Ar švęsti Kovo 11-ąją - nusikaltimas?

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga praėjusią savaitę Vilniaus miesto savivaldybės paprašė leidimo Kovo 11-ąją surengti 5 tūkst. žmonių eitynes Gedimino prospekte. Tačiau sostinės klerkai nusprendė leidimo neduoti. Lietuva pasauliui siunčia pavojaus signalą: čia vėl draudžiama švęsti valstybės nepriklausomybės datas. Per dvi dešimtis su trupučiu metų netoli nuėjome nuo sovietinės sistemos.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Romualdas OZOLAS ir Zigmas VAIŠVILA, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius PANKA ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė  žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kovo 11-ąją neatsirado nei laiko, nei vietos Gedimino prospekte jau tapusiam tradiciniam renginiui - patriotinio jaunimo eitynėms. Kokios priežastys?

R.OZOLAS: Švęsti reikia, švęsti galime ir švęsti turime. Nusikaltimas yra trukdyti. Man atrodo, būtų apskritai tikslinga kalbėti apie valdžios santykį su visuomene, kuri nori atitinkamai reikšti savo politinę valią. Valdžia mano, kad ji turi teisę reguliuoti visuomenės politinės valios raišką. Aikštės ir gatvės prigimtine teise priklauso visuomenei, o ne valdžiai. Niekur kitur žmonės negali susirinkti, kaip tik gatvėse ir aikštėse. Jeigu renkasi į sales, uždaras patalpas, tai jau yra įvairios organizacijos, statusus turinčios visuomenės pajėgos. O neorganizuotos pajėgos yra visų pirma viešosiose erdvėse savo valią reiškiantys žmonės.

Kai mitingo Nepriklausomybės aikštėje rengėjams buvo iškelta savivaldybės tarnautojų ir policijos sukonstruota byla ir vyko teismo procesai, buvo labai nuosekliai išaiškinta dalyvaujant būtent tiems, kurie dabar drįsta reikšti pretenzijas sakydami, kad jaunimas neturi teisės žygiuoti Gedimino prospektu, kad jų veiksmai yra antikonstituciniai ir neteisėti nuo pat pamatų. Šitai buvo įrodyta remiantis ir mitingo organizavimo tvarkos tyrimu, atmetant visas savivaldybės ir policijos pretenzijas dėl to, kad buvo kažkas pažeista. Ir nustatant šitokių renginių santykį su renginių organizavimo įstatymu ir Konstitucija.

Teisėjos buvo aiškiai konstatuota, kad savivaldybė neturi jokios juridinės teisės ką nors drausti. Organizatoriai praneša, kad jie tada ir tada numato surengti tokį ir tokį visuomenės renginį, ir jeigu jie neprašo policijos pagalbos, tai jie prisiima visą atsakomybę už visuomeninę tvarką ir atsako pagal įstatymą, jeigu būna kokių pažeidimų. Jeigu paprašo, policija privalo padėti jiems užtikrinti viešąją tvarką.

Tai štai jaunimas, kuris paprašė, t.y. pranešė... tiesą pasakius, klaida turbūt ir buvo padaryta - vėl buvo paprašyta. Reikia įsidėmėti kartą ir visiems laikams: mes pranešame savivaldybės tarnautojams apie renginį ir jie privalo šį faktą fiksuoti. Jeigu jie pareiškia, kaip dabar buvo pasakyta, kad netilps visi renginiai, tai jie privalo organizatoriams parodyti, kokie renginiai tą dieną vyksta. Juodu ant balto turi būti parašyta, kad būtų kaip juridinis pamatas, jog atsiprašome, jūs pavėlavote ir t.t. Šito nebuvo padaryta, vadinasi, iš pat pradžių yra demagogija, melas.

Manau, kad tai iš dalies sąmoningas Kovo 11-osios kaip valstybinės šventės blokavimo būdas. Konkrečiai šiuo atveju ponia Edita Tamošiūnaitė (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja - red. past.) turi prisiimti visą atsakomybę. Jeigu dabar jaunimas, rengėjai pateiktų kokią nors juridinę pretenziją, manau, jau būtų galima bylinėtis dėl šitokio savivaldybės pareigūnų elgesio.

