dėl motyvacijos nebuvimo žmonės tampa biudžeto vartotojais. Galiu pasakyti pavyzdį. Ateina pas mus darbuotojas: aš galiu pas jus dirbti - valyti ir t.t. - už tuos pačius 800 litų, bet jūs man tiek mokėkite grynaisiais. Sakau: aš negaliu, turiu įdarbinti. Ne, man nereikia, jūs taip man mokėsite 800 litų, aš gausiu bedarbio pašalpą ir susidarys 1500 litų. Tai kas čia akli, kas nemato šitokių dalykų? Tai yra vienas iš didesnių segmentų, iš kurių galima papildomai suformuoti biudžetą. Subalansuoti minimalius atlyginimus, neapmokestinamąjį minimumą ir bedarbio pašalpą, kad atsirastų motyvacija dirbti.
G.JAKAVONIS: Jolanta, patiko tavo mintis, kad pas mus biudžetas visada netikėtas įvykis, kaip kelininkams - žiema. Kiekvieną dieną vis girdint apie naujus mokesčius, susidaro įspūdis, kad gesinamas gaisras. Juk turėtų būti ilgalaikė partijų strategija, o dabar, kaip gerb. profesorius pasakė, ideologijos susimaišo: liberalai balsuoja, kaip turėtų balsuoti kairieji, visiška netvarka, neprofesionalumas...
J.SOLNIŠKINIENĖ: Pritariu gerb. profesoriaus minčiai, kad reikia žiūrėti globaliai, plačiau. Kas iš principo yra biudžetas? Labai supaprastintai sakant, biudžetas yra kišenė, iš kurios finansuojamos valstybės funkcijos. Tai gal reikėtų iš pradžių susitarti, kurios valstybės funkcijos ir kokia apimtimi turi būti finansuojamos. Tada nebūtų taip paprasta vienais metais biudžetą, sakykim, išlaidas sumažinti, kitais metais padidinti ir pan. Ir aš manyčiau, kad du trečdaliai pajamų į biudžetą ateina iš mokesčių. Taigi mokesčių sistemos reforma turi būti padaryta ir galų gale padėtas taškas. Dabar daugiausia mokesčių surenkama iš PVM, gyventojų, akcizo pelno, o visi kiti sudaro tik 16,8 proc. Tai kuria linkme reikėtų eiti? Dabar pateikta daug įvairiausių sprendimų. Gal iš tikrųjų vertėtų apsispręsti padidinti kai kurių mokesčių tarifus, jų nekeisti, surinkti didesnes pajamas ir valstybė savo funkcijoms finansuoti turėtų daugiau lėšų.
G.JAKAVONIS: Gerb. profesoriau, pats esate buvęs užsienio reikalų ministru. Pakalbėkime apie viešojo sektoriaus išlaidų mažinimą. Man dirbant ET parlamentinėje asamblėjoje susidarė įspūdis, kad esame nedidelė valstybė, o savo atstovybes stengiamės turėti kiekvienoje valstybėje. Kaip, jūsų manymu, būtų galima mažinti diplomatines ir apskritai viešojo sektoriaus išlaidas?
P.GYLYS: Neatmetu jokių galimybių. Jeigu užsiimi mokslu, tai iš pradžių visus argumentus nagrinėji kaip vertingus ir paskui atmetinėji. Aš, pavyzdžiui, neatmetu tokios galimybės, kad galima organizuoti diplomatinę tarnybą. Bet jeigu mūsų šalis būtų demokratiška tikrąja šio žodžio prasme, ne tik techniškai, kad mes laisvai, viešai, protingai, be dūmų uždangų nagrinėtume, pavyzdžiui, klausimą, kas yra valstybė, kam jinai reikalinga, kiek funkcijų atlieka, kiek man kiekviena funkcija, taip pat ir diplomatinė, gali kainuoti, kiek mes, kaip mokesčių mokėtojai, sutinkame mokėti, tai tada šiandien nebūtume tokioje krizinėje situacijoje ir būtume daug ką aptarę ir būtų mums lengviau pasakyti. Pavyzdžiui, į jūsų klausimą galėčiau lengviau atsakyti, jeigu visą laiką girdėčiau diskusiją apie tai, kiek pas mus yra diplomatinės tarnybos ir kiek reikia. Sakysim, juk yra kur kas svarbesnių dalykų. Neseniai mačiau laidą, kaip finansuojama vaistų prekyba arba, jūs teisingai sakėte, konsultacijos. Matau labai neigiamą tendenciją. Ministerijos kratosi atsakomybės, permeta vadinamiesiems konsultantams, dalį jų pažįstu - jie neturi kompetencijos, bet pinigus paima. Naudos neturime, bet pinigus atiduodame.
