Nors atgaivintas projektas Vilniuje statyti Gugenheimo šiuolaikinio meno muziejų visuomenei nekelia pasitikėjimo ir jau siurbia Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus, sostinės valdžios atstovai tvirtai laikosi įsikandę idėjos, kad jis gali tapti dar vienu turistų traukos centru ir savotišku gelbėtoju garsinant Lietuvos vardą pasaulyje (diskusijos vaizdo santrauką žiūrėkite čia).
Būtent apie tai Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo inicia-tyva naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje ir kalbėjosi Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės pavaduotojas Žygintas Būčys, Vilniaus miesto vicemeras Gintautas Babravičius ir Nacionalinės premijos laureatas menininkas Gediminas Urbonas. Diskusiją vedė interneto svetainės “Respublika.lt” redaktorius Audrius Nakas.
A.NAKAS: Atrodo, kad praėjusią savaitę vyko paskutinis darbo grupės posėdis dėl muziejaus atsiradimo.
G.BABRAVIČIUS: Taip, praeitą savaitę Vilniuje lankėsi svečiai. Tai - ponas Tomas Krensas su asistentu. Jie pristatė savo siūlymus, nes jiems kilo šiokių tokių abejonių, ar po ilgesnės pertraukos anksčiau deklaruoti ketinimai, politinė valia nebus mirusi. Jie atvažiavo įsitikinti, ar šis projektas gyvas, o mes pasistengėme tai įrodyti ir išklausyti pasiūlymų, kaip projektas galėtų būti plėtojamas toliau. Beje, jie taip pat pasiūlė savo, kaip konsultantų, paslaugas. Nes ponas T.Krensas jau yra nebe Gugenheimo muziejaus administratorius, o susijusios, bet nepriklausomos agentūros vadovas.
A.NAKAS: Sakėte, kad projektas po truputį juda į priekį - apsilankė atstovai, apsikeista informacija. Ar paprasti piliečiai gali susipažinti su darbo grupės darbo protokolais ir realiai pamatyti, kas vyksta?
G.BABRAVIČIUS: Iš esmės, matyt, gali, bet, kaip ir daugelis dalykų, tai yra juodraštiniai variantai. Įsivaizduokite, jūs turite savo laidos scenarijų, kažkokius eskizus... Tai tebūtų nebūtų dalykų aiškinimas ir komentavimas. Nes pateikti siūlymai, vertinimas yra viena tema, diskusijos dėl to, kokia pozicija, - dar kita tema, sprendimų priėmimas yra trečia tema ir tik tada jau yra logiška informuoti visuomenę apie priimtus sprendimus, kuriuos ji gali kritikuoti. Tad paskelbtų protokolų kaip ir nėra.
A.NAKAS: Kiek mums teko domėtis tais konsultantais, jų internetinis adresas yra pustuštis ir vietoj išsamių konsultantų įmonės duomenų tegalima rasti elektroninį adresą. Apie pačią įmonę - ar kaip pavadinti - jokios kitos informacijos nėra. Tad plačiajai visuomenei iškart kyla klausimas dėl pasitikėjimo - su kuo čia tariamasi ir dėl ko tariamasi? Be to, gal galėtumėte atsakyti ir į kitą klausimą - kiek iki šios akimirkos konkrečiai yra išleista šiam projektui mokesčių mokėtojų pinigų?
G.BABRAVIČIUS: Mokesčių mokėtojų pinigų yra išleista nedaug, palyginti su bendra suma. Atvirai sakant, šitais santykiais dar nesidomėjau, tačiau, gyvuojant mano vadovaujamai darbo grupei ir esant dabartinei valdančiajai daugumai, buvo išleista apie 200 tūkst. litų. Šie pinigai buvo gauti iš Vyriausybės tikslinių lėšų Vilniaus konkurencingumui didinti.
A.NAKAS: Anksčiau buvo kitokios sumos minimos - ir milijonas, ir 5 milijonai...