G.JAKAVONIS: Per šias eitynes niekada nekilo jokių konfliktų. Jeigu konfliktai būdavo provokuojami, bet kokiu atveju būdavo iš kitos pusės, o ne iš žygio dalyvių. Praėjusiais metais apskritai buvo nesąmonė, kai Kovo 11-ąją laikas buvo paankstintas tam, kad paskui Gedimino prospektu toje pačioje vietoje eitų homoseksualų tolerancijos eisena. Tai akivaizdus šių dviejų jėgų supriešinimas, bandymas išprovokuoti konfliktus ir paskui prikaišioti, kad štai kas ten vyksta?

J.PANKA: Aš įžvelgiu tam tikrą tendenciją, kad visaip bandoma kišti pagalius į ratus, sakykime, tomis eitynėmis. Nuo 2009 metų, kai Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga parašė oficialų prašymą organizuoti, nuo tada organizuojame oficialiai. Nuo tada nebuvo jokio didesnio incidento. Policija, net ir šiame svarstyme savivaldybėje, kai mums buvo atsakyta, kelis kartus nedviprasmiškai pasakė, kad tikrai niekada nebuvo jokių problemų. Jie neturi jokių pretenzijų.

Galėčiau įtarti, kad taip yra daroma dėl ponios E.Tamošiūnaitės partinės priklausomybės. Ji atstovauja Lenkų rinkimų akcijai. Ir jiems Kovo 11-oji turbūt ne šventė, o labiau gedulo diena. Ir šiai partijai nepatogu, kad jaunimas žygiuoja, kad patriotiniai šūkiai skamba Gedimino prospekte. Neužmirškime, kad prieš metus kovo mėnesį jie organizavo alternatyvias eitynes neva už lenkų teises ir be jokių problemų buvo duotas leidimas.

G.JAKAVONIS: Už ką kovojome ir ką dabar turime? Ar 1990 metų kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, galėjo kas pagalvoti, kad valdžios institucijos ribos šios šventės šventimą?

Z.VAIŠVILA: Po Sąjūdžio mitingų pirmą kartą, ko gero, dalyvavau mitinge prie M.Mažvydo bibliotekos, kai visuomenė buvo susibūrusi protestuoti dėl „Williams“ aferos. Šis klausimas buvo dangstomas formalia dauguma, kurią Konservatorių partija turėjo Seime. Paskui nedalyvavau.

Praėjusiais metais Kaune Vasario 16-ąją, Vilniuje Kovo 11-ąją nusprendžiau, kaip visada esu įpratęs, savo kailiu išbandyti tą skirtingą nuomonę, kurią pateikinėjo viena ir kita pusė. Galiu ramia sąžine patvirtinti, kaip atsakingai buvo organizuotos eitynės ir jose užtikrinta tvarka. Vyravo pakili nuotaika, kokia ir turi būti minint Nepriklausomybės dieną. Savo akimis mačiau, kaip provokavo labai konkretūs asmenys, jie buvo operatyviai policijos sutramdyti.

Aš noriu pakalbėti apie priežastis, o ne pasekmes. Esmė ta, kad reikia žiūrėti, kur link po įstojimo į Europos Sąjungą žengia mūsų visuomenė. Atsimename priemones, kurios buvo taikytos tautos valiai formaliai išgauti. Ir atsiminkime, kaip toliau vystosi reikalai, bet kokia valstybingumo apraiška iš šaknų pakertama. Skiepijama absoliučiai kita kosmopolitinė tendencija, per kurią bandoma padaryti Europos Sąjungą federacine valstybe, nors už tokią mūsų tauta nebalsavo. 2004-aisiais mūsų tauta nebalsavo už federacinę valstybę. Geriausiu atveju - už valstybių konfederaciją.

Dabar matome tendenciją: iki 2008 metų tautos valią, nors ir privalomo referendumo atveju, uzurpuodavo Seimas, o praėjusio Seimo kadencijos metu, įvardykime tiesiai, tautos valią uzurpuoja prezidentė, nuvykusi į Briuselį ir atraportuodama, kad Lietuva darys taip ir taip.

