Dar kartą apie Sausio 13-ąją

Turbūt nėra mokyklos, nėra miestelio, nėra įstaigos, kur Sausio 13-oji nebūtų minima. Šiemet ji bus minima jau 21 kartą. Šia proga, kaip jokios kitos šventės metu, girdime daug gražių kalbų apie Tėvynę Lietuvą, meilę jai ir kovą už laisvę. Ir vis dėlto iki šiol per 21 metus apie Sausio 13-osios įvykius yra pasirodžiusi tik viena knygelė, išleista tais pačiais metais, kur įvykių liudininkai dalijasi prisiminimais. Kodėl šis laikotarptis taip istorikų apleistas? Kodėl jis neįdomus tiems, kurie dabar yra valdžioje? Galų gale, kokie procesai tada vyko iš tikrųjų?

Atsakymų į tuos klausimus ieškome šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje. Pokalbyje dalyvauja pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Kazimieras MOTIEKA, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA, Medininkų  tragediją išgyvenęs, Lietuvos evangelikų reformatų vyskupas Tomas ŠERNAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. 

G.JAKAVONIS: Vienas istorikas, paklaustas, kodėl gi šis laikotarpis netiriamas, man atsakė, kad tam dar neatėjo laikas. Audriau, ar taip ir yra? 

A.BUTKEVIČIUS: Manau, laikas tam yra jau seniausiai atėjęs. Mes niekada neslėpėme kokios nors informacijos, kurią žinojome kaip to meto įvykių dalyviai ir trys čia sėdintys Laikinosios gynybos vadovybės nariai, kurią galų gale žinojo Tomas, dirbdamas muitinėje. Taigi visa ta informacija egzistuoja, tik tie, kurie labai dažnai bando įtikti vienam ar kitam politiniam vaizdeliui, nenori šitos informacijos surinkti. Norėčiau pabrėžti vieną aspektą - šiandien mus visus bandoma pateikti kaip tam tikrus vargšus, kurie tuo metu buvo mindomi, skriaudžiami, kurie negalėjo ir nesiruošė gintis, kurie tiesiog buvo užpulti geležinės Tarybų Sąjungos mašinos ir tik dėl žmonių pasiryžimo sugebėjo išsaugoti valdžią. Mano požiūriu, situacija buvo visai kitokia. Taip, iš tikrųjų, mes gana anksti sužinojome, kad būsime puolami, kad Lietuva bus atakuojama Tarybų Sąjungos pajėgų, tam pasiruošėme, sukviesdami partnerius iš Vakarų valstybių, sutelkdami žurnalistų pajėgas. Mes ruošėmės šitai gynybai, panaudodami šiandien jau labai gerai žinomas pilietinio neprievartinio pasipriešinimo technikas. Sprendimas panaudoti šias technikas buvo priimtas 1990 m. sausio 8 d., per pirmąjį Laikinosios gynybos vadovybės posėdį, kai buvo svarstoma, kokios yra galimybės laimėti šioje krizinėje situacijoje. Dar vienas aspektas - jau tada mes puikiai suvokėme, kad Tarybų Sąjunga prieš mus vykdo informacinį karą. Ji bandė sukurti konfliktą tarp mūsų, kuriuos ji vadino lietuvių nacionalistais, ir rusakalbių gyventojų, - šis konfliktas būtų pretekstas įvesti TSRS karines pajėgas ir pakeisti valdžią Lietuvoje. Mes sugebėjome parodyti, kad toks konfliktas neegzistuoja, t.y. sugebėjome nuslopinti bandymus sukelti konfliktą tarp rusiškai kalbančių asmenų ir mūsų. Tam naudojomės ir Rusijos demokratų pagalba, o svarbiausia - mes sugebėjome į Lietuvą suvažiavusiems žurnalistams per jų kameras parodyti, kas yra tikrasis agresorius.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas K.Motieka, kokia jūsų, kaip tuo metu buvusio Seimo rūmų komendanto, nuomonė? 

