Vadinamosios „tolerancijos“ ir „naujosios moralės“ diegėjai jau nebesivargina maskuoti savo netolerancijos visų kitokių nei jie atžvilgiu - prieš mėnesį Lurde šv.Mišias aukojęs kunigas buvo jų paduotas į teismą už tai, kad maldavimuose Dievo prašė galimybės vaikams augti turint mylinčią motiną ir tėvą. Esą toks maldavimas įžeidžia tos pačios lyties asmenų „šeimas“ ir jose augančius vaikus.
„Kur link veda ES pasirinkta ideologija, jei dėl atskirų asmenų patogumo draudžia meldžiantis linkėti vaikams laimės augti tėvo ir motinos šeimoje?“ - klausiame kunigo, diplomuoto gydytojo, Vytauto Didžiojo ir Mykolo Romerio universitetų profesoriaus, bioetikos mokslų daktaro Andriaus NARBEKOVO.
- Gal lietuviai niekada ir netviskėjo savo morale ir tikėjimo tvirtumu, tačiau ar jūs, kaip dvasininkas, pastebite, kad dabar į nuodėmę keliaujame visuotinai - valstybiniu, tiksliau, netgi tarpvalstybiniu sprendimu, paremtu ES išpažįstama filosofine doktrina, oficialiai įgyvendinama programa, visuotinėmis normomis ir įstatymais? Nemanote, kad kelias, kurį pasirinko ES, veda į radikaliai priešingą pusę, nei kviečia eiti Kristus ir Dekalogas?
- Nebūtina kalbėti netgi tikėjimo rėmuose, kad suprastumėme, jog reikia laikytis tam tikros tvarkos. Juk lygiai kaip esama gamtos dėsnių, taip esama ir dorovinių dėsnių, kurie ne žmonių sugalvoti ir kurie nėra kokie nors „krikščioniški“ ar „musulmoniški“ - jie tiesiog yra doroviniai dėsniai, kuriems esame pavaldūs visi be išimties dabar ir visais laikais. Todėl kad šie dėsniai yra visuotiniai ir nekintantys. Žmogus, žinoma, gali nežinoti, nepripažinti ar net ignoruoti gamtos ar moralės dėsnius, bet šie dėsniai nuo to juk vis tiek nekinta ir jiems nuo to, kaip sakoma, nei geriau, nei blogiau. Tačiau jų nepaisydamas žmogus pakenkia sau pačiam.
Apie moralinių dėsnių universalumą ir amžinumą taikliai yra pasakęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan): „Nors žmonija per savo istoriją yra priėmusi apie keturis milijardus teisės normų, ji nesugebėjo nė viena raide patobulinti Dešimties Dievo įsakymų“. Tai reiškia, kad egzistuoja tam tikra dėsnių sistema, užtikrinanti tam tikrą tvarką, kuri atitinka žmogišką prigimtį ir yra naudinga pačiam žmogui. O kaip žinia žmogaus prigimtis nekinta, žmonės buvo visais laikais žmonėmis ir tokiais išliks.
- Kai kalbama apie kiekvieno žmogaus dievoieškos kelią, apie jo apsisprendimą, tuomet tarsi ir viskas aišku - žmogus, dvilypė būtybė, imli ne tik gėriui, bet ir blogiui, todėl turi nepaliaujamai stengtis, vadovautis patikimomis gairėmis, siekiant išvengti blogio, neretai save kontroliuojant ir savo norus ribojant. Neretai žmogus klysta savo pasirinkimuose ar net yra sąmoningai klaidinamas. Šiandien tie, kurie nori gyventi taip kaip jiems patinka, nors objektyviai žiūrint toks gyvenimo būdas akivaizdžiai prasilenkia su elementaria dorovine tvarka, turi galingą sąjungininką ir klaidintoją - jų pusėje oficialioji, įstatyminė tiesa. Elgdamiesi amoraliai tokie žmonės šiandien jau turi pasiteisinimą ir argumentą sakyti, kad jie - teisūs. Juk jei įstatymai kažką leidžia, tai tuomet tai ir yra priimtina. Tai tampa „gėriu“.
