Biržų rajono meras V.Valkiūnas: Kuo blogas projektas „Lietuva“?

- Esat vienintelis Lietuvoje oficialus asmuo, nukabinęs Europos Sąjungos vėliavą. Kodėl?

- Nukabinau ne šiandien ir ne vakar - gegužę ar birželį, tik kažkodėl paskelbė dabar ir užsipuolė: tu neišprusęs, tu grubus, tu nemokša, netoleruoji naujovių, tu nemodernus... Sakykit, ką aš bloga padariau? Įstatymas dar, ačiū Dievui, leidžia, nors nežinia, kas bus toliau. O kodėl ją užkabino? Kodėl pataikauja, bėga prieky garvežio, kodėl? Juk Lietuva neprijungta prie Europos Sąjungos. Vietoj ES vėliavos iškėliau Vytį, kas bandys nuimti, eis prieš Lietuvą, skandins jos valstybingumą. Kol kas laikausi. Ir prie kultūros centro iškėliau didelę Trispalvę, kurios ten niekada nebuvo. Gražu. Net iš turgaus matyti, kaip ji plevėsuoja. Daugiau Lietuvos Biržuose.

- Esat ir vienintelis parlamentaras, kuris savo kandidatavimą į parlamentą 2008-aisiais pavadinot klaida. Kodėl?

- Gal per ankstyvas buvo tas mano kandidatavimas individualiai - nesitikėjau, kad bus tiek mažai bendraminčių, ir tie patys bendraminčiai bus tokie fragmentiški, o neturint vienminčių grupės palaikymo, sunku prastumti savo idėjas. Teikiau daug pasiūlymų, tarp jų ir strategiją, kaip pakeisti demografinę situaciją, bet nebuvo įsiklausymo.

- Dirbot Europos reikalų komitete - įsiklausymo ES direktyvoms turbūt nestigo?

- Į tą grupę buvo susibėgę proeuropietiškai, proimperiškai nusiteikę Seimo nariai, ir visada buvo balsuojama į vienus vartus. Pavojingiausias, mano nuomone, šiandien yra liberalanarchistinis sparnas, į kurį susimetę net iš skirtingų partijų Seimo nariai, kuriems Lietuva - tik geografinis dėmuo. Jų projektas yra globalus pasaulis be valstybingumo, be tautų, be identiteto, - tik minia vartotojų, aktyvių ciklo „pinigai - vartotojai- pinigai“ dalyvių. Jų tikslas - dar daugiau Europos Sąjungos, dar daugiau integracijos, dar mažiau Lietuvos. Ką reiškia daugiau? Išnykti, ištirpti Europos Sąjungoje, kuri veda į chaosą ir suirutę; tai liudija jos beviltiška politika vadinamųjų pabėgėlių, kuriuos aš vadinu kolonistais, atžvilgiu. Gal ten yra dešimt procentų pabėgėlių, o 90 proc. yra kolonistai naujakuriai. Jie nori kolonizuoti Europą. Jų civilizacijos kodas kitoks - jie nepakantūs, nekantrūs, agresyvūs; jie ateina ne prisitaikyti, o pritaikyti Europą savo reikmėms. Ar to mums reikia?

- Italijos sociologai nustatė, kad jų valstybę užtvindžiusiame migrantų tvane moterys su vaikais tesudaro mažumą, net 77 proc. sudaro vyrai. Jeigu darysime prielaidą, kad visi jie - karo pabėgėliai, kyla klausimas, kokias vertybes išpažįsta Europa, glausdama vyrus, paliekančius karo ugnyje žmonas ir vaikus?

- Na, Europos Sąjungos vertybės jau yra degradavusios, galbūt apie jas kaip vertybes galėjome kalbėti iki šio amžiaus pradžios, paskui jos kaip tas vaisius sirpo sirpo, prisirpo, ėmė vysti, o dabar pūti. Kokios dar vertybės? Liberalizmas gali būti pateisinamas tik kaip alternatyva, kaip aštrių kampų sušvelninimas, gyvenimo lankstumas, bet iki ko dabar nusirideno Europa? Reklama, narkomanija, žmonių grobimas, homoseksualizmas, šeimos ir krikščionybės niekinimas, ištvirkimas kaip siekiamybė - tai vertybės? Visos jos vertybės melagingos ir sunku buvo tikėtis, kad jos nepagimdys chaoso, suirutės, kad teroristai be jokių kliūčių kirs jos sienas.

- ES grasina pjauti išmokas, o paslaugūs lietuviai antrina: gana viską gauti dykai.

