Tiek dabar valdančiąją koaliciją subūrę socialdemokratai, tiek ką tik šalį nuvairavę nesutaikomi jų priešininkai – konservatoriai su liberalais – kuo puikiausiai sutaria dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Koja kojon žengiantys skirtingos politinės prigimties veikėjai pučia miglą visuomenei į akis, visomis jėgomis stengiasi įtikinti, kad 320 tūkst. parašų – tolygu valstybės išdavystei. Kokios valstybės? Europos Sąjungos? Kalbamės su Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi STANČIKU.
- Seimo liberalai vakar pareiškė, esą referendumo iniciatoriai ir 320 tūkst. už jį pasirašiusių žmonių, reikalaujančių neleisti žemės pardavinėti užsieniečiams, yra pseudopatriotai. Tai reiškia, kad ir Konstitucijos, kuriai Tauta 1992 metais pritarė referendumu, kūrėjai buvo pseudopatriotai, nes į pagrindinį šalies įstatymą buvo įrašyta nuostata: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“?
- Šiandien Tauta jau yra nusprendusi, jog referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams reikia. Surinktas reikiamas skaičius balsų. Jei Tauta pasakys, kad pritaria referendumo klausimams, tai bus jos sprendimas, kuriam mūsų politikai privalės paklusti. Jie negalės to ignoruoti ir atitinkamai turės pradėti dėl to derybas su ES. O jei referendumas bus ignoruojamas, tada kils klausimas, kas ką valdo, ar Tauta turi teisę išreikšti savo nuomonę.
Žemės pardavimo užsieniečiams šalininkai gąsdina, kad įteisinus draudimą ES pradės taikyti milžiniškas sankcijas, gal ir iš pačios ES išmes. Labai tuo abejoju. Kokiais dokumentais įtvirtintos sankcijos už draudimą parduoti žemę užsieniečiams? Sankcijų stojimo į ES sutartyje nėra, todėl tai - tik žmonių gąsdinimas.
- Kaip vertinate teiginį, esą draudimu pažeidžiamos žemės savininkų teisės brangiau parduoti turtą, nes esą užsieniečiai paklotų daugiau pinigų. Ar viskas matuojama pinigų kiekiu?
- Tai tėra propaganda. Užsieniečiai brangiau už žemę nemoka, tačiau turi daug geresnes sąlygas ją įsigyti. Ne tik dėl didesnių tiesioginių išmokų, bet ir todėl, kad jiems bankai tam suteikia ilgalaikius kreditus ypač mažomis palūkanomis. Jau ir dabar įvairūs užsienio fondai supirkinėja mūsų žemes. Ir ne tik mūsų, bet ir visame pasaulyje. Mitas, kad atėjęs užsienietis daugiau sumokės. Aš Žemaitijoje turiu kaimyną norvegą, kuris ūkininkauja, eglaites sodina. Tačiau nemačiau tų didelių pinigų, apie kuriuos politikai kalba. Užsienietis tikrai nemokės daugiau, negu yra rinkos kaina.
Be to, mes turime argumentų nesutikti su ES reikalavimais leisti pardavinėti žemę svetimšaliams. Juk tiesioginės išmokos pas mus žymiai mažesnės nei kitose ES šalyse, nors šnekėta, kad jos jau nuo šiemet pasieks ES vidurkį. Kodėl tada bent tas pereinamasis laikotarpis negali būti atidėtas, jei jis pratęstas dėl tiesioginių išmokų? Tačiau niekas nedaroma. Mūsų politikai tik skubėjo kuo greičiau užsidėti pliusiukus, kad kažkas suderėta, kad kažkiek pinigų ES skyrė. Daug kalbama apie saugiklius dėl žemės pardavimo užsieniečiams, tačiau ir jų nėra. Tačiau, mano nuomone, jei Tauta referendumu pasisakys dėl draudimo, tada saugiklių neužteks. Bus privalu vykdyti Tautos valią ir derėtis dėl visiško draudimo.
- Tačiau jei 1992-aisiais buvo įrašyta nuostata, kad mūsų žemė priklauso tik valstybei ir jos piliečiams, vadinasi, tam buvo kažkoks pagrindas?
