Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis: Užleidau vietą D.Grybauskaitei

- Kovo 11-osios proga Seime pasakėte jaudinančią kalbą: „Sveika, Maironio, Brazdžionio ir Marcinkevičiaus Lietuva!“ Manot, globali Lietuva ir Justinas Marcinkevičius - suderinami dydžiai?

- Aišku. Marcinkevičius - globalus: „Įdiekit, motinos, vaikams/ Tėvynės meilę kuo didžiausią - / Ir ji paliks visiems laikams/ Kaip sielų sąjunga karščiausia... / Įkvėpkit, motinos, sūnums,/ Kad mūs dangus - ir tas kitokis,/ Kitų jausmų nereikia mums -/ Jų pats gyvenimas išmokys.“ Štai tie žodžiai galioja, kad ir kur būtum. Taip, aš iš tos Lietuvos. Aš nebijau pasakyti, kad aš ir iš Tarybų Lietuvos. Sovietų Lietuva - tai LKP, TSKP, Burokevičius ir du šimtai tūkstančių jedinstveninkų, o mes - iš Tarybų Lietuvos, iš tos Lietuvos, kurioje visi Marcinkevičiumi vadovavosi.

Taip, aš išgyvenu dėl Lietuvos, bet aš išgyvenu ir dėl Rusijos. Man reikalinga gera Rusija, Kaliningradas - mano kaimynas, aš noriu, kad Klaipėdos ir Kaliningrado žmonės bendradarbiautų, aš visiškai prieš tą psichozę, kuri Lietuvoje kurstoma. Skirkite Putino administraciją ir kaimyniškus santykius tarp žmonių, tarp industrijų, firmų, mokslininkų, menininkų. Griaukite sienas. Lietuviškas nacionalizmas, rusiškas nacionalizmas, lenkiškas nacionalizmas - visi jie vienodai smirda.

- Just.Marcinkevičius, jūsų akimis, nebuvo nacionalistas?

- Lietuvybė ir nacionalizmas - ne tas pat. Marcinkevičius visoms tautoms priimtinas, jis niekad neiškėlė lietuvių virš kitų...

- Lietuva jam buvo svarbiausia tarp kitų. Ar tai nėra sveiko nacionalizmo požymis?

- Lietuvybė - nuostabu. Padainuokim dainų, pažiūrėsim, kuris iš mudviejų daugiau jų moka, pasekim pasakų, pažiūrėsim, kuris daugiau paseks, - aš paskyriau etnografijai 20 metų, bet aš niekad nebuvau nacionalistas. Lietuvybė - demokratija ir žmogaus teisės. Nacionalizmas yra ideologija. Lietuva - lietuviams? Ne, man tas šūkis netinka. Aš džiaugiuosi „lietuviu“ Levu Karsavinu ir jo lietuviškai parašytu Europos kultūros istorijos penkiatomiu - jis, rusas, atvykęs čia, išmoko lietuvių kalbą ir padovanojo lietuvybei didžiulį veikalą. Aš myliu Vosylių Sezemaną, Jurgeną Zauerveiną, kuris parašė: „Lietuviais esame mes gimę“, šiandien visi gieda ir nežino, kad čia vokiečio eilės ir muzika... Aš džiaugiuosi čia gyvenančiu rusu, lenku, karaimu, žydu, jie - mano tauta; ne kažkokie žydai, sušaudyti Paneriuose, tai mano žydai sušaudyti Paneriuose, tai mano Respublikos piliečiai sušaudyti, man skauda širdį, nes jie - mano lietuvybės dalis. Lietuvybė, rusybė, lenkybė yra kultūros fenomenas, džiaukimės tautų kultūromis, bet nesusiekim jų su nacionalizmu, nes tas kelias veda į pragarą.

- Tad kaip išsaugoti tą lietuvybę, kai tirpsta ją sergstintis branduolys - Lietuva išsivaikšto?