G.JAKAVONIS: Rolandai, pabandysiu spėti, kad kalbėsi apie valstybės sunaikinimą, nes valstybėje vis mažiau biudžeto.
R.PAULAUSKAS: Ne, tęsiu savo liniją sakydamas, kad biudžetas turi savo ideologiją, ir dabar skaičiais paremsiu tai, ką sakiau pirmoje dalyje. Viešojo finansų sektoriaus deficitas, tie 3 mlrd., prognozuojama, kad bus tik 3 proc. planuojamo BVP. Lyg ir nedaug, bet BVP yra gana virtualus skaičius. O jeigu pasižiūrėsime, kiek tie 3 proc. yra nuo tų pinigų, kuriuos realiai surinks valstybė, pamatysime, kad tai yra 10 proc. to, ką patys realiai surenkame. Vadinasi, jeigu neatlaikysime tokio biudžeto deficito artimiausius keletą metų, skolai tvarkyti reikės ne 2 mlrd., kiek reikės 2012 metais, o 4-5 mlrd. Ir tai jau yra nebepakeliama biudžetui. O mes dar užmiršome, kad yra ir pati skola, kurią reikia mokėti. Dabar žiūrėkime, kas rašoma Finansų ministerijos puslapyje. Kad 2012 metais valstybė ruošiasi pasiskolinti 9,4 mlrd. litų, iš kurių šeši su trupučiu bus skirti tik skolai refinansuoti. Ir dabar pasižiūrėkime į šitą skaičių ne pagal BVP, o pagal realias pajamas. Pagal realias pajamas išeina, kad kitais metais mums reikia skolintis apie 30 proc. Įsivaizduokite, kad mums neskolina ir reikia iš pačių mūsų pajamų padengti šiuos dalykus. Viskas, tai yra valstybės bankrotas. Štai kur yra problemos mastas. Ir šitų problemų akivaizdoje Seime svarstoma, atimti iš „Sodros“ 400 mln. ir atiduoti į privačius pensijų fondus ar neatimti. Suprantu, kad liberalai priešinasi, nes jie tiki savo monetaristiniu dievu ir tikisi, kad tas dievas visas problemas išspręs, kad jos yra laikinos, bet tuo netikintys žmonės mato, kad byra pati sistema.
G.JAKAVONIS: Antanai, esi buvęs abiejose barikadų pusėse. Aš pasikartosiu: jeigu A.Kubilius būtų turėjęs savo verslą ir vadovavęs bent dešimčiai žmonių arba I.Šimonytė bent iš savo pinigų kioskelį būtų išlaikiusi, manau, valstybėje būtų kitokia tvarka. Man atrodo, iš verslo atėjęs žmogus turėtų ir kokių nors siūlymų, kaip valstybėje padaryti tvarką.
A.BOSAS: Lietuva savo neprofesionalius sprendimus priskiria pasaulinei krizei, nors jeigu būtų efektyviai, profesionaliai valdę arba bent jau pasitelkę profesionalų komandą, krizė būtų kokius tris kartus mažesnė. Galiu parodyti tik keletą skylių, kaip į biudžetą galima daugiau surinkti, kur padarytos klaidos prisidengiant atseit smulkiuoju verslu. Turi būti ryški minimalaus atlyginimo ir bedarbio pašalpos diferenciacija ir pakeltas neapmokestinamasis minimumas, kad žmogus turėtų motyvaciją dirbti. Šiandien galiu drąsiai pasakyti: negalime rasti darbuotojų, kurie dirbtų už 1,5 tūkst. litų. Gal kaime galėtume, mieste negalime. Neina, ir viskas. Statybininkas be 2,5 tūkst. litų neina. Nėra motyvacijos dirbti todėl, kad gaunamos tokios pašalpos. Antras dalykas, padarytos didžiulės klaidos, kai amatai sulyginti su verslu, su pramone. Verslo liudijimai dalijami beveik visiems kas tik nori, o jie turi būti dalijami tiktai amatininkams. Tiems, kurie dirba rankomis: kala, lieja, krosnis stato, mezga ir t.t. Galiu pateikti vieną labai paprastą pavyzdį: jeigu darbuotojui noriu sumokėti 10 tūkst. litų, man tai kainuoja apie 17 300 litų. Valstybė iš to gauna 7270 litų. Šiandien, pavyzdžiui, plyteles klojantis darbininkas, gaudamas 10 tūkst., valstybei sumoka 288 litus. Ta pati pramonė, tas pats verslas, tik kai stato įmonė, ji suteikia visas garantijas ir į biudžetą sumoka 200 kartų daugiau. Kodėl? Kas eis dirbti, kai išsipirkęs verslo liudijimą pasiima dar du tris, kurie gauna bedarbio pašalpą iš biudžeto. Su tais dviem trimis atlieka bendruosius statybos darbus, kuriems nereikalinga sudėtingų darbų licencija. Negali būti verslo liudijimų toms pačioms pramonės šakoms. Valstybė pati sudarė konkurenciją verslui. Tokios konkurencijos negali būti. O iš tikrųjų skylių užkamšyti biudžetą yra labai daug. Bet kai nėra sistemos ir sprendžiami atskirų grupių interesai, tada ir klijuojami prie tvarto kregždžių lizdai ir norima pavadinti jį biudžetu. Ne, čia ne biudžetas.