Ir štai du pastarieji pavyzdžiai. Seimo rinkimų išvakarėse patyliukais 2009 metų Lisabonos sutarties kontekste buvo numatyta, kad vėl perėjus tą pačią procedūrą formaliai gali būti steigiama Europos prokuratūra. Teisingumo viceministras raportavo viešai, kad Lietuva taip nusprendė. Bet palaukite - viceministras sprendžia? Ar Petras Auštrevičius ir Dalia Grybauskaitė, mūsų derybininkai sprendė už visą tautą, ar jie turi įgaliojimus spręsti dėl stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygų?

Grįžusi iš Briuselio D.Grybauskaitė pareiškia, kad reikia prisijungti prie finansinio stabilumo pakto. Visa tai yra mūsų suvereniteto visuma. Kažkas, naiviai ir teisėtai piktindamasis mūsų prokuratūros, kuri beveik jau baigiama sugriauti, veiksmais, džiugiai interneto portalo komentaruose sako: galų gale bus Europos prokuratūra, tai čia įves tvarką. Žinote, kokią? Kam išvis reikalinga ta Europos prokuratūra? Kodėl, pavyzdžiui, jei reikia tarptautinio arešto orderio, užtenka tarptautinės organizacijos Interpolo. Ir veikia efektyviai, ir nėra niekam problemų. Bet nėra jokio hierarchinio pavaldumo. Europos prokuratūra steigiama absoliučiai kitais tikslais. Ir jau giriamasi, kad mums teks pirmininkauti tuo metu. Lietuva pasakė - viskas gerai. O kam reikia?

Aš negaliu ramia sąžine žiūrėti į tai, kas vyksta. Mūsų žmonės turi teistumus dėl pasisakymų apie homoseksualus. Na, neiškenčia žmonės, pakomentuoja. Už Europos Sąjungos pinigus veikia jaunimo organizacijos ir psichologiškai ši tendencija daroma taip, kad būtų paveikta ypač jaunimo psichika. Ir pseudovertybės diegiamos vietoj tikrųjų vertybių. Ir baudžiamosios bylos keliamos. Mokytoja iš provincijos miestelio turi teistumą už tai, kad ji, mano supratimu, labai normaliai pakomentavo. Bet jaunimo organizacijos, galimai provokuojančios šituos dalykus internete per komentarus, uoliai rašo skundus prokuratūrai. Prokuratūra uoliai tuo užsiima. Ir žmonės pratinami nebeturėti savo nuomonės. Jie yra teisti.

Bet kurią apraišką, kuri yra už valstybę, už valstybingumą, siekiama ištrinti iš žmonių sąmonės. Vyksta toks procesas. Ir mes negalime nekalbėti apie priežastis. Visi puikiai suprantame: vargšė Vilniaus miesto savivaldybės tarnautoja, kuri turėjo išduoti ar neišduoti leidimą rengti eitynes. Ne ji priiminėja tuos sprendimus. Čia galioja telefoninė ar dar kokia kitokia teisė. Teisė, iš kurios juokėmės Atgimimo laikais, tapo tokia dominuojanti, kokios neįsivaizdavome tais laikais.

R.OZOLAS: Jeigu ji yra žmogus, ji turi teisę nesutikti.

Z.VAIŠVILA: Vietoj jos bus kitas. Kol mes tik keisime sraigtelius, nekalbėsime, nešalinsime priežasčių, bus taip. Kiekvienas žmogus turi apsispręsti.

R.OZOLAS: Kalbu apie situaciją, kad kiekvienas žmogus taip pat turi teisę nesutikti. Taip pat kaip ir mes nesutinkame viešai kalbėdami. Personaliai elgdamasis netgi valstybės pareigūnas, tuo labiau savivaldybės pareigūnas, ne tik turi teisę, bet ir privalo žiūrėti, kad būtų vykdomi Lietuvos įstatymai. Šiuo atveju įstatymai nevykdomi ir aš tikrai jos nepavadinčiau vargše. Vargšė nebent dvasine prasme.