- Ir Ciceronas, ir Augustinas matė stiprią valstybę, kuri yra pagrįsta doroviniais saitais. Be jų valstybė būtų niekas, paprasčiausias plėšikavimas. Žmogų reikia laisvinti, veikiant jo protą. Žmogaus neišlaisvinsime vien pataikaudami jo, savo arba kokios nors grupės jausmams. Manipuliuojant protu (o tai neretai daro įstatymų leidėjai, priimantys nemoralius įstatymus, nesakydami tiesos arba sakydami tik jos dalį), prievartaujamas žmogus, neleidžiant jam atsirinkti, kas yra gera ir kas yra bloga. Kitaip tariant, valstybė, turėdama pareigą rūpintis savo piliečių gerove, to nedaro, priešingai - trukdo. Sutinku, kad atotrūkis tarp dorovinių dėsnių bei jų laikymosi ir kuriamų įstatymų, vadinamųjų „pozityvinės“ teisės aktų, šiandien yra ryškus ir vis gilėja. Anksčiau bent jau buvo tradiciškai manoma, kad prigimtinė teisė ir „pozityvinė“ teisė turi sutapti. Kitaip tariant - kad įstatymas negali leisti ar propaguoti to, kas yra nemoralu. Dabar vis garsiau ir vis dažniau girdime pasisakymus, kad teisė nuo moralės turi būti atskirta. Negi neužtenka skaudžių pamokų iš nesenų įvykių, kada nusikaltimai žmogiškumui buvo vykdomi teisiškai, įstatymo vardu?
- O iš kur plūsta ši baisi filosofija? Iš Briuselio?
- Europos Sąjunga yra gana naujas darinys. Šios idėjos atsirado kur kas nuo seniau. Tačiau naujos tvarkos architektai šiandien išnaudoja nuo seno žmogui būdingą išsisukinėjimą. Juk visada žmogus, norėdamas elgtis priešingai, nei reikalauja doroviniai dėsniai, pirmiausiai stengiasi paneigti tokių dėsnių egzistavimą. Kad būtų patogiau jaustis darant bloga, blogis pervadinamas gėriu. Su didžiausia išmone mėginama mus įtikinti, kad nėra jokių universalių ir nekintančių dorovinių dėsnių ir taisyklių, kad tai tik sutartiniai dalykai, kad žmogus gali gyventi kaip tinkamas, kliaudamasis asmeniniu požiūriu, pagal savo susikurtą moralę. Teigiama, kad jokio dvasinio ir moralinio autoriteto nėra - kiekvienas pats sau autoritetas... O Bažnyčia, tikėjimo doktrinos, anot jų, beviltiškai paseno ir nebeatitinka laiko dvasios.
Sutikčiau, kad Bažnyčia paseno ir neatitinka laiko dvasios, bet tik tuo atveju, jei pripažintume, jog keičiasi pati žmogaus prigimtis. Bet juk žmogaus prigimtis per tūkstantmečius nė truputėlį nepasikeitė. Tiesiog tie, kurie dėl asmeniškai patogesnio gyvenimo nusprendė dorovės dėsnių nesilaikyti, nori, kad ir visuomenė tuos dėsnius ignoruotų, kad visuomenės akyse dėsnių laužytojai neatrodytų amoralūs. Siekiama iš žmonijos sąmonės išstumti visuotinius moralės dėsnius, juos pakeičiant vadinamąja autonomine morale: „Jaučiuosi teisus elgdamasis taip, kaip man patinka“. Link to einama labai nuosekliai ir metodiškai. Visų pirma yra pradedama manipuliuoti terminais arba, kitaip tariant, užsiimama verbaline inžinerija. Utilitaristinė visuomenė ne tik keičia gyvenimo taisykles, bet pirmiausia keičia kalbą, kad taip palengvintų prisitaikymą prie keičiamos realybės. Žodžiai yra galingas įrankis. Dar ne taip seniai žodis „abortas“ reiškė „prenatalinę žmogžudystę“. Šiandien „abortas“ reiškia „reprodukcines teises“, „reprodukcines laisves“, „šeimos planavimą“, „konstitucines teises“, „būtiną medicininę