- Kai bijoma likti be išmokų, reiškia, kad mes kaip narkomanai be pinigų dozės nebegalim išgyventi? Tai dar blogiau. Tiesa yra ta, kad mes mokam ES duoklę kasmet po pusę milijardo eurų. Mūsų mokesčių mokėtojų (kaip žinom, moka ne visi), galima sakyti, prakaitu ir krauju uždirbti pinigai atiduodami kaip alimentai, kaip tėvo skola Briuseliui, kuri kasmet vis didėjanti. Tie pinigai neadekvatūs tiems, kurie ateina kaip ES struktūrinių fondų parama, kuri, ne paslaptis, taškoma ir niekiniams projektams. Aš irgi nei pakartas, nei paleistas dėl kai kurių, gautų palikimu, jaučiuosi: mūsiškiai susigundė, kad dega europiniai pinigai, ir prikūrė greitų projektų, kuriuos teks kęsti kelerius metus ir, maža to, reklamuoti, kokie jie puikūs, viešinti per laikraščius, televiziją, lenteles laikyti matomose vietose, - juk 10 proc. projekto lėšų tam tikslui reikia skirti. Vieną dieną žiūriu, darbuotojų savivaldybėje - kaip iššluota, klausiu, kur, sako, konferencijoje streso tema. Kas leido, klausiu, tai čia, sako, buvusios valdžios sutartis. Tik per mėnesį mūsų rajone konferencijoms išmesti 26 tūkst. eurų. Visi kaip užhipnotizuoti, gavom paramą, gavom paramą, o kiek iššvaistoma be naudos, niekas neskaičiuoja. Ai, sako, čia ne mūsų pinigai, čia europiniai pinigai. Palaukit, 15 proc. niekinėms konferencijoms skirtų pinigų sudaro rajono biudžeto lėšos, ką jau kalbėti apie tai, kad šitie ištaškyti pinigai įskaitomi kaip parama Lietuvai. Apskritai, kas apskaičiavo, kiek dėl šitos paramos sukeltų statybinių medžiagų ir statybos įkainių nukentėjo tie, kurie jokios paramos negauna? Jei Biržams 5 milijonais eurų padidintų biudžetą, koks jis buvo 2008 metais, mums nereikėtų europinių pinigų, mes patys susitvarkytume. Bet kol perkūnas nenugriaudės, tol niekas nesiruošia keistis.

- Kad ir kaip ten būtų, Biržų merui teks susitaikyti su faktu ir priimt vieną kitą migrantą, tiesa?

- Kartoju, aš juos laikau kolonistais. Karo pabėgėlių atžvilgiu reikėtų įstatymo, pagal kurį šalis priimtų juos laikinai, kol jų tėvynėje vyksta karo veiksmai. Iš tikrųjų galima būtų priimti juos su sąlyga, kad karui pasibaigus jie padėkoję grįš namo, o mes važiuosim į svečius, o verslininkai investuos į jų valstybės ūkį, padėdami atkurti ekonomiką. Bet diduma šitų juk važiuoja kaip kolonistai! Ar mums reikia tų naujakurių? Jei reikia, paskelbkime: mums reikia tiek ir tiek naujakurių, ir tuo viskas būtų pasakyta. Save laikau racionaliu žmogumi, ir jei Vakarų Vokietijoje chaosas, nemanau, kad jo importas Lietuvai reikalingas. Iš mūsų tikimasi solidarumo ir dalijantis chaosu?

- Betgi matome: migrantams Lietuva nėra traukos objektas.

- Matot, jie gal čia ir nevažiuotų, bet mūsiškiai nori juos priimti. Angela Merkel jau kartą pripažino, kad integruoti svetimtaučių nepavyko, ir vėl lipa ant to paties grėblio, - tokius politikus aš laikau nevykėliais. Bendravau su atsakingų už integraciją Švedijos tarnybų specialistais, jie, saugodami darbo vietas, tiesiai nepasako, bet leidžia suprasti, kad jiems irgi sunkiai sekasi šis procesas. Kas gyveno toje pačioje Švedijoje, matė, koks jis nevaisingas, kokia sistema nevykusi, bet kas atsisakys savo valia darbo vietų? Užtat kaip penktos kolonos eiliniai liaupsina ir liaupsins sistemą, nors ji ir pragaištinga jų valstybei.

- Jūs irgi verslininkas, jums irgi turėtų būti naudinga ateinanti pigi darbo jėga.