G.JAKAVONIS: Jolanta, norėčiau užduoti politinį klausimą. Vis tiek visi apmokestinimai gula ant silpniausio socialinio sluoksnio pečių, žmonės emigruoja. Ar čia nėra valstybės griovimas, turint omenyje tai, kad per biudžetą perskirstome vis mažiau pinigų?
J.SOLNIŠKINIENĖ: Iš dalies sutikčiau, bet vis tiek norėčiau grįžti prie to, kad visos problemos kyla dėl esminio nesutarimo, kokią valstybę kuriame, koks viešojo sektoriaus vaidmuo ekonomikoje ir kokio dydžio biudžetas turėtų būti. Kokios turėtų būti surenkamos pajamos ir tada pagal surenkamų pajamų kiekį turėtume projektuoti, kokias išlaidas reikia daryti. Šiuo požiūriu galėtume komentuoti dabartinę Vyriausybės politiką. Kol kas šito nėra padaryta. Juk biudžetas yra pajamos ir išlaidos. Jeigu būtų apsispręsta, kad valstybė nėra pajėgi finansuoti kurių nors funkcijų, tai vienas iš sprendimų būtų privatizuoti tas funkcijas, atsisakyti tam tikros veiklos. Tada nereikėtų ir išlaidų daryti. Jeigu kalbėtume apie pajamas, tai du trečdaliai yra iš mokesčių. Vis dėlto reikėtų peržiūrėti santykį tarp darbo ir kapitalo, kalbėti apie lengvatų mažinimą, kad reikėtų daugiau priemonių šešėlinei ekonomikai mažinti ir pan.
G.JAKAVONIS: Gerb. Povilai, kalbėdama apie valdžios sektoriaus mažinimą, Jolanta paminėjo žodį „privatizuoti“. Ar tai nėra valstybės griovimas? Jeigu pradedame Lietuvoje privatizuoti, labai didelė tikimybė, kad ne lietuviai tuos objektus privatizuos ir aš čia vėl matau pavojų.
P.GYLYS: Kaip dėstytojas, dažnai naudoju absurdo metodą. Tada darosi aiškiau. Studentams iškeliu privatizacijos ribų klausimą - tai privatizuokime ligonines, mokyklas, universitetus, ministerijas ir Seimą. O man studentai iš salės sako: taigi jau privatizuota. Sakau, kad privatizuota faktiškai, reikia dar juridiškai privatizuoti. Mes einame absurdišku keliu. Esu Vagnerio dėsnio šalininkas, bendrųjų reikalų daugėja, o valstybė kyla iš bendrųjų reikalų. Jeigu nėra nacionalinių reikalų, mums valstybės nereikia. Jeigu yra bendri reikalai, mes juos per valstybę, per biudžetą tvarkome. Dabar mes ir vėl ištikti konvulsijų, nes mus visiškai netikėtai užklupo biudžeto svarstymas. Mus netikėtai užklupo Europos Sąjungos problemos, nors jau porą metų ten stebime konvulsijas. Mes nekreipiame dėmesio, I.Šimonytė ir kiti sako: ne, Graikijos įvykiai mums neturės įtakos. Net nežinau, kaip reaguoti, kai tokio lygio politikai sako, kad Graikijos įvykiai ir apskritai euro zona mums neturės įtakos. Turės ir - didelę.