K.MOTIEKA: Tų, kurie tvirtina, kad dar neatėjo laikas, reikėtų paklausti, kodėl neatėjo ir kada jis ateis. Įžvelgčiau dvi priežastis: arba tai liudija kompetencijos stoką, arba asmenys, kurie aiškina, kad laikas dar neatėjęs, galbūt nori, kad tų faktų būtų mažiau, - laikas negailestingas, jis iškreipia faktus. Sausio 13-osios įvykiai Tarybų Sąjungoje buvo planuojami nuo 1990 m. vasaros. Tai jau yra dokumentuota medžiaga - iš Maskvos pas mus buvo atvykusi komisija, ji ir nustatė tuos faktus. Įdomi detalė kalbant apie Sausio 13-ąją. Sausio 8 d. buvo atskraidinta didžiulė Pskovo desantinė grupė, tą pačią dieną jai vadovaujantis Pavelas Gračiovas, kad ir kaip būtų keista, pareiškė, kad jo kariuomenė nedalyvaus Lietuvoje vykstančiuose politiniuose veiksmuose, ir jis tą patį vakarą buvo atšauktas į Maskvą. Tai liudija, kad mus rėmė ne tik demokratinės šalys - sulaukėme įvairiausių sluoksnių paramos ir pačioje Tarybų Sąjungoje. Dėl pačios gynybos. Tiems įvykiams buvo ruošiamasi, ne kartą buvome sušaukę pasitarimus Seime - žmonės telefonu pranešdavo, kur važiuoja tankai. Aišku, nėra jėgų prieš tokią galybę, ginklų taip pat nėra, tai buvo imtasi dezinformacijos. Vienas tokių pavyzdžių - padedant mūsų Fizikos institutui, vakare buvo paleisti lazerio spinduliai, ir jau kitą dieną Prahoje buvo pranešama, kad Aukščiausioji Taryba saugoma lazeriniais ginklais. Be to, ant Aukščiausiosios Tarybos stogo, kad negalėtų nusileisti malūnsparniai, buvo sugalvota įrengti tokius išgaląstus strypus, - jei kas šoktų parašiutu, pasismeigtų. Arba pirmame aukšte - tiesiog garbinu tokius žmones už  išradingumą - palubėje buvo ištemptas  tinklas žuvims gaudyti, jis buvo prisagstytas tokių blizgių su gerais kabliais. Jeigu eitų kariuomenė, už virvės patrauki, ir tas tinklas ant jos nukrenta, - būtų savotiška izoliacija, kol išsilaisvintų, jėgos susilpnėtų. Ačiū Dievui, žmonės buvo labai ryžtingai nusiteikę, rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos centro, paskui prie Televizijos bokšto, ir viskas vyko per gana trumpą laiką.

G.JAKAVONIS: Zigmai, mes jau antri metai grįžtame prie šios temos. Praėjusiais metais kalbėjomės apie Sausio 13-osios įvykius pareigūnų akimis - Lietuvos policija iš esmės buvo vienintelė tuo metu gerai organizuota jėga. Ir tikrai sužinojome daug naujų įdomių dalykų. Dabar Sausio 13-oji kasmet minima šabloniškai, tegul ir iškilmingai, pasitaiko absurdų, tarkim, kartą Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimiesiems paskambino ir pranešė: štai jums minėjime skirta aštuonios vietos, išsirinkite, kas iš jūsų ateis. Kalbantis aš dažnai girdžiu tas pačias pavardes, o šiaip jūs Sausio 13-osios naktį tapote LR vicepremjeru, kuris buvo atsakingas už gynybą. Kai ruošiausi šiai diskusijai, vienas iš savanorių man pasakė: „O kodėl gi niekada nepaklausiate Zigmo Vaišvilos? Jis buvo vienas iš tų, kuris tuo metu koordinavo šaulių, Seimo gynybos, policijos veiksmus“. Kokie jūsų prisiminimai, kokie svarbiausi akcentai nebuvo išsakyti?

Z.VAIŠVILA: Geranoriškų pastangų, iniciatyvų buvo daug, ir jas visas koordinuoti buvo be proto sunku. Buvo visko daug, bet kai yra daug, kyla didžiulė chaoso grėsmė. Dėl gynybos - manau, vienas svarbiausių dalykų buvo informacija pasauliui apie tai, kas vyksta. Visų žvilgsniai tuo metu krypo į Persijos įlankos karą, neatsitiktinai M.Gorbačiovo pasirinkta antpuolio data sutapo su Persijos įlankos karu. Informacinis karas buvo vienas pagrindinių, todėl kiekvienas žurnalistas, atvykęs iš bet kur, kiekvienas diplomatas buvo laukiamas. Negražu taip sakyti, jie buvo gyvi įkaitai, bet jie to ėmėsi savanoriškai. Kazimieras minėjo apie stogo įtvirtinimą, norom nenorom reikia prisiminti mūsų trumpabangininkus, kurie ketvirtame pastato aukšte organizavo ryšį su visu pasauliu. Tas aukštas buvo visas užbarikaduotas baldais, visokiomis priemonėmis. Prisimenu, ir Eglė Bučelytė televizijoje laikėsi iki paskutinės minutės, kad nenutrūktų ryšys.