- Jeigu žiūrėtume vienadieniškai, verslininkui būtų daug parankiau, jei visi užrašai būtų vien tik anglų kalba, - etiketės pigiau atsieitų. Bet jei verslumas taptų prioritetu, tektų skelbti valstybės savilikvidaciją.

- Tačiau, anot jūsų, gerų rezultatų galima tikėtis tik tada, jei egzistuoja tam tikra valdžios, verslo ir visuomenės bendrystė. Šiandien ji veikiausiai tebėra svajonė?

- Šiandien sunku rasti verslininką, kuris būtų ir Lietuvos patriotas. Aš gavau valstybės ordiną ne už integraciją į ES, gavau kunigaikščio Gedimino ordiną už tai, kad puoselėjau lietuvybę.

- Jūs ją puoselėjot Rygoje... Lietuvoje ši užduotis turbūt sunkesnė?

- Tiesą sakant, esu nusivylęs. Nemaniau, kad lietuviai tokie išvėsę, kad lietuvių patriotizmas - dvi valandos po krepšinio, ir sudie. Jei tautai nereikalinga tokia valdžia, kuri atstovautų savo tautiečiams ir juos gintų, ar ją galima bevadint tauta? Vien tiktai žmonių minia. Dėl emigrantų, pavyzdžiui, dauguma man pritaria, bet garsiai bijo pasakyt. Ir merų susirinkime manęs niekas nepalaikė. Gal tai nevisavertiškumo kompleksas, gal baimė, paveldėta iš sovietinių laikų. Gal ne visi turi drąsos atsilaikyti prieš puolimą ir nemeilę.

- Tiesa, kad jūs ėmėt remti lietuvybę pirmais savo verslo metais?

- Taip, kartu kūriau ir verslą, ir mokyklą, su Aldona Treija vaikščiojom dėl jos po atstovybes, o šiandien man sako, kad nereikia Lietuvos, kad reikia priimti tariamas Europos Sąjungos vertybes. Aš nesu griovėjas, aš esu kūrėjas. Kuo blogas projektas „Lietuva“, „lietuvių kalba“, „lietuvių identitetas“, tegu man pasako. Aišku, lietuvių mentalitetui rastum ką prikišti, bet gyvensim, auklėsim vienas kitą, tiek džiaugsmuose, tiek varguose būsim kartu ir suklestėsime.

- Iš kur jumyse šitas jausmas?

- Nuo vaikystės, kai klausydavausi „Amerikos balso“, Laisvės radijo ir svajojau, kad būtų laisva Lietuva. Kai klausiausi močiutės pasakojimų; už tai, kad nestojo į kolūkį ir nemokėjo duoklės, ją dvi savaites laikė kalėjime, grasindami išvežti pas baltąsias meškas, bet močiutė sakė: nemokėjau ir nemokėsiu, norit - vežkit... Mane įkvepia močiutės paveikslas - visad reikia kovoti už save ir už savo Tėvynę.

- Ir šiandien?

- Nemaloniausia, kad reikia su savais kovot.

- Būkim biedni, bet teisingi: juk Europos Sąjungoje geriau negu be jos?

- Yra technologijų nauda, tačiau dėl demokratijos - nebegali sakyt, kad ji tebėra švari, greičiau hibridinė demokratija. Nors esu sangvinikas, ne melancholikas, užeina liūdesys dėl Lietuvos: atiduodam lietuvybės aukštumas vieną po kitos, o triumfuoja liberalanarchizmas ir globalizmas. Aš manau, kad jie galimai užsiima terorizmu, nes jie deformuoja protus.

- Studijavot psichologiją, žinot, kaip nesunku įteigti žmogui viena arba kita...

- Taip, bet nesitikėjau, kad juos šitaip pavergs Europos Sąjungos parama ir jie praras bet kokį kritiškumą jos atžvilgiu. Kita vertus, lengva protus prigaut - dešimt procentų visos paramos skirta ES propagandai, - kas gali pasigalynėt su tokia mašina...

- Prieš kelerius metus dirbdamas Seime buvot išvardijęs tuos, kurie, jūsų akimis, pardavinėja Lietuvą. Sąrašas eina vis ilgyn?

- Žinoma, ir veikia jie visiškai atvirai. Aš manau, kad artimiausi keleri metai bus paskutinė tų, kurie už Lietuvą ir kurie prieš ją, kova, kada ir paaiškės, ar Lietuva išlaikys valstybingumą, ar taps vien geografine dimensija, kurią tiesiog bus nepatogu vadinti Lietuva. Gal kažkaip kitaip ją pavadins.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“