G.JAKAVONIS: Datos, kurias turėtume minėti su džiaugsmu, tampa lyg ir kokia priešprieša tarp valdžios ir eilinių piliečių.

K.STOŠKUS: Manyčiau, kad reikėtų pradėti nuo bazinių dalykų. Nuo mūsų Konstitucijos. Konstitucijoje įrašyta teisė, kad valstybėje politika vykdoma per atstovus ir per tiesioginę demokratiją. Atstovavimo sistema šiokia tokia sukurta, o kaip tą demokratiją realizuoti, Lietuvoje taisyklių kol kas nėra pakankamai. Tas įstatymas, kuris priimtas dėl susirinkimų, demonstracijų, yra truputį dviprasmiškas. Vienas punktelis taip, kitas kitaip. Ir jie piktnaudžiauja, grįžta prie tarybinės sistemos bandydami įvesti vadinamąją griežtąją tvarką.

R.OZOLAS: Kai kuriais atvejais prieštaraujantys Konstitucijai.

K.STOŠKUS: Suprantama. Kadangi ten suteikiama galimybė savivaldybei priimti sprendimą dėl teisės dalyvauti tokiose demonstracijose. Valstybė bijo įsileisti visuomenę į valstybės reikalų tvarkymą. Manau, čia mūsų laukia dideli uždaviniai.

Stebėjausi, kad vyko trys, ko gero, daugiau teismų vien tik prieš jūsų grupę, tris asmenis bandė pasodinti į kaltinamųjų suolą. Manėme, kad sėkmingai užbaigta ta byla turėtų atsigręžti prieš pačią valdžią teismais. Mes lūkuriavome jūsų pasiryžimo, bet mes turbūt niekada visko iki galo nepadarome galvodami, kad problema išsispręs. Lietuvoje niekas neišsisprendžia savaime. Matyt, reikėjo minti iki galo, iki teismų.

Už ką žmonės gaišo laiką, savotiškai bandė diskredituoti tuos žmones už jų pilietinę iniciatyvą. Jie dabar, ko gero, mano, kad jiems ta teisė lyg ir neatimta. O ji turėtų būti atimta. Padarytos tos įstatymo pataisos, kad tos dviprasmybės neliktų. Labai operatyviai tai turėjo atlikti. Tai, ko gero, tik per teismus galima iškariauti.

Valdžia nenori išleisti savo įtakos ir galios valstybės politikoje. Iš tikrųjų visuomenės rūpestis yra didžiulis. Šitas reiškinys - dar vienas lašas, rodantis, kad valdžia ne tik kad plėstų, demokratizuotų valdymą, kas moderniuose kraštuose daroma per daug metų, per porą šimtų metų, bet kaip tik siaurintų galimybę visuomenei įsikišti į politiką, į jos sprendimus, kad nuolatos pataisytų valdžią, mintų jai ant kulnų, kontroliuotų.

Bet kaip kontroliuosi, jei nėra jokio sverto, kuriuo visuomenė galėtų naudotis. Iš tikrųjų, kaip sako Romualdas, gatvės ir aikštės yra piliečių zonos, kuriose jie gali reikšti savo valią. Žinoma, jei iškyla kokių transporto kliuvinių, tai savivaldybė turi sureguliuoti. Jos uždavinys - kad niekas nenukentėtų, o ne formuoti valstybės politiką.

Valdžia grįžo į savo normalias vėžes, labai jau tarybiškai šis procesas atrodo: mes nuspręsime, mes žinome, mes padarysime. Ateina valdžia, sako: mes žinome, kaip daryti. Visa tauta čia tiktai trukdyti gali.
Kaip dabar girdėjau, kai kur ministerijose žmonės susitikę su naujaisiais ministrais sako, per kiek metų mes jus išmokysime, kas yra ta, pavyzdžiui, aplinkos politika. Kadangi jie, tiek metų dirbę, žino, o ateina žmogus iš šalies, jam reikės pasidaryti ministru. Tai kiek tų ministrų šiuo metu reikės parengti, kad jie kvalifikuotai dirbtų. Tai plaukia iš to paties hierarchinio suvokimo, kad valdymas yra tik iš viršaus, o ne iš tautos.