R.PAULAUSKAS: Norėčiau pratęsti apie skolas. Vienam lietuviui, palyginti su Europos vidurkiu, tenka 10 kartų mažiau skolos negu senųjų Europos Sąjungos valstybių gyventojui. Lietuvis 10 kartų mažiau gavo skolintų pinigų. Ir skolos Vakarų Europoje yra tokio masto, kad jų grąžinti jau nebeįmanoma. Vadinasi, jos bus vienaip ar kitaip nurašomos. Tiems, kurie išlaidavo, skolos bus nurašytos, tie, kurie taupė, tai yra ir Lietuva, liks kvailio vietoje. Graikijai jau nurašė. Ir štai šios dienos klausimo mastas yra toks, kad Seimo svarstymas, apmokestinti prabangos prekes ar pridėti vieną kitą procentą prie mokesčių, tų būsimų problemų akivaizdoje yra juokingi dalykai. Tai turėjo būti seniai padaryta ir mokesčius reikės didinti gerokai labiau, negu tai daro dabartinis Seimas, nes Lietuvos mokesčių sistema yra šiaip jau mažiau apsunkinanti gyventojus. Mano supratimu, galvojant apie ateitį, svarstyti reikėtų, kaip padaryti, kad paprastą šluotą pirktume surištą Lietuvoje, o ne Kinijoje, kad pirktume gėlę, išaugintą Lietuvoje, o ne Olandijoje. Gyvenimas skolon, mano supratimu, Europos Sąjungoje ir Lietuvoje taip pat artėja prie pabaigos ir ateityje gyvenimo lygis kris ne tik Lietuvoje, bet ir ES. Ir jo kritimas ES bus palyginti didesnis negu Lietuvoje, tad reikia galvoti, kaip sumažinti pačių būtiniausių prekių sąnaudas gyventojams, kaip tenkinti pačius būtiniausius poreikius. Nematau kito būdo, kaip didesnis valstybės dalyvavimas šilumos, elektros, vandens tiekimo, vaistų versle, atsisakant tarpininkų ir antpelnio. Koks absurdas buvo padarytas su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, turint omenyje kylančias problemas. Ir jeigu dar ne vėlu, reikėtų svarstyti, kaip ją vėl atidaryti, o ne tęsti šitą nesąmonę, kuri buvo daroma. Ar ne laikas jau būtų pasvarstyti mums apie valiutų modelio reikalingumą Lietuvai? Dar sykį kartoju: problemos, kurios kils, yra gerokai didesnio masto negu ginčai, kurie šiandieną vyksta Seime.
P.GYLYS: Rolandas pasakė, kad svarstyti reikia keletą labai svarbių strateginių dalykų, taip pat ir pinigų politiką. Kodėl, pavyzdžiui, tai turi daryti pirmiausia akademiniai sluoksniai, žiniasklaida? Todėl, kad kai politikas iššoka su kokia nors devalvacijos idėja, tai kyla panika. Bet, pavyzdžiui, visame pasaulyje dabar šnekama apie tai, kad galbūt Graikija grįš prie drachmos. Ką padarys pirmiausiai? Devalvuos. Turime galvoti apie galimus scenarijus, gal jų nereikės, bet jau būsime aptarę, o ne konvulsijų ištikti aptarinėsime dar vieną klausimą.
R.PAULAUSKAS: Tik vienas dalykas: valiutų modelis - tai nebūtinai reiškia devalvaciją, negąsdinkime žmonių. Net neturime Konstitucijoje numatytos mūsų banko emisijos teisės. Valiutų valdybos modelis neleidžia. Net emituoti lito nebegalime.
J.SOLNIŠKINIENĖ: Norėčiau replikuoti gerb. Rolandui. Iš principo nesutinku, kad skolinimosi baubas jau toks baisus. Iš tikrųjų santykis tarp skolos ir BVP nėra baisiai didelis. Manyčiau, kad problema yra turbūt ne skolos dydis, o kaip tie pinigai naudojami. Tuos dalykus reikia sutvarkyti. Ir dar: matau, kad biudžete 6,1 mlrd. skirti ekonomikai, mes gauname nemažai pinigų iš Europos Sąjungos, o kas realiai padaryta? Apie tai reikia kalbėti. Kur tie mūsų nauji fabrikai? Ekspertams, konsultacijoms, dar kažkokiems dalykams išleidžiame.
A.BOSAS: Man labai patiko mintis, kad dabar būtinai reikia pradėti kalbėti apie valiutų modelį ir devalvaciją. Vien tas kalbėjimas padės ištraukti iš tos gulinčios, nedirbančios ekonomikos 24 mlrd. Jų paskirtis bus vartojamoji, o tai jau yra labai gerai. Valstybė per mokesčius, PVM, akcizus, muitų mokesčius gali ne tik saugoti rinkas, bet ir būti konkurencinga. Gali, bet šituo nepasinaudoja. Kaip, uždirbdamas 800 litų, pirksi prekę lietuvišką, jeigu Lenkijoje gauni pigiau. Valstybė nepasinaudoja mokesčių svertais, kad Lietuvos įmones padarytų konkurencingesnes ir apsaugotų Lietuvos rinką.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