priemonę moterų sveikatai užtikrinti“. Po žodinės inžinerijos naujos socialinės tvarkos architektai pagal savo įvaizdį stengiasi pakeisti pačią visuomenę. Pradedama socialinė inžinerija. Griaunama santuokos pagrindu sukurta vyro ir moters šeima, atsisakoma ribojimų seksualiniame gyvenime. Tai neišvengiamai veda į socialinį chaosą. Nepaisant to, toliau pereinama prie politinės inžinerijos. Naujos tvarkos kūrėjai stengiasi užimti įtakingus postus, dirba advokatų kontorose, lobistinėse organizacijose, kad galėtų įgyvendinti savo siekius. Pasitelkiama žiniasklaida, kuri palaiko kultūrą, paremtą pseudovertybėmis, o tuos, kurie be išlygų gina vertybes, vaizduoja kaip atsilikusius laisvės ir pažangos priešus. Tuo tarpu anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „visuomenės ateities ir patikimos demokratijos vystymo labui būtinai reikia iš naujo atrasti esmines, prigimtas žmogiškas ir moralines vertybes, kylančias iš pačios žmogaus tiesos, išreiškiančias bei saugančias asmens orumą: nei individas, nei dauguma, nei valstybė šių vertybių negali sukurti, pakeisti ar sunaikinti - tegali jas tik pripažinti, gerbti ir skatinti“.
- Kitaip tariant, vis labiau aiškėja, kad ES Bažnyčią ir jos skelbiamas tiesas pasirinko kaip priešą, kurį štai stengiasi įveikti. Taip? Juk jau šiandien tikras bekompromisis krikščionis ima kliūti ES skelbiamam požiūriui ir įstatymams. Mes jau vadinami: „netolerantiškais“, „naciais“, „homofobais“...
- Įsigilinę į Jėzaus mokymą, galime teigti, kad jeigu krikščionis niekam nekliūva - tai jis prastas krikščionis, nes jo elgesys niekuo nesiskiria nuo netikinčiųjų elgesio.
Tai, be abejo, guodžia, tačiau iš esmės jūs teisus. Atkreipkime dėmesį kad ir į „demokratišką“ galimybę išsakyti savo nuomonę, jei ji neatitinka naujosios visuomenės architektų nuomonės. Pavyzdžiui, apie šeimą, gyvybę, jos išsaugojimą, vaikų auklėjimą, tėtę, mamą, moralinės tvarkos ir darnos laikymąsi... Ji užgniaužiama stropiau nei didžiųjų cenzūrų laikais. Pasirodo, negali net linkėti vaikui laimingam augti su tėvu ir motina - toks gero linkėjimas esą jau įžeidžia tos pačios lyties asmenų „šeimose“ augančius vaikus.
O tokios „naujos moralės“ padariniai akivaizdžiai ir nedviprasmiškai tragiški. Mūsų supratimu, tradicinėse vyro ir moters santuokose gyvenančių žmonių išsivysčiusiose Vakarų šalyse katastrofiškai mažėja. Tradicinė šeima valstybės turi būti globojama ir saugoma (tai, beje, ir Lietuvos Konstitucijoje įrašyta), nes būtent šeima yra nacionalinio valstybės saugumo garantas. Nelikus šeimos institucijos, iškyla pavojus pačios valstybės egzistavimui, nes, daugelio tyrimų duomenimis, šeimose gyvenantys žmonės mažiau linkę nusikalsti, yra sveikesni, rūpinasi vieni kitais ir neužkrauna naštos valstybei. Per šeimą atsiskleidžiančios vertybės labiausiai ir motyvuoja žmogų moraliam ir socialiam gyvenimui.
O dar turint omeny, kad tų „architektų - inžinierių“ rankose pinigai ir valdžios svertai - akivaizdu, kad turime reikalą ne tik su centralizuota, bet ir itin galinga jėga.
- O ar tikinčiųjų bendruomenės negalėtų tai jėgai duoti atkirčio? Na, pavyzdžiui, Bažnyčia juk galėtų pasmerkti ES ideologiją.