G.BABRAVIČIUS: Jeigu jus tai domina, turite tokią gerą praktiką: galite kreiptis oficialiai ir oficialiai gauti atsakymus. Atvirai sakant, į visas smulkmenas ir detales aš nesu įsigilinęs. Dalis tų lėšų buvo išleista iki mūsų kadencijos, kai projektas buvo visiškai sustojęs. O jį gaivinant, buvo padarytos pačios minimaliausios išlaidos, kurios yra susijusios su anksčiau priimtų įsipareigojimų vykdymu.
A.NAKAS: Niekas neabejoja, kad naujas muziejus ar bet koks kitas naujas kultūros objektas yra gėris. Juk tai savaime suprantama. Bet keista, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų Vilniuje neatsirado nė vienos naujos koncertų salės, nė vieno naujo teatro... Kodėl vis dėlto, jūsų nuomone, yra pasirinktas naujo muziejaus projektas ir numatomos itin didelės investicijos į jį, o ne į kokį nors kitokį objektą?
G.URBONAS: Gal geriau į šį klausimą galėtų atsakyti tie žmonės, kurie demonstruoja politinę valią, sakykim, išleisti 300 ar 500 mln. dolerių ar eurų. Šiame etape sumą būtų sunku įvardyti, nes kaip suprantu, net pati T.Krenso darbo grupė į tai negalėtų atsakyti, nes neturi tokių skaičiavimų.
Kiek galėtų kainuoti pats pastatas? Kiek galėtų kainuoti profesionalai, kurie čia būtų įdarbinami pagal frančizės sutartį? Kiek galėtų kainuoti konkurencinės parodos? Kyla tokia abejonė. Kiek iš tikrųjų tai galėtų kainuoti? Įdomu tai, kad politinė valia yra, nors muziejaus kaina yra visiškai neaiški. Perkame visai neaišku ką.
Be to, šia idėja lietuviai nėra labai originalūs. Pirkti dėl prekės ženklo kažkokius objektus, kažkokias idėjas? Tiek Brazilijoje, tiek Rio de Žaneire, tiek Gvadalacharoje, Meksikoje, Taipėjuje, Taivanyje buvo svarstomos šitos idėjos. Konkrečiai negaliu pasakyti, kiek tose šalyse buvo įtraukiami mokesčių mokėtojų pinigai ir kiek tai buvo privačių investicijų reikalas. Bet tai juk irgi svarbu, nes Gugenheimas - kaip prekės ženklas - visame pasaulyje yra žinomas kaip būtent sėkmingo komercinio projekto pavyzdys. Kitaip tariant, jeigu tai būtų daroma už privačias lėšas, demonstruojant šį muziejų kaip puikų atsipirkimo modelį, tai būtų tikrai labai įdomus dalykas. Tada jau mums teliktų diskutuoti, kokias vertybes tas modelis pristato ar bando įdiegti šioje kultūrinėje terpėje.
Ir čia mes pereiname prie kito, t.y. muziejaus kaip vertybių skleidėjo, klausimo. Kaip mes gerai žinome, nuo pat XVIII a. vidurio muziejus iš esmės yra valstybės vertybių simbolis. Todėl sakydami, kad yra politinė valia, mes turime kelti kitą klausimą - kokias vertybes šis muziejus pristato?
Kokią žinią mes siunčiame pasauliui? Mes siunčiame pasauliui pranešimą apie tai, kad taip, mes turime tuos 300 ar 500 milijonų, kuriuos sunkmečiu galime investuoti, sakykite, ką mes už juos galime nusipirkti? Daugelis europiečių tiek manęs, tiek kitų šios srities specialistų nustebę klausinėja - ar iš tikrųjų mūsų valstybėje yra politinė valia skirti Gugenheimui būtent tą X sumą pinigų? Visi supranta, kad tai yra beprotiški pinigai. Tada jie klausia - o kodėl tada pasirinktas ne Pompidu modelis, kodėl ne “Faith” modelis?