- Be abejo, buvo daugybė priežasčių įrašyti tokią nuostatą. Svarbiausia jų - būtinybė išlaikyti Lietuvos žemių vientisumą. Kad ir toks pavyzdys. Sakykime, palei Lenkijos pasienį yra tam tikras ruožas išperkamos žemės. Lenkijos ūkininkai bei juridiniai asmenys ateina ir perka ją. Šiandien triukšmas su lenkais kyla dėl nelietuviškų raidžių, o vėliau kils ir dėl žemės. Jie galės sakyti, kad ją užėmė teisėtai: nusipirko, o ne užgrobė, todėl norėtų dalį teritorijos atskirti nuo Lietuvos. Ar tokių pavojų neatsiras? Ar diskutuota apie globalius pavojus? O juk tokiu atveju mes negalėsime parduotos žemės atimti.
- Draudžiant pardavinėti žemę užsieniečiams neva pažeidžiamas laisvas kapitalo judėjimas? O gal žemė judanti tapo tada, kai konservatoriai ją pavertė kilnojamuoju turtu: leido ją persikelti, pavyzdžiui, iš Rokiškio į Trakų rajoną?
- Tas laisvas kapitalo judėjimas yra labai ginčytinas dalykas. Visą laiką apie jį kalbama. Tie patys liberalai aiškina, kiek daug ES mums davė pinigų. Tačiau argi mes nieko nedavėme Europai? O mūsų jaunimas, parengtas, kvalifikuotas, į kurio išsilavinimą Lietuva įdėjo didžiulius pinigus? Jį mes davėme už dyką. Tie mūsų žmonės užsienyje kuria BVP, sprendžia ten socialines problemas. Būtent jų uždirbti pinigai vėliau naudojami kaip dotacijos mums. O jei dar ir žemes pas mus užsieniečiai supirks, dar daugiau žmonių išvažiuos ir svetur kurs kapitalą, kuris po to pas mus ateina.
- Lietuvos žemdirbiai piktinasi, kad negali konkuruoti, nes gauna mažesnes tiesiogines išmokas. Kodėl jos iš viso mokamos? Ar tai nėra įrankis valdyti mūsų žemdirbius, nustatyti jiems įvairias sąlygas?
- Kodėl mes kalbame apie išmokų suvienodinimą? Ne todėl, kad daugiau gautume, o todėl, kad būtų vienodos sąlygos. Geriau tada jų iš viso nemokėtų. Bet visiems, o ne tik kažkam.
Žemės ūkio subsidijavimas yra labai įdomus dalykas. Paimkime kad ir kaimo plėtros lėšas. Techniką galima pirkti tik iš ES, o tai reiškia, kad daugiausiai iš Vakarų Europos valstybių, kurios esą yra didžiausios donorės. Įvairioms programoms duodama apie 50 proc. projekto vertės. Antra tiek turi įdėti savo. Kadangi jų neturi, turi eiti skolintis į bankus. Skandinavų bankai pasiima palūkanas. Ir visi pinigai per tai grįžta į senąją Europą. Ta parama tampa sąlyginė. Tik sukuriama iliuzija, kad labai didelis tas rėmimas. O iš tikrųjų ar mūsų ūkiai būtų blogesni, jei nė vienoje valstybėje to rėmimo nebūtų? Abejoju. Galbūt mažiau būtume kažko nupirkę, bet būtume pirkę tik tai, ko būtinai reikia. Nes dabar, susiviliojęs esą lengvais pinigais, iki šiol spjaudosi ne vienas ūkininkas. Dabar kartais pasižiūri į ūkį - viskas modernu, technika pati moderniausia, o finansinės problemos dėl to - milžiniškos. Ta pagunda įvilioja į finansinį liūną.
- Tai kam ES sugalvojo tą žemės ūkio rėmimo politiką?
- Pirminė idėja buvo ta, kad iš pramonės paimami pinigai ir atiduodami agrariniam sektoriui: kad būtų daugiau maisto produktų, kuriuos vartotojai galėtų pirkti pigiau. Dabar ta pirminė idėja deklaruojama tokia pati, tačiau jos tikslai skiriasi nuo skelbiamų. Kai pasižiūri, remiama ne gamyba, o atvirkščiai. Pinigai duodami už tai, kad nieko negamintum. Pinigai duodami, kad išlaikytum gerą agrarinę būklę, o pagamintus produktus, europiečiai sako, atvešime. Ir išlaikykite geros būklės žemę, nes mes ateisime ir nupirksime. Nes jei bus apaugę šabakštynais, Europai jų pirkti neapsimokės. Visa parama sudėliota taip, kad ateityje iš mūsų žemės ūkio senoji Europa gautų didelę naudą.