- Bažnyčia nuolat ir nedviprasmiškai pasisako už vertybių puoselėjimą ir prieš įvairias praktikas, laužančias tas vertybes. Jai priklausantieji, padarę tam tikrus veiksmus, patys atsiskiria nuo Bažnyčios. Pagal bažnytinę teisę esama kanonų, kurie numato, kad, tarkim, žmogus, padaręs abortą, tuo pačiu faktu ir atskiria save nuo Bažnyčios. Tai galioja ir žudomo kūdikio tėvams, ir gydytojui, tą abortą atliekančiam, ir politikui, legalizavusiam abortų darymą...
- Vadinasi, esame paradoksalioje kryžkelėje - arba darau nuodėmę, arba laužau įstatymą?
- Būtent. Taip ir atsitinka, kada įstatymai prieštarauja dorinei tvarkai, kada teisė nesutampa su morale. Gydytojai jau seniai tai aštriai patiria savo kailiu. Gydytojas, atsisakydamas daryti abortą, turi nukreipti pas kitą gydytoją, kuris tai padarytų. Gydytojai net paduodami į teismus, jei nesutinka tos „paslaugos“ suteikti. O jei paklūsta įstatymams, išduoda savo moralinius įsitikinimus. Taigi turime situaciją, seną kaip pasaulis - arba išsižadi vertybių ir įsitikinimų, arba valdovų sprendimu...
- ...keliauji į liūtų duobę?
- Būtent. Sugrįžta kankinystės metas, kai būti krikščionimi prireiks ir nemažos narsos. Kaip Romos imperijoje krikščionių persekiojimo laikais. Tai drauge ir tikėjimo tvirtumo egzaminas kiekvienam save vadinančiam tikinčiuoju. Ir jokie kompromisai čia neįmanomi. Antai ateina pas mane politikai ir sako: „Supraskit mane, kunige, kaip tikintysis aš su jumis sutinku, bet kaip politikas - aš turiu elgtis kitaip...“ Tegu taip paaiškina ir Dievui. (Juokiasi.)
- Prašau kaip ganytojo - patarkite, kaip elgtis mums, tikintiesiems, siekiant atlaikyti šią naujos tvarkos „architektų - inžinierių“ invaziją?
- Pirmiausia reikia perprasti jų taktiką. Jeigu jie kuria naują terminiją, kuri akivaizdžiai slepia ir užmaskuoja tikrąjį turinį, jį reikia atskleisti ir išviešinti. Geros valios žmonės, neturėdami pakankamai informacijos ir nuolat dezinformuojami, gali būti suklaidinti. Jiems reikia padėti atsirinkti grūdus nuo pelų. Nes paprastai žmonės, kurie yra laisvi, t.y. nėra suinteresuoti ginti kurios nors pozicijos, paprastai daug lengviau atsirenka, kas yra kas. Žmonės, pripažįstantys, jog egzistuoja objektyvi dorovinė tvarka, turi liudyti tiesą savo aplinkoje. Mano profesorius, dėstęs santuokos kursą, kitados sakė: „Jeigu Vašingtone išliks vos trys tradicinės šeimos, vis tiek sakysiu, kad jos gyvena tiesoje, atitinkančioje žmogaus prigimtį, o ne visi kiti, gyvenantys „moderniuose“ dariniuose. Ir mes turime taip laikytis savųjų tiesų ir jas ginti - žodžiu ir veiksmu skelbti tiesą, kad ir kam tai nepatiktų ir kokie „atsilikę“ beatrodytume ar net būtume persekiojami.
- Pabaigoje klausimas, gal ir labai nerimtas: ar nustebtumėte, jei ES simbolikoje atsirastų trijų šešetų motyvas?
- Simbolika visuomet telieka simbolika, bet jei pažvelgsime į ES požiūrį į pamatines žmonijos vertybes, visiškai nelieka noro juoktis. Bet jūsų minima simbolika būtų plika akimi matoma. Todėl blogis yra ir bus pateikiamas akiai patrauklus kaip tas obuolys nuo draudžiamo medžio Rojuje. O kad liūdnai baigėsi ši istorija eksrojaus gyventojams visi gerai žinome. Mums kiekvienam turėtų būti ne tas pats, kaip baigsis mūsų istorija šių laikų rojuje.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