Be abejo, pastatyti muziejų - labai gera idėja. Bet klausimas yra toks: jei yra tokia politinė valia skirti tuos beprotiškus pinigus, tada koks tai turėtų būti muziejus? Nes už tokius pinigus gali nusamdyti pačius geriausius pasaulyje specialistus ir sukurti savo, unikalų, galbūt lietuvišką produktą. Užuot tuos pinigus išleidus svetimam prekės ženklui dauginti.
A.NAKAS: Žiniasklaidoje ir iš pono A.Zuoko lūpų prieš metus buvo gana tiksliai įvardyta, kad muziejaus statybos gali kainuoti apie 260 mln. litų. Tai reiškia, kad buvo atlikti labai konkretūs skaičiavimai. Ar tai buvo, kaip dažnai nutinka, suma, pasakyta “iš oro”, ar vis dėlto su tais skaičiavimais plačioji visuomenė galėtų susipažinti?
G.BABRAVIČIUS: Skaičiavimai, kiek aš žinau, nebuvo daryti. Jeigu jūs paklausite kokio patyrusio darbų vykdytojo, norėdami ten įsirengti butą arba pasistatyti namą, tai bendrovės, imdamos kažkokį kvadratinio metro vidurkį, orientacinius skaičius gali pasakyti.
Jūsų minėtas skaičius yra labai arti teisybės, t.y. mano žinomo skaičiaus. Bendra viso projekto suma galbūt galėtų siekti, neperskaičiavus sumažėjusių kainų, apie 100-120 mln. JAV dolerių. Bet tokie minimi skaičiai yra “iš kepurės”, jokių skaičiavimų nėra.
A.NAKAS: Matote, tam tikrų didelių abejonių visų pirma kelia šio projekto skaidrumas.
G.BABRAVIČIUS: Išsklaidykime tas abejones kartu.
A.NAKAS: Žinant, kad tą projektą stumia viena labai gerai žinoma partija, liberalcentristai, idėja yra A.Zuoko, tai...
G.BABRAVIČIUS: O gal Tėvynės sąjunga? Nes sostinės meras priklauso tai partijai, o jis mane ir paskyrė vadovauti darbo grupei...
A.NAKAS: Bet vis tiek žinant, kaip vyksta pono A.Zuoko inicijuoti projektai... Turime šiais metais projektą “Vilnius - kultūros sostinė 2009” (VEKS), kuris nežinau, kiek kartų yra įduotas prokuratūrai ir t.t., ir t.t., tai jis tiesiog...
G.BABRAVIČIUS: Nesėkmingai buvo su šita prokuratūra, kiek aš žinau. Kažkaip labai abejingai žiūri tie prokurorai.
A.NAKAS: Taip, prokurorai žiūri labai abejingai. Bet tai - kita tema. Paklauskime muziejininko praktiko, kaip jam atrodo visas šis projektas - tiek vertybine, tiek finansine prasme.
Ž.BŪČYS: Man gal būtų šiek tiek sudėtingiau kalbėti apie šį projektą, nes nesu nei šiuolaikinio meno ekspertas, nei menotyrininkas. Esu istorikas. Kalbant apie muziejus, jų kūrimą, būtina labai aiškiai apibrėžti tą vertybinę skalę-orientaciją - tai, kas taikoma muziejų vadyboje tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Kokia bus muziejaus misija? Kas tai yra? Kas bus? Ką ketinama rodyti visuomenei? Be abejo, labai svarbu apibrėžti ir vidinę organizacinę struktūrą. Dar vienas klausimas - reginiai. Kas yra muziejaus pagrindas? Kokie reginiai bus saugomi tame muziejuje?
O apie finansinę pusę man gal sunku būtų ką pasakyti. Geriausia iliustracija šiuo požiūriu galėtų būti Valdovų rūmai, kuriems kad ir kiek skiriam pinigų, jų vis neužtenka ir projektas vis dar nebaigiamas.
A.NAKAS: Kitaip tariant, gali labai panašiai atsitikti su Gugenheimu, jeigu jis būtų pradėtas įgyvendinti. Kadangi skaičiai - “iš kepurės”, vieta - taip pat pusiau “iš kepurės”...