Tuoj pat, nutrūkus televizijos transliacijoms, atsirado Aukščiausiosios Tarybos parlamentinė televizija, veikianti nedideliu spinduliu, tuoj pat Kauno Sitkūnų televizija, a.a. ryšių ministras Kostas Birulis organizavo radijo ryšį. Tai buvo informacinis karas.

Teko spręsti aibę nesusipratimų, bet išsprendėme juos visus. Prisimenu vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio visišką paralyžių, kai „Omon“ skilo tą naktį, parą prieš tai, jo pavaduotojai, visų pirma Petras Liubertas, Vaclovas Zabarauskas, Liutauras Vasiliauskas, tiesiogiai vadovavo štabui Aukščiausiojoje Taryboje.

Iš didžiulio būrio kursantų, kurie atsidūrė prie Televizijos bokšto tarp tankų ir minios, pusė beliko, o kiti Sausio 13-osios medalius ir kitus apdovanojimus gavo už tai, kad atsitraukė ir miškelyje ramiai pralaukė. Tai aš, pavyzdžiui, buvau kategoriškai prieš Sausio 13-osios medalius. Ne dėl to, kad nereikia pagerbti žmonių, bet dėl to, kad jau tada buvo matyti, kad bus chaosas, mes jį matome ir toliau. Kai kam tas medalis įteikiamas, kai kam neįteikiamas. Kazimieras teisingai pasakė, kad įvykiams ruošiamasi buvo iš anksto.

Dabar matau diskusijas, kaip čia M.Gorbačiovą pasikviesti kaip liudytoją. Kaip Kazimieras sako, dalis atsidūrė kaltinamųjų suole. Sausio 13-osios byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas pasakė, kad Lietuvoje galioja Lietuvos, o ne Tarybų Sąjungos įstatymai ir visi atsako pagal Lietuvos įstatymus. Baudžiamajame kodekse atsirado antivalstybinio nusikaltimo ir nusikaltimo žmogiškumui sąvokos. Generalinėje prokuratūroje Aukščiausiosios Tarybos sprendimu sukurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, bet jis populistiškai dabartinės valdžios, - nesvarbu, ar tai prezidentė, ar tai Seimas, - panaikintas, saugumui užtikrinti atimta ikiteisminio tyrimo institucija. Tai kas dabar vykdys ikiteisminį tyrimą sprendžiant karo nusikaltimus, kai išvaikyti visi prokurorai, dešimtmečiais sprendę šią bylą?

Dėl M.Gorbačiovo. Skaitykite ne kieno kito, o Vladimiro Kriučkovo memuarus, kur atvirai aprašomi M.Gorbačiovo veiksmai. M.Gorbačiovas asmeniškai nurodė, kaip, pasinaudojant artėjančiu Persijos įlankos karu, organizuoti įvykius Vilniuje. Labai įdomi detalė - Vilniuje ir Lietuvoje, Estija kažkodėl neliečiama, čia atskira kalba kodėl. Noriu pasakyti, kad tai yra ne mano, o V.Kriučkovo, KGB pirmininko, žodžiai, išspausdinti memuaruose. Toks buvo asmeninis M.Gorbačiovo nurodymas prieš dalyvaujant „Alfa“ grupei. Paskaitykite, gerbiami prokurorai, šiuos memuarus ir ne kaip liudytoją kvieskite M.Gorbačiovą, o įtarimus jam pateikite. Yra atviri prisipažinimai. Ir ne Rusijos prašykite išduoti, o mūsų gerbiamos Europos Sąjungos partnerės Vokietijos, kurioje M.Gorbačiovas gyvena ir daugiau laiko praleidžia negu Rusijoje. O gal ir dabartinė Rusijos valdžia tai padarytų? Kai mūsų teisėsaugoje vyksta toks chaosas, tai kokia bus eiga? Vienintelė, ko gero, esame valstybė, kuri greitai išvis saugumo neturės.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Tomai, esate Medininkų įvykių dalyvis. Matau tam tikrą loginį ryšį su Medininkais, Sausio 13-osios veiksmų tęstinumą. Medininkų žudynės buvo aukščiausias taškas - žuvo mūsų valstybės pareigūnai, kolegos, draugai. Kai vis atsiranda politinių išgamų, iš visokių organizacijų, ar neišgirsime kartais, kad Medininkuose tavo kolegas vėl nušovė savi? 

