Gimtoji kalba - tik podukra

Jei tauta ir valstybė pati save gerbia, ji gerbia ir savo prigimtį, savo kalbą. Tiesą sakant, yra labai nesmagus dalykas. Tie, kurie kūrė vieną ar kitą statinį, įstaigą ir pavadino juos užsieniniais vardais, nebesiidentifikuoja su lietuviais. Tai kur tas Lietuvos savitumas? Tuomet ir nevirkaukime, kad pasaulis apie Lietuvą nežino. Nes jei atvažiavęs čia žmogus nepamato Lietuvos, kaip jis apie ją žinos?

Mes turėtume ne dėl pasekmių graužtis, bet ieškoti priežasties: kodėl didžiosiose tautose, tarkime, vokiečių, kuriami savi pavadinimai naujiems daiktams? Kai sugalvoji po dvejų, trejų metų, tai sunkiai beprigyja. Liūdniausia, kad kalbą patys naikiname. Anksčiau dejavome dėl priverstinės dvikalbystės, kai buvo rusiški pavadinimai ir šalia - lietuviški. Dabar liko vienkalbystė, bet užrašų niekas nebeverčia į lietuvių kalbą. Lietuvių kalba, kuri yra valstybinė, nustumiama į užribį, taip išstumiama dalis valstybės. Tokios situacijos, kokia yra, labai nesinorėtų. O jei savivaldybės tarnautojas turi pakankamai galimybių, bet jomis nesinaudoja, tai jau labai blogai. Žmonės neatlieka savo pareigos. Man atrodo, kad yra per daug susitaikėliškumo. Valdininkai tik stengiasi išlikti savo darbo vietose. Nes dirbantis valdininkas daugiau ir užkliūva. Tai nutylima.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"