G.BABRAVIČIUS: Mes ir siūlome apsispręsti dėl prioritetų. Aš iš savo pusės galiu pažadėti, kad jei nebus visiškai aiškus finansavimo modelis, tada jo statyti negalime pradėti - nebaigtų statybų gausa kaip tik tai ir įrodo. Juk, pavyzdžiui, Vilniuje yra technikos muziejus, kuris yra geroje vietoje, bet nebaigtas rengti ir jo likimas labai neaiškus. Aš čia kalbu tik apie vilnietiškus, savivaldybei priklausančius. Nacionaliniai muziejai yra jau nacionalinis daržas ir ten yra kiti valdytojai.
Kita vertus, aš žinau tik vieną kūrybinės industrijos dalyką - kad su kultūra susiję nešikliai yra Vilniaus ir viltis, ir ateitis. Mes čia neturėsime sunkiosios pramonės, mes čia nekonkuruosime su Kauno logistikos objektais. Maksimum, kas gali nutikti Vilniuje, tai galbūt kokių nors aukštųjų technologijų, sakykime, gavybos, objektai, kurie ne per plotą ir ne per masę sukuria pridėtinę vertę, taip pat - kultūros objektai. Mums reikia traukos šaltinio. Taip, mes turime dalį to - turime puikų senamiestį, dalį kitokių traukos objektų, bet jų maža, kad sudomintume kiek reikšmingesnį turistų srautą.
Kalbėdami apie šitą muziejų, mes nekalbame apie trumpą perspektyvą. Mes kalbame apie ilgalaikę perspektyvą.
A.NAKAS: Čia aš neturiu tikslių formuluočių, bet iš atminties galiu pasakyti, kad pagal VEKS projektą turizmas turėjo padidėti N procentų, turėjo atsirasti maždaug 10 naujų infrastruktūros objektų ir t.t. Viso šito nėra, o pinigai, pasirodo, išeikvoti...
G.BABRAVIČIUS: Pagaukite tą vagį, pribėgęs dar įspirsiu...
A.NAKAS: Mes jį tikrai pagausime, nesisielokite. Bet ar tikrai yra taip, kad kultūrine prasme beveik vienintelis išsigelbėjimas Lietuvoje yra pastatyti štai tokį darinį?
G.URBONAS: Mane liūdina šiuo atveju keli dalykai. Gintautas pasakė, kad mes nesame pajėgūs sukurti to vadinamojo nacionalinio produkto. Tai mane, kaip menininką, šiek tiek žeidžia, nes politinė valia siunčia pasauliui žinią, kad mes nesame pajėgūs patys daryti. Bet esame pajėgūs labai brangiai nusipirkti.
Kitas dalykas, kuris taip pat labai liūdina, yra tas, kad mes muziejų, kaip vertybių produkcijos platformą, redukuojame iki prekės ženklo. Mes kalbame tik apie pinigus, prekės ženklus, įvaizdžius, bet visiškai nekalbame apie tai, kokios yra pamatinės vertybės.
Bet pats skaudžiausias dalykas yra tas, kad Lietuvoje kriminalizuojamas šiuolaikinis menas. Kriminalizuojama pati kultūra. Žiūrėkite - tiek VEKS projektas, tiek Gugenheimas yra jau apaugę visokiais neskaidriais momentais. Ir, žinoma, patiems kūrėjams, patiems menininkams tai yra milžiniška žala.
A.NAKAS: Būtent - milžiniška žala. Tačiau ši problema egzistuoja visuose šiuose projektuose - tiek VEKS, tiek Gugenheime, tiek Valdovų rūmuose... Tai yra visiškas neskaidrumas ir neaiškiai kažkieno priimami sprendimai iš aukščiau. Tai yra politinės valios reikalas ir su kultūros žmonėmis šie reiškiniai tėra minimaliai susiję. Norėčiau pono G.Babravičiaus paklausti, kaip jis pakomentuotų savo kolegos kito Vilniaus vicemero Vidmanto Martikonio žodžius apie VEKS: “Tai yra ypatingai neskaidrūs reikalai. Šiuos klausimus turėtų nagrinėti Generalinė prokuratūra”. Kaip jūs tai pakomentuotumėte? Juk dirbate toje pačioje Vilniaus savivaldybėje, o taip gana kategoriškai skiriasi jūsų nuomonės...