T.ŠERNAS: Tais pačiais metais jau atsirado idėja, kad ten buvo ne pareigūnai, o tokia gauja, kuri gėrė ir pan., atsirado ir kažkokių liudininkų, kurie neva nešiodavo į postą degtinę. Buvo toks labai kryptingas veikimas. Po Sausio 13-osios mūsų priešai niekur nedingo - vidinių priešų atsiranda ir dabar. Apie Sausio 13-ąją yra filmuotos medžiagos, yra tūkstančiai liudininkų, parašyta knygų, bet dar atsiranda kas pasako, kad... į savus šaudė savi. Apie Medininkus buvo gana daug įvairių atsiliepimų, pranešimų spaudoje. Rusijos nenoras bendradarbiauti su Lietuvos žiniasklaida ir teisėsauga būtent šioje byloje liudija, kad, tiesą sakant, mažai kas pasikeitė. Kaip buvo minėta, tikrai buvo didelis geranoriškumas, kai visi stengėsi dėl bendro dalyko, buvo aišku, ką sakyti žiniasklaidai, buvo aišku, kad reikia kažką daryti. Dabar situacija tokia, kad visai nėra aišku, nei ką daryti, nei ką sakyti, nes nėra jokios politinės valios. Kai kalbame apie tuos laikus, tai iš tikro tuomet žmonės turėjo aiškią viltį ir aiškią savo sąžinę. Ir nereikia, kad ta didžiulė dauguma ką nors darytų. Aš stebėdavau, kaip Sausio 13-ąją pradėdavo šaudyti, buvau savanoris, tą dieną turėjau išeiginę ir iš balkono pamačiau, kaip viskas vyksta, gyvenau Lazdynuose, netoli bokšto. Mūsų namas buvo devynaukštis, žinome apie tris keturias šeimas, kurios iš daugelio butų dalyvavo tuose įvykiuose. Taip pat buvo maždaug trys šeimos, kurios dalyvavo mūsų priešų gretose. Visi kiti buvo neapsisprendę. Tai Lietuvos stebuklas, kad vis dėlto užteko gana mažo procento atsidavusių žmonių, ir Vilniuje tas minias sudarė daugiausia iš rajonų suvažiavę žmonės.  

G.JAKAVONIS: Yra toks pasakymas, kad krizinės situacijos gimdo „napoleonus“. Prie Televizijos bokšto niekieno nevadovaujantys žmonės patys tapo gyva barikada. Ir čia buvo mūsų tautos pagrindinė jėga. 

T.ŠERNAS: Kaip dvasininkas galiu pasakyti, kad ne tiek materija yra svarbu, kiek dvasinis apsisprendimas. Reikia turėti aiškų planą, vienam kitą, savo šalį ir pan. Nuo to galbūt prasideda politinė valia. Sugriauti gyvenimą ir dvasinį ryšį lengva, o vėliau atkurti gana sunku. Dabar tas dvasinis ryšys, manau, sąmoningai griaunamas.

Z.VAIŠVILA: Tai ne vienos dienos įvykis - nei Sausio 13-oji, nei Medininkų tragedija liepos 31-ąją. Visi supratome ir suvokėme, kad Lietuva turi identifikuoti save kaip valstybę, turėti sienas, ir ne simbolines, o ginklų iš esmės neturėjome. Tai štai šitie žmonės savo pasiaukojimu ir pasiryžimu, apsisprendimu buvo ten. Atsimenu, kai buvo išdaužytas Saločių postas, ateina V.Šustauskas pas mane į Vyriausybę ir sako: mes, kauniečiai, turime ginklų ir mes parodysime, atsistosime Saločių poste, nemoka čia mūsų pareigūnai to daryti ir pan. Tai man pusantros valandos teko įtikinėti, kad vis dėlto svarbiau yra ne parodyti vieną ginklą, o rasti tam tikrą sprendimą. Ir skiriamoji riba, kai jau visi tapo didvyriais, yra rugpjūčio pučas Maskvoje. V.Valicką  (Valerijonas Valickas - buvęs Muitinės vadovas - red.past.) dar kartą sutikau praėjusią vasarą, jis sako: „Zigmai, neįsivaizduoji, kaip buvo sunku iki Maskvos pučo, turint net pinigų, nusipirkti vagonėlį“. Jie bijojo parduoti už pinigus vagonėlį. Po pučo į tarnybas, į valdininkus kiek pasipylė, vagonėlių tik pirkite ir visa kita. Štai čia yra skiriamoji grandis.

