Arūnas Povilas Paliulis: Gana šitokios Europos!

- Gal ne tik man kyla klausimas, kas šiandien yra toji mus valdanti Europa? - klausiu nuomonės verslininką Arūną Paliulį, besinaudojantį laisvo žmogaus teise ne tik mąstyti, bet ir drąsa sakyti ką sumąstęs. Galėtum jį laikyti pasaulio žmogumi - gimęs Niujorke, gyvenęs ten ir Prancūzijoje, išvažinėjęs Afriką ir Europą, tačiau jis yra labiau lietuvis nei kas kitas. Kas dar svarbu - jis nežino, ką reiškia lankstytis vienokiai ar kitokiai valdžiai.

- Europos politikai, arba vadinamasis Europos elitas, yra įtikėję, kad sykį išrinkti įgyja visišką laisvę savo nuožiūra tvarkyti ne tik politinį, ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį daugybės Europos šalių gyvenimą, tautų likimus. Ar Angela Merkel ir Fransua Olandas (Francois Hollande) turi teisę diktuoti savo nuostatas kitoms 28 Europos šalims, kiek ir kokių priimti migrantų ir kokias išmokas jiems reikia teikti?.. Valstybių svoris, žinoma, skiriasi: Vokietija, galima sakyt, yra ekonominis, Anglija - prekybos ir karžygystės, Prancūzija - politinis Europos variklis. Prancūzų politikai išties geri derybininkai, deja, jų moralė ir tautiškumas smarkiai susikompromitavę...

- Kas, žinoma, nėra jokia kliūtis diktuoti gyvenimo taisykles kitiems.

- Be abejo. Štai Prancūzijos prezidentas Olandas - prisiekęs ateistas, keturių nesantuokinių vaikų tėvas; o užsienio reikalų ministras Loranas Fabijusas (Laurent Fabius) perka sūneliui butą už 7 milijonus eurų aiškindamas, kad už sūnaus laimėtus pinigus kazino... Ir jiedu sutartinai skuba įteisinti homoseksualų vedybas ir įvaikinimą ne tik be referendumo, bet nepaisydami pusės milijono tautiečių katalikų Paryžiaus gatvėse ir milijonų visoje Prancūzijoje protestų...

- Bet lietuviai, anot režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, turi toleruoti viską, išskyrus pačius lietuvius...

- Vakarų pasaulyje smarkiai išpopuliarėję gražūs žodžiai: globalizacija, tolerancija, liberalizmas, demokratija. Gražu, kad žmonės turi teisę keliauti po pasaulį, gražu, kai jis visas prieinamas ir interneto erdvėje, tačiau dėl interneto žmogus tampa labiau kontroliuojamas (ne už kalnų diena, kai saugumo agentūros ims sekti ir per mobiliuosius telefonus), per jį greitai plinta ir pornografija, ir pedofilija, ir nepagarba artimui. Liberalizmas ir tolerancija propaguoja laisvę, ekonominę, pilietinę, bet kadangi propaguoja laisvę be ribų, tai programuoja socialinę ir moralinę degradaciją. Būtent dėl liberalizmo ne tik spartėja nutautėjimo procesas, bet ir kenčia žmogaus sveikata. Nuo liberalios prekybos, liberalaus vartojimo ir pervartojimo.

- Bet tai demokratiška.

- Kokia čia demokratija, kai mūsų kariai siunčiami į Afganistaną? Kas turi teisę mūsų jaunus vyrus siųsti į tolimus kraštus, kur mes neturim ne tik jokio intereso, bet kur rezultatas prieštarauja mūsų tautos vertybėms ir principams?.. Grįžtant prie Europos Sąjungos: jai tarnauja 751 europarlamentaras su savo patarėjais, konsultantais, komitetais ir pan. - iš viso apie 60 tūkstančių biurokratų. Juos supa per 8000 registruotų lobistų ir maždaug 30 tūkst. neregistruotų. Spėjama, kad 75 proc. direktyvų yra iš dalies arba visiškai suformuojamos šitų lobistų. Tarp jų yra veikėjų iš pramonės ir prekybos, įvairių judėjimų, nevalstybinių ir valstybinių organizacijų, bet patys įtakingiausi lobistai, daugiausia išleidžiantys šiam tikslui pinigų, yra JAV naftininkai, farmakologai, ryšininkai, elektroninės erdvės platintojai, maisto pramonininkai, ginklų prekybos veikėjai ir t.t. Veikdami per gražiai registruotas konsultantų, notarų, advokatų kontoras ir panašiai, šitie veikėjai maitina europarlamentarus informacija, kuri, aišku, yra tendencinga ir naudinga jiems patiems. Nieko keista, kad ES centriniuose rūmuose kone kiekvieną vakarą vyksta vakarienės, pristatymai, dažniausiai organizuojami šių lobistų, kurie gražiai pamaitina ir gražiai svaigina. Ir bilietukus, ir pietukus, ir mergeles užpirkinėja.