G.JAKAVONIS: O kokie tarptautiniai santykiai jėgų, kurios kitose valstybėse bando panašiai išlaikyti savo tradicijas, savo vertybes?

R.OZOLAS: Visų pirma noriu pasakyti, kad į Lietuvą ateina milžiniški pinigai per visokias Simonko ir kitas organizacijas, šie pinigai naudojami destrukciniam veikimui, visuomenės degradavimo procesui. Ne tik „žydrųjų“ eitynių organizavimo būdu, bet ir darbo internete, lobistinio veikimo ir kitais metodais. Spaudimas yra toks, kad, žiūriu, dabar inteligentiškas liūnas pamažu visam tam ima pritarti. Vienas, antras, trečias atsišaukia maždaug taip: „Taip, aš esu homoseksualistas ir tuo didžiuojuosi. Aš esu lesbietė ir tuo didžiuojuosi“.

Kaip tai suvaldyti? Manau, kad būdų yra. Visuomenė bunda. Lygiai kaip aš televizoriaus beveik nebegaliu žiūrėti ir imuosi knygų. Lygiai taip pat tos inovacijos su visokiais užsieniečių ieškojimais - užsienietiškų vyrų arba moterų. Su pavardžių keitimu, naujaisiais nelietuviškais žodeliais, skirtais tiems tarptautiniams procesams aptarnauti ir pan.

Tie dalykai nuslūgs pamažu. Bet jie turi būti nuolat prižiūrimi, mes turime budėti ir priešintis net ir mažiausioms smulkmenoms. Be pasakymo „ne“ nieko nebus. Todėl aš ir jauniesiems dėl tos eisenos sakau - jūs turite eiti, nes tai yra jūsų eisena. Jei ta eisena praeis be priekaištų, bus galima vertinti žingsnius ne jūsų, o tų, kurie bandė sutrukdyti. Jaunimo elgesys šiuo atveju yra valstybinis, o jų - antivalstybinis ir antikonstitucinis.

G.JAKAVONIS: Ar neįmanoma Kovo 11-ąją eitynių priderinti prie Seimo vėliavos kėlimo ceremonijos? Kaip nors sujungti tuos renginius? Toks klausimas lyg ir logiškas, bet kodėl lyg ir atsiranda toks vieni kitų supriešinimas?

J.PANKA: Dėl sujungimo su oficialiais minėjimais. Aš galvoju, tos eitynės susiformavo stichiškai, tiesiog norint patriotiškam jaunimui parodyti, kad mums ne vis vien, kad mes pritariame Lietuvos Nepriklausomybei, kad mes ją švenčiame.

Kas iš tikrųjų yra Kovo 11-oji? Tai yra simbolis mūsų valstybingumo, mūsų Nepriklausomybės. Tai data, į kurią ėjo ir visas pogrindžio judėjimas, ir Laisvės lyga, ir Sąjūdis. Pvz., 1990-aisiais Kovo 11-ąją man buvo vienuolika metų. Ir tuose įvykiuose, Sąjūdžio mitinguose aš galėjau tik kaip vaikas dalyvauti. Dalis einančių šiose eitynėse dar visai nebuvo gimę tais 1990-aisiais.

Taigi šios eitynės irgi yra jų būdas sudalyvauti, būdas pritarti tam priimtam sprendimui ir pasakyti, kad mums ne vis vien. Mums svarbu, kad Lietuva liktų nepriklausoma, kad Lietuva būtų suvereni valstybė. Kad visų pirma Lietuva turi būti lietuviška valstybė. Tai yra savotiška patriotizmo, pilietiškumo šventė. Niekas gi nevaro tų žmonių, neveža autobusais. Jaunimas iš visos Lietuvos važiuoja tam, kad tą dieną praeitų pagrindine Vilniaus gatve ir rodytų savo pritarimą. Tad gal to jungti su kokiomis oficialiomis dalimis gal ir nereikėtų, nes tai susiformavo natūraliai, tegu natūraliai ir vyksta.