Liudytojų parodymai būtini ir labai svarbūs, ypač baudžiamojoje byloje, kaip oficialūs dokumentai. Pagrindinis dalykas dabar yra ne tik liudytojų apklausos, kurios svarbios ir baudžiamojoje byloje, ir istorikams, bet ir oficialūs dokumentai. Sausio 7-8 dienos įvykiams tirti buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos komisija, yra jos medžiaga. Sausio 13-osios įvykiams tirti taip pat yra sudaryta komisija, yra jos medžiaga. Ir ji, beje, tiria veiksmus ne tik prie Aukščiausiosios Tarybos, bet ir Vyriausybės rūmuose. Pernai dar kartą Seime vykusi gynėjų konferencija sausio 12-ąją oficialiai kreipėsi į Seimo vadovybę. Gautas atsakymas - medžiagos dingusios. Tai jeigu dingsta valstybinių komisijų medžiaga, kiek reikia prokuratūrai viešų paaiškinimų, kad dėl to būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas?

T.ŠERNAS: Bijau, kad istorija apie Sausio 13-ąją nebus parašyta dėl labai aiškių priežasčių. Kaip parašyti istoriją apie tuos dalykus, kurie dar vyksta, yra politiškai slidūs arba vyksta teisiniai tyrimai? O kadangi teisiniai tyrimai visą laiką vyks, nes byla įvardyta kaip nusikaltimas žmogiškumui, bijau, kad tai bus amžina byla, ir niekas neparašys istorijos nei apie Sausio 13-ąją, nei apie vėlesnius įvykius.  

A.BUTKEVIČIUS: Blogiausia, kad valstybė nėra suinteresuota tuo įvykiu, kai iš esmės atsirado tikrosios prielaidos atkurti nepriklausomą valstybę. Tos prielaidos kilo per Sausio įvykius pasiekus  pergalę, ir ši Lietuvos pergalė iš esmės pradėjo griauti Tarybų Sąjungą.

G.JAKAVONIS: Audriau, jums klausimas, kylantis iš Tomo kalbų apie visokius pragmatinius valstybės santykius. Nors įstojome į NATO, esame ES nariai, egzistuoja čia tam tikras teisingumas ar ne? Štai dabar iškilo Michailo Golovatovo atvejis, kai visiems nusispjauti dėl Sausio 13-osios aukų, dėl visų bylų, svarbu dviejų valstybių - Rusijos ir Vokietijos - dujų kainos Vakarų Europoje. 

A.BUTKEVIČIUS: Manau, mes susiduriame su savo pačių tam tikru kaimietišku naivumu, kai Europos Sąjungą laikėme gerų dėdulių klubu arba kokia visuomenine organizacija, kuri užsiima labdara. Turiu omeny mūsų valstybės vadovus, kurie, užmiršdami pasiklausti visuomenės, privertė Seimą vieną po kito pasirašyti ES Konstituciją ir Lisabonos sutartį, net gėda, to dalyko neperskaičius. Mūsų valstybė neturi vadovų, kurie veiktų paisydami mūsų valstybės interesų, o turime žmones, kuriems svarbūs JAV arba Europos Sąjungos atskirų valstybių interesai. Tai yra problema, o ne klausimas dėl M.Golovatovo.

G.JAKAVONIS: Kaip apibendrintume šios dienos pokalbį?

K.MOTIEKA: Zigmas palietė labai įdomų ir opų klausimą dėl Sausio 13-osios medalių. Kai Aukščiausiojoje Taryboje buvo svarstoma dėl Sausio 13-osios medalių, iš pradžių kilo idėja, kad tai būtų ne valstybinis apdovanojimas, bet atmintinis medalis, kurį irgi įteikia Aukščiausioji Taryba. Ir mano buvo tokia nuomonė, aš ją gyniau posėdyje, sakiau, kad jų išleisti reikia masiškai, per Sąjūdžio rėmimo grupes, rajonuose, kad sąjūdininkai šitą medalį turėtų kaip atminimą savo šeimose, net gaila tų žmonių. Medalis tapo valstybiniu apdovanojimu, ir tada viskas prasidėjo. Praeitą mėnesį irgi buvo apdovanota Sausio 13-osios medaliu.