- Kaip galima susiaurinti save iki etniškumo? Lietuvybė yra kultūros fenomenas, kuriame vietą gali surasti įvairių genetiškų kompozicijų žmonės. Didžiulis uždavinys suklijuoti lietuvybę iš įvairių kompozicijų, bet tai įmanomas uždavinys, nes valstybės politika lietuvybės atžvilgiu yra įkūnyta ir Konstitucijoje, ir Valstybinės kalbos įstatyme, tik darykite. Suteikite Lietuvai sparnus. Kas kliudo Lietuvos kultūros paveldą paversti galinga ekonomine jėga? Aš - istorikas ir man skauda širdį žiūrint, kaip mes nesugebam išnaudoti mūsų daugiabriaunio kultūrinio paveldo. Vilnius yra fantastiškas žydų, vokiečių, prancūzų, gudų, lenkų „pyragas“, - Viešpatie, padarykit jį perlą, pristatykit visoms tautoms ir grupėms, kvieskit jas čia, duokit turizmui impulsą. Bet, užuot apie tai kalbėjus, imama ginčytis: kalbėjo Adomas Mickevičius lietuviškai ar nekalbėjo, - glupstva kokia. Žiūrėkite, kokie yra pasiekimai žmonių. Džiaukitės jais.

- Galbūt, pagal jus, reikėtų džiaugtis ir dviem tūkstančiais pabėgėlių, kuriuos, neseniai skaičiau, dar ketinama atkelti Lietuvon pagal Europos Komisijos prezidento Žano Klodo Junkerio (Jean Claude Juncker) planą?

- Čia - iš kitos operos... Čia ne Junkerio planas, čia tos pačios kvotos pagal tas pačias metodikas, kurios buvo nustatytos diskutuojant su visų šalių narių atstovais, čia ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, ir visų kitų, kurie už tai balsavo, sprendimas. Aš irgi balsavau už šį pasiūlymą. Pati didžiausia humanistinė krikščioniška, judėjiška, islamiška, gailestingojo samariečio pareiga - priglausti pabėgusį nuo karo. Aš stovėjau Lesbo saloje tarp tragiškų vaizdų... Jei jūs būtumėt buvusi su manimi, garantuoju, būtumėt verkusi kruvinomis ašaromis, nes mane lydinčios moterys nuolat šluostėsi akis ir man, gydytojui, širdį skaudėjo. Kiek turim tuščių namų ne tik Vilniuje, bet ir aplinkui - trims tūkstančiams žmonių nerastume stogo? Kol kas kalbu apie pabėgėlius, su kuriais po to, žinoma, reikia dirbti: kurie iš jų gali likti Lietuvoje, kurie gali išvažiuoti, kurie gali būti išsiųsti atgal. Niekas nekalba, kad getus amžinai įsteigtumėt, kalba, kaip kartu 28 valstybėms susitvarkyti su tuo didžiuliu pabėgėlių srautu, kuris traukiasi, nes ten vyksta kraupūs karai. Kaip būtų miela, jei Lietuva pasakytų: taip, mes priimsim tris tūkstančius pabėgėlių, nes mes turime ir laukų, ir trobų, ir vandenų...

- ...ir savų ubagų...

- Turim, bet mėginsim dalintis, spręsti, nes ant mūsų ubagų dar bombos nekrenta, o ant tų „ubagų“ bombos krenta - apsaugokit gyvybes. Turėtume civilizuotai pasakyti: taip, humanitarinės pagalbos atžvilgiu Lietuva bus lyderė, kaip ir Norvegija, Švedija...

- Lietuvą lyginat su šiomis šalimis?

- Man labai patiktų su jumis pasišnekėt Jordanijoj, kur šitiek priglausta pabėgėlių, o jie smėlynuose gyvena, jiems vandens trūksta, o Libane, o toje pačioje Turkijoje, vieni regionai išsivystę, kiti - sunkiai verčiasi... Net kaista žandai, kai pagalvoji, kad Lietuva tokia biedna, biednesnė už Libaną ir baisesnė už Liberiją? Buvau ebolos židiny, mačiau vaikučių, kurių milijonai net nežino, nei kas yra televizorius, nei kas elektra, nes gyvena baisiausiame skurde. Ką čia šnekėti apie Lietuvą, - ji yra stipriųjų trisdešimtuke pasaulyje. Teisingai pasakyta: „Kol nemačiau to vaizdo, skaičiau skaudžia ir savo žaizdą, dabar gi supratau, kad mano skurdas - lašelėlis prieš visą skurdo okeaną“. Pasiskaitykim Janonį, nemėtykim akmenimis. Jis geras, gražus, jis šiltas, jis turi širdį.