Tai tiesiog dar vienas būdas švęsti. Jeigu yra keliamos vėliavos, yra orkestrai, viskas gerai, susirenka tam tikri žmonės. Tarp kitko, tie, kurie eina eitynėse, irgi dalyvauja. Aš pats iš ryto nueinu, sudalyvauju, pasižiūriu, o toliau jau - į eitynes. Tai netrukdo, o tiesiog yra dar vienas būdas paminėti.

Kalbant apie leidimo nedavimą. Viskas vyko įdomiai. Mes pareiškime, kad organizuosime, parašėme laiką - 16 val. Tačiau kai mes buvome pirmame pasitarime, kur preliminariai buvo duotas leidimas, mes sakėme, kad esame pasiruošę derinti laiką įvairiai - galime ir dviem valandom anksčiau, ir vėliau. Galima sakyti, mums tinka bet kuris dienos metas, kad tik liktų ta valanda pražygiuoti. Tačiau savivaldybės administracija sako, renginiai vyks visą dieną, o kokie - nedetalizuoja visiškai.

Z.VAIŠVILA: Nes nebuvo patvirtinta.

J.PANKA: Todėl aš akcentuoju, mes žygiuosime, bus tas leidimas ar ne. Tačiau yra kita grėsmė. Mes matome, kiek yra purvo užpilama kiekvienais metais ant tų eitynių. Jas buvo bandoma priskirti vienai subkultūrai. Buvo iš pradžių ir teismai už šūkį „Lietuva lietuviams!“ ir t.t. Ir dabar, nepaisant viso to purvo, žmonių daugėja, vis tiek žmonės išeina, vis tiek žygiuoja. Kas galėtų paneigti, kad čia nėra suplanuotas Varšuvos scenarijus? Kad savivaldybė neduos leidimo, jaunimas vis tiek eis. Bus perrengti kažkokie, sakykime, provokatoriai. Ir ką mes tada turėsime? Šventinę dieną, užuot reiškusis patriotizmui, turėtume riaušes. Neduok Dieve, kad taip būtų. Todėl sakau, kad viską pavyks suderinti. Nes tokią šventinę dieną nesinorėtų turėti Varšuvos scenarijaus, ką mes matėme lapkričio 11-ąją Varšuvoje.

R.OZOLAS: Policija privalo užtikrinti viešąją tvarką. Policija, ne jūs.

K.STOŠKUS: Aš šiek tiek kitaip patriotizmą įsivaizduoju. Kolegoms teko diskutuoti ilgokai. Man rodos, dabar patriotas yra ne tas, kuris ieško, nuo kur prasideda lietuvis, bet tas, kuris iš tikrųjų rūpinasi tuo, kas darosi Lietuvoje.

Man patiko jūsų mąstymas apie Lietuvą Lietuvoje. Jis daug perspektyvesnis. Kodėl aš tai sakau? Todėl, kad esu šiek tiek vyresnis amžiumi, turiu šiek tiek įvairesnį patyrimą. Ir nežinau, kaip įmanoma atsiriboti nuo valstybės. Nežinau, kaip įvardyti tuos žmones, kurie bėga iš Lietuvos, kurie žudosi. Kaip atsiribojant nuo tų žmonių, kurie nenori būti lietuviais, galima išspręsti šią problemą.

Kodėl žmonės nenori būti lietuviais? Aš girdėjau, kad motina verkdama parvažiavo iš Vokietijos. Sako, tu dar ta kalba šneki ten, bent jau rusiškai šnekėkitės. Gėda būti lietuviu Vokietijoje. Visiems emigrantams, didelei daliai, irgi jau nesinori būti lietuviais. Jie net nebando gelbėti padėties, kas vyksta Lietuvoje, susideda krepšelius ir važiuoja.

Aš negaliu suprasti, per visą savo amžių neįsivaizdavau. Nuo pokario metų mačiau kraujo, mačiau žuvusiuosius karo metais. Bet nė neįsivaizdavau, kad Lietuvoje gali atsirasti žmonių, kurie valgo lietuvius.