- Jei tikėsime statistika, Europos Sąjunga Lietuvoje pasitiki net 68 proc. apklaustųjų.

- Būdami pirmiausia lietuviai, mes esam ir norim likti europiečiais, bet Europai reikia reformacijos. Ta reformacija neabejotinai ateis, jei ne iš Vokietijos ir Prancūzijos, tai iš Ispanijos, Graikijos ar Italijos, Airijos ir Lenkijos (ir kodėl ne iš Lietuvos?). Ji būtina norint grąžinti Europos Sąjungą į demokratijos vėžes. Tai būtina, kad ji liautųsi kištis į valstybių vidaus reikalus ir nurodinėti, kaip pasterizuoti mūsų pieną ir alų ir, atsiprašau, koks turi būti prezervatyvų ilgis, kokius vadovėlius reikia siūlyt darželinukams, kad klestėtų genderizmo dvasia, kad greičiau vyktų nutautėjimo procesai. Europa mums reikalinga, taip, bet šiandien Europa serga ir jai reikia rimtos pertvarkos. Mes, lietuviai, turėtume ir prašyti, ir reikalauti, turėtume vienytis ir bendrauti su kitomis partijomis bei judėjimais Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Ispanijoje, Danijoje ir kitur, nes bendraminčių yra visur. Yra naujų politinių judėjimų ir partijų, kurie nusiteikę prieš dabartinę Europos viziją ir, pavyzdžiui, nekontroliuojamus imigrantų srautus.

- Migracija iš Lietuvos irgi nekontroliuojama - nedaug tetrūksta iki milijono...

- Imigracija imigracijai nelygi. Kai kurioms valstybėms ji yra net naudinga, bet ne bet kokia ir ne bet kokiais kiekiais ir ne nulinėmis sąlygomis, t.y. nepaisant, kokia patirtis, intelektas ar investicija ateina kartu su ja. Sakysim, Kanadoje imigrantų kvota - 210 tūkst., bet jie priima daugiausia tuos žmones, kurie yra apsiginklavę ar talentu, ar profesine patirtimi, ar investicijomis. Kai Australija pristigo informatikų, pasikvietė dirbti 50 tūkst. šios srities specialistų iš kitų šalių ir dar kažkiek studentų mokytis informatikos. Anglija, kuri nepriklauso nei Šengeno, nei euro zonai, apskritai ketina sugriežtinti imigracijos sąlygas net išeiviams iš Rytų šalių, tarp jų ir lenkams bei lietuviams, apkarpydama socialines garantijas. Žinoma, imigrantai yra puikus biznis tarpininkams ir paslaugų teikėjams, biurokratams (jų reikės vis daugiau); populistinė politika užtikrins nemažai balsų jos skleidėjams ateityje, tačiau ar kas suskaičiavo, kiek atsieis vien Vokietijai ketinamų priimti 800 tūkst. imigrantų armija? Paviršutiniškais skaičiavimais - 12 mlrd. eurų per metus, ir ši suma augant jų skaičiui irgi bus didėjanti (ar tos išlaidos neužprogramuos antros Graikijos?). Ir beveik niekas nekalba apie grėsmes, kurios ateina į Europą su Afrikos imigrantais.

- Užtat daug kalbama apie grėsmes, nuo kurių jie traukiasi...

- Galima įsivaizduoti, kokius „siuntinius“ kartu su pabėgėlių minia siunčia „Islamo valstybės“ veikėjai, ruošdamiesi tolesnei kovai prieš bedievius. Traukia Europon ne tik karo nuskriausti pabėgėliai, iš Sirijos, Irako ir Afganistano, bet ir iš visos juodosios Afrikos, nuo Somalio iki Eritrėjos, ir iš dar tolimesnių kraštų - Jemeno, Libano, Libijos ir panašiai. Mano draugai Balkanuose pasakoja, kad pasienyje jie asmens dokumentus sudegina, užkasa ar kitaip sunaikina ir pasisako bet kokią pavardę, vardą, kilmę, pilietybę. Jei, sakysime, dėl karo veiksmų Sirijoje ar Irake pabėgėliai palieka namus, tai kodėl jų broliai arabai neturi pirmenybės juos priimti? Kodėl tomis išlaidomis nesidalija tie veikėjai, kurie skatina karinius veiksmus Irake, Sirijoje ir didina pabėgėlių srautus? O kai jie įsitvirtins, įgis teisę priimti savo tėvus, senelius, brolius, seseris, anūkus. Vienas imigrantas šiandien reiškia penkis, septynis ar net dešimt rytoj, neskaičiuojant jų pačių prieaugio naujojoje žemėje. Apie tai niekas neužsimena.