- Kaip tada įsivaizduojate socialinį teisingumą ir saugumą Europoje, ką itin akcentavot savo tinklaraštyje po lemtingo britų referendumo?

- Taip ir įsivaizduoju, kad mums reikia kiek įmanoma didinti saugumą, pirmiausia stiprinant, kiek įmanoma, socialinį saugumą. Reikia apmokestinti pasaulinį finansinį kapitalą, užkirsti kelią finansiniam sukčiavimui globaliu mastu, reikia priversti įmones mokėti mokesčius ten, kur jos eksploatuoja darbo jėgą. Reikia nebijoti pasakyti, kad išnaudojimas egzistuoja ir šiandien, ir jis turi būti pažabotas...

- Kas, jūsų manymu, galėtų keistis ES politikoje po „Brexit“?

- Aš manau, kad neįmanoma nieko kurti be žmonių valios. Manau, kad reikėtų stipresnės ekonominės integracijos, kad, mano nuomone, ES struktūriniai fondai per mažai padarė, kad išlygintų skirtumus tarp Vidurio ir Vakarų Europos, mano nuomone, reikia daugiau struktūrinės paramos atsilikusioms šalims ir ypač atsilikusiems regionams... Vadinasi, reikia glaudesnės sandraugos, glaudesnių integracinių procesų.

- Vadinasi, „daugiau Europos“, vadinasi, mažiau savarankiškumo?

- Gyvenu tarp šešių Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, ir vargu ar mums pavyktų praktiškai parodyti, kad šiandien Liuksemburgas mažiau savarankiškas nei prieš 50 metų. Kitas pavyzdys visai čia pat - Šiaurės šalių ekonominė sandrauga - Norvegija, Danija, Islandija, Švedija ir Suomija, - 50 metų tveria bendradarbiaudamos. Deja, trys Baltijos šalys niekaip nesugebėjo pasekti nei Beniliukso, nei Šiaurės šalių pavyzdžiu, taip ir likom ant atskirų lyčių - kiekvienai po dujų terminalą, kiekvienai po atominę elektrinę... Yra dalykų, kurie sandraugoje sprendžiami efektyviau, yra problemų, kurių viena šalis niekaip negali išspręsti, pavyzdžiui, infekcijos, pandemijos, klimato kaita, energetiniai ištekliai... Energetinė nepriklausomybė - tai propaganda ir melas, mes energetiškai vieni nuo kitų priklausomi, tik yra neigiama ir teigiama nepriklausomybė, reikia didinti teigiamą priklausomybę ir mažinti neigiamą. Būtų labai smagu, jei per Lietuvą eitų naftos ir dujų į ES tranzitas, - Lietuva būtų pasiėmusi didžiulį bagažą tranzito mokesčių, bet nekartosiu tų kvailų sprendimų, jų apstu...

- Po daug žadančios „revoliucijos“, kurią būdamas ministru sukėlėte sveikatos apsaugos sistemoje, apie jus kalbėjo: doras žmogus, galėjęs dirbti Lietuvai, nuėjo dirbti Briuseliui.

- Aš ir šiandieną dirbu Lietuvai. Aš dirbu prasmingus darbus ir Briuseliui neturiu laiko. Mano du aukštieji įpareigoja mane: jei į mane daug įdėta, tai iš manęs turi būti ir daug reikalaujama, aš turiu daug grąžint. Komisaro portfely jaučiuosi stipresnis sveikatos saugos srityje, maisto saugos srityje man reikia dar daug išmanyt. Noro atrodyti gražesniam, įtikti visuomenės nuomonei neturiu, ji visiškai man nerūpi: buvau Seimo nariu, nerūpėjo, buvau Seimo vicepirmininku - nerūpėjo, buvau Europos reikalų komiteto pirmininku - nerūpėjo, dirbau ministru - nerūpėjo. Taip, iš tiesų turiu daug žinių, kurias galiu panaudoti ir čia, ir ten, taip, aš galėjau nuvažiuot į Briuselį dar 2003 metais, bet užleidau vietą D.Grybauskaitei, - aš gi buvau vienas iš kandidatų...

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"