Kas darosi su Lietuva, kad ji demoralizuota? Juk galima ją prikelti ir suvienyti tuos žmones, kurie dar išliko Lietuvoje. Man tas kelias nėra artimas. Gal jūs supyksite, aš tai traktuočiau kaip labai pavojingus Lietuvos ateičiai dalykus. Kur nubrėžti tą ribą? Juk tai iš esmės suerzina tam tikrus žmones, kurie norėtų būti lietuviais, kurie daug metų gyvena Lietuvoje, kurie nedrįsta, kurie kartais nuogąstauja.

Reikia sudaryti tokią atmosferą, kad ir lietuviams, ir ne lietuviams Lietuvoje būtų smagu gyventi. Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad mūsiškiai nebėgtų iš Lietuvos. Pirma kelčiau uždavinį, kad neišsivaikščiotų Lietuva, kad saugotų tuos likučius, kurie dar liko nuo to prarasto milijono.

Nenoriu pasakyti, kad jaunimas šitaip daro. Bet tokie lozungėliai, kurie vėliau paplatinami, labai senoviški, senamadiški. Jie buvo naudojami daug kartų labai bjauriems dalykams. Ir kitokių tautybių vardai. Kodėl vėl lipti ant to paties grėblio? Suprantu, mano pokalbis gal ne visai atitinka tą jūsų užduotą kryptį. Bet gindamas teises į laisvę reikšti savo nuomonę aš tokį patriotizmą laikyčiau truputį pavojingu pačiai lietuvybei.

Z.VAIŠVILA: Atsiprašau, aš gal bandyčiau šioje vietoje rasti kompromisą. Taip, yra visi tie neigiami dalykai, bet kalbėkime apie priežastis. Tauta ir valstybė be istorijos, be kultūros, be savo kalbos, be perspektyvos.

K.STOŠKUS: Bet kas darosi su rusų kalba?

Z.VAIŠVILA: Kodėl mes buvome tokie jautrūs rusų kalbos vartojimui čia tuo metu? Ir kodėl mes visiškai indiferentiškai reaguojame, kai užgožia anglų ir kitos kalbos? Pasižiūrėkite parduotuvių ir restoranų pavadinimus.

K.STOŠKUS: Keikiamės rusiškai, o bandome kalbėti angliškai.

J.PANKA: Neužmirškime, kad visas šūkis yra „Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai!“ Ir čia jau atsiranda prieš išsibėgiojančią, išsivažinėjančią Lietuvą. Ne tik Lietuva turi būti lietuviška valstybė, bet ir lietuvis turi jausti pareigą Lietuvai, pareigą Tėvynei.

K.STOŠKUS: Teisingai šnekate, labai jums pritariu, bet kaip lengva šitokią formulę pagauti žiniasklaidai. Kaip tie žodžiai tinka, kurie dirba prieš Lietuvą.

R.OZOLAS: Aš sakyčiau taip: jaunime, darykite, ką darote, nes jūs esate jau ne žodžiai, o veiksmai. Mes šnekame, kad turėtų būti taip, turėtų būti kitaip. Darykime, o ne tik šnekėkime. Šnekėjimas yra pirmas veiksmas. Tai, ką daro šitie jaunieji dabar su savo demonstracijomis, yra parodymas visiems, tarp jų ir emigracijos minkštuoliams, kad Lietuvoje yra tokių kietų vyrų, kurie, čia gyvendami ir veikdami prieš juos, tuos emigrantus išvarančiuosius, ir leidžia tikėtis, kad yra galimybė sugrįžti į kitokią Lietuvą.

Mums čia reikia pakeisti Lietuvą ir kosmopolitus išmėžti iš valdžios. Tada tikrai nereikės elgtis taip, kaip elgiasi jaunimas. Atsisėdęs į lėktuvą sako: „Pagaliau iš tos šūdinos valstybės išvažiuoju“. Supraskime šitą sudėtingą padėtį ir padėkime tiems apsisprendėliams likti Lietuvoje, gyventi šitame nežmoniškume suteikiant viltį gyventi žmoniškai.

Diskusijos video žiūrėkite čia.