T.ŠERNAS: Dėl apdovanojimų žmonės  jau seniai yra sunerimę, yra įvairių pastangų, yra krašto apsaugos bičiulių organizacija, susijungė kultūrinės organizacijos ir įsteigė tokį nevyriausybinį apdovanojimą „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“. Priklausau tai komisijai, apdovanojimas yra dviejų laipsnių, ir mes dalysime, jeigu mums kas nors padės.

Z.VAIŠVILA: Visų pirma  norisi padėkoti žmonėms už jų buvimą ar pasienyje, ar tuo metu prie Aukščiausiosios Tarybos, padėkoti už kiekvieną  naudingą informaciją, kurią gaudavome. Turėjome, galbūt Audrius ir V.Landsbergis to nežino,  informacijos šaltinį, kurio ir šiuo metu dar nenorėčiau garsinti, kai buvo žinomi įvykiai valandomis ir dienomis iki pat Sausio 13-osios, nuo tada nutrūko tas ryšys. Kaip tokie žmonės nustumti ir neįvertinti, apie tai ir reikia kalbėti. Norėčiau padėkoti Tomui už, ko gero, pagrindinę mintį, kad mes kalbame apie istoriją, tačiau visada jau vertiname ją per šios dienos prizmę. Nėra Lietuvoje politinės valios pristatyti Lietuvą, ginti jos interesus. M.Golovatovo įvykis yra tiesiog puikus pavyzdys, jis parodė, kad mes neturime nė vieno ministro, kuris gali su Rusijos ministru kalbėtis kaip lygus su lygiu, tik peradresuojame visus klausimus Briuseliui, galbūt ten kada nors kas išspręs. Nesvarbu, ar tai dujų, ar atominės energetikos, ar M.Golovatovo išdavimo klausimai. Politinės valios nebėra, ir kuo toliau, tuo labiau mes tampame Europos provincija, nesirūpinanti savo ateitimi. Todėl atsigręždami į Sausio 13-ąją, manau, kiekvienas turėtume savęs paklausti, ką vis dėlto galime padaryti, kad nors keli procentai, kaip Tomas sako, priverstų ir tuos valdžioje esančiuosius mąstyti apie valstybę.

A.BUTKEVIČIUS: Noriu akcentuoti, kad iš esmės tai buvo ne mūsų pralaimėjimo, bet mūsų pergalės valanda. Mes žinojome, kad mus puls TSRS pajėgos, jie žinojo, kad mes žinome apie tai, vyko konfliktas, ir šiame konflikte TSRS iš esmės smogė labai didelį smūgį pati sau. Kodėl aš tai sakau? Visų pirma tai kariuomenė TSRS prarado savo veidą, ir vėliau daugybė TSRS karininkų rašė mums laiškus, siuntė mums savo organus, atsisakydami jų ir demonstruodami, kad jie negali būti dalis tokios gėdingos organizacijos. Lygiai tas pats vyko su TSRS komunistų partija. Daugybė žmonių išstojo negalėdami būti žudikiškoje organizacijoje. Ir tai buvo masinis procesas, vykęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje TSRS teritorijoje. Pagaliau tai buvo didžiulis akstinas visoms demokratinėms jėgoms Europoje ir pasaulyje spausti savo vadovybes eiti į pagalbą Lietuvai. Jei nebūtų pamatyta mūsų situacija per Sausio įvykius, žinoma, nebūtų ir Islandijos skelbto valstybės pripažinimo. Ir pagaliau tai buvo didžiulis stimulas visoms demokratinėms jėgoms Tarybų Sąjungos teritorijoje ateiti į pagalbą mums. Kilo daugybė įvairių protesto bangų. Jei ne šie įvykiai, nebūtų nei pučo gynybinių barikadų Maskvoje, nei  TSRS žlugimo tokiu būdu, kaip jis įvyko. Taip, būtų buvęs kitoks žlugimas, bet tada TSRS būtų nuleista ant bėgių ir būtų paversta nepriklausomų valstybių sandrauga. Taigi šie įvykiai Lietuvoje - didžiulis lūžis, po kurio keitėsi pasaulio istorijos kryptys, ir tikrai tai ne mūsų skausmo, o pergalės diena.