- Kodėl didelė dalis mūsų politikų - liberalai, konservatoriai, socialdemokratai ir kiti - atvirai priešinasi, kad tik nebūtų paliktas draudimas pirkti žemę užsieniečiams?
- Sunku suvokti. Turbūt nesuvokia realybės, to, kas mūsų laukia ateityje. Jei didžiąją žemės dalį pas mus nupirks užsieniečiai, kaip po kurio laiko ją reikės atsiimti? Tada jokie referendumai nebepadės, nes tai bus užsieniečių nuosavybė, o Konstitucija gina teisę į nuosavybę. Mes savo noru jiems tą žemę parduosime ir jie bus teisėti dalies valstybės teritorijos savininkai. Jei tai bus masinis dalykas, jei į didžiulius masyvus investuos didieji pensijų fondai, už kurių nežinia kas stovi, - kas atsitiks? Džiūgaujama, kad jie sukurs darbo vietas ir mūsiškiams duos darbo. O gal neduos? Gal ieškos pigesnės darbo jėgos Afrikos šalyse ar kitose valstybėse? Tada kyla klausimas, kas po 50 metų ar mažiau bus su Lietuva. Dabar mes esame unikalūs, turime savo kalbą, su lenkais pešamės dėl kiekvienos raidės. Tačiau kai į mūsų šalį privažiuos daugybė užsieniečių, ar nebus taip, kad lietuvių kalba nebebus valstybinė? Ne tik kalbos, bet ir visos valstybės išnykimas visiškai įmanomas.
- Jau nebe Tautos, o Konstitucinio Teismo balsas yra lemiamas? Bent jau tokią praktiką norima suformuoti.
- Man tai yra labai keista. Juk ta pati Konstitucija numato, kad ją būtent referendumu galima pakeisti. Kažkokia nesąmonė tie išvedžiojimai, kad referendumas prieštarauja Konstitucijai. Jokio prieštaravimo čia nėra, Konstitucija išaiškinama taip, kaip kažkam patogiau.
- Įvardijote daugybę grėsmių, kurios kiltų leidžiant užsieniečiams nevaržomai supirkinėti Lietuvos žemę. Ar to šalininkai tų grėsmių nesuvokia, ar jiems visai nesvarbi Lietuvos ateitis? O gal jie gautų iš to kažkokią užslėptą naudą?
- Atvirai sakant, turbūt tik jie patys supranta, kur čia šuo pakastas. Atrodo, kad už grašį tėvą motiną parduotume. Svarbiausia, kad tik nebūtų draudžiama parduoti. Jei būčiau liberalas ir mano įsitikinimai tikrai būtų tokie, kad žemės pardavimo draudimas yra laisvo kapitalo judėjimo suvaržymas - aš įsitikinimą nebūtinai keisčiau. Tačiau jei Tautos valia yra priešinga, kodėl jai nepaklūstama? Kodėl galų gale nepasižiūrima, koks bus galutinis Tautos sprendimas, kodėl skubinami įvykiai? Ir iš viso kodėl ES sutartyje būtinai turėjo būti įrašytas žemės pardavimas? Ir netgi privalomas? Jau vien tai mane žeidžia. Juk valstybėms turėtų būti leidžiama pasirinkti - leisti parduoti ar ne.
Mano nuomone, tikslas yra paprastas - padaryti viską, kad ES viduje nebeliktų tikrų valstybių. Juk ir JAV kūrėsi taip pat. Ta linkme einama ir ES - kad valstybės taps kaip valstijos. Atsiranda bendras bankas, bendra valiuta. Viskas traktuojama kaip laisvas kapitalo judėjimas. Dar pasirodė traktuotė, kad europinė teisė yra aukščiau už nacionalinę, netgi aukščiau už Konstituciją. Tai tautinių valstybių naikinimas ir federacijos kūrimas. Jei tokia linkme mes einame, tai nebeapsimetinėkime ir nebekalbėkime apie valstybės išlaikymą, valstybingumą, lietuvybės puoselėjimą. Mūsų anūkai jau bus nebe lietuviai, o europiečiai. Asmeniškai aš to tikrai nenoriu.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