- Užtat Lietuvai primenama istorija, kai 70 tūkst. jos gyventojų karo pabaigoje, bėgdami nuo sovietų okupacijos, buvo priglausti karo pabėgėlių stovyklose Vakarų Europoje.

- Galėčiau papasakoti, kaip mūsų tėveliai 7 metus vargo Vokietijos pabėgėlių lageriuose po 50-100 ir net du šimtus viename barake, (kiekvienam po 4 kv. metrus), sandėlyje ar sporto salėje, laukdami, kad juos kas priimtų, bet nei Šveicarija, nei Prancūzija, nei Anglija, nei Vokietija - jokia Europos šalis jų priimti nenorėjo. Lietuvos teisėjai, gydytojai, inžinieriai ir urėdai dirbo kiemsargiais, senukų prižiūrėtojais, apsaugininkais; įsivaizduokit, Lietuvos elitas plovė indus ir valė tualetus, bet jie džiaugėsi turėdami ir tokią galimybę... Mano tėvukai sulaukė 1949 metų, kai reikalai pajudėjo: pabėgėlius imta siųsti į anglių kasyklas, skerdyklas, baldų fabrikėlius, bet ir tada jiems buvo privaloma turėti rėmėją, kuris įsipareigotų juos apgyvendinti, maitinti, užtikrinti sveikatos draudimą, mokyti kalbos... Manau, patys Lietuvos piliečiai šiandien turėtų tarti žodį, kiek nori priimti imigrantų, kur priimti ir, svarbiausia, kas jais užsiims, duos nakvynę, gydys, mokys kalbos ir Lietuvos istorijos. Ir svarbiausia, kas mokės, nes mūsų biudžetas kiauras, kaip ir visų ES šalių.

- Įdomu, kokiu būdu piliečiai gali būti išgirsti?

- Referendumu.

- Nepamenate, kaip gąsdinimai sankcijomis sužlugdė referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams?

- Čia grynas blefas. Kokias sankcijas ES taiko Graikijai? Kokiomis sankcijomis baudė Angliją, kad ši nepasirašė Šengeno sutarties ir nestojo į euro zoną? O ši šalis ketina, jeigu nepavyks pasiekti sutarimo ginčytinais klausimais, skelbti referendumą ir trauktis iš Europos Sąjungos... Apie 50 proc. rinkėjų visoje Europoje yra pasyvūs ir nedalyvauja rinkimuose (išskyrus Italiją, kur aktyvumas siekia 62 proc., ir Belgiją - 58 proc.). Visoje Europoje balsavimas galėtų tapti privalomas, kaip, sakysime, Australijoje, kur į juos ateina 98 proc. rinkėjų. Jei nepasirodo be rimtesnės priežasties, moka 200 dolerių baudą.

- Kokia tuomet demokratija, jeigu privalomas?

- Valia rinktis - išreikšk piliečio valią arba mokėk pinigus. Visi valstybei ir tautai svarbūs klausimai turėtų būti sprendžiami tik referendumu. Žiūrėkit, kokia praktika Šveicarijoje: jie balsuoja ne tik dėl mokymo disciplinų, karo tarnybos rezervo, bet ir dėl rūkymo vietų, parduotuvių darbo laiko ir pan. Kodėl mes negalime daryti kaip šveicarai, pareikšdami savo valią dėl žemės pirkimo, dėl homoseksualų vedybų, dėl migrantų priėmimo ar nepriėmimo, dėl biudžeto, dėl mokesčių ir t.t.?

- Kaip galima prognozuoti balsavimo rezultatus, jei, jūsų nuomone, Lietuvoje mažai mąstančių ir dar mažiau sakančių, ką galvoja?

- Dar liko šiek tiek mąstančiųjų, bet labai sumažėjo laisvai kalbančiųjų; laisvai gyvenančių - net nematau, nežinau, kur jie yra ir kur jų ieškoti. Bet pilietiškumas neateis nei iš prezidentės dangaus, nei iš įsakymų - jis gali atsirasti tik skatinamas, ir daugiausia skatinamas iš vidaus, t.y. tautiškumo.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“