G.BABRAVIČIUS: Puikus klausimas, kuris iš dalies ir atsako į anksčiau išsakytą teiginį apie vienos politinės partijos projektą. Mūsų frakcijoje yra dešimt žmonių iš 51, galinčio priimti sprendimus. Priimti sprendimą reikia mažų mažiausiai 26 žmonių daugumos. Arba kitaip - 26 žmonių valios. Vadinasi, jūs turite galimybių dar 41 tarybos narį veikti labai aktyviai ir pasiekti, kad šis projektas būtų nutrauktas arba įvyktų kažkas kita.
Komentuodamas savo kolegos kalbą, aš noriu pasakyti, kad yra įvairios politinės partijos savivaldybės taryboje, kuri priima sprendimus, mes turime galimybę reikšti savo nuomonę ir priimame sprendimus tik taip, kaip numatyta įstatymuose ir savivaldybės tarybos reglamente. Todėl insinuacijos apie vieną politinę partiją yra visiškai beprasmės. Ne tik visiškai, bet ir absoliučiai beprasmės ir neperspektyvios.
Kitas dalykas - kalbos apie pinigus. Pradėjome kalbą nuo to, kad tai brangus projektas. Tada tenka argumentuoti, ar jis brangus, ar ne. Jei mes kalbėtume apie prekės ženklą, tai vėl atskira tema. Ar už tokius pinigus yra geresnis pirkinys, jeigu mes apskritai norime pirkti? Vėl - kita tema. Trečia tema yra apie vertybes arba kokius nors nacionalinius vardus, kuriuos galėtume įsukti. Tarkim, yra daug ginčų dėl fliuksininkų ir labai išsiskiria nuomonės juos vertinant: ar tai yra vertybė, ar tai yra tik šiaip juokas? Aš nelendu į šią sferą, tai ne mano kompetencija.
Tačiau yra įvairūs su “Fluxus” kolekcija susiję planai, ir tai natūralu - visa tai puikiai derėtų viename pastate. Yra sumanymų ten įkurti ir pritraukti kokį pasaulinį vardą, pavyzdžiui, kokią “Google” laboratoriją. Yra litvakų paveldas, yra dar visokių idėjų. Bet jos visos yra mūsų nagrinėjimo objektas ir tai būtų daroma tada, kai būtų priimti principiniai sprendimai dėl paties projekto vykdymo.
A.NAKAS: Jūs užsiminėte apie “Fluxus”, tad aš norėčiau paklausti, kodėl ši kolekcija iki šiol nėra eksponuojama? Juk būtų galima ją eksponuoti Nacionalinėje galerijoje, o galbūt tai, kaip nacionalinė vertybė, eksponuojama Nacionaliniame muziejuje?
G.BABRAVIČIUS: Labai teisingas jūsų klausimas. Bet matote, “Fluxus” dar nėra įgytas.
A.NAKAS: Kiek žinau, yra.
G.BABRAVIČIUS: Yra tik apmokėta dalis parvežta, bet ji - mažiau vertinga.
A.NAKAS: Ar negalėtų tokia Jono Meko “Fluxus” kolekcija atsirasti bet kokiame kitame muziejuje?
Ž.BŪČYS: Kodėl gi ne? Šiemet tam ir pastatyta Nacionalinė dailės galerija. O kaip aš įsivaizduoju, tos galerijos ir būtų viena iš misijų - šiuolaikinio meno pristatymas.
G.URBONAS: Jeigu ši kolekcija yra pirkta už mokesčių mokėtojų pinigus, tai būtų logiška padaryti. Nebent yra kokia sutartis, kuri draudžia tai daryti?
G.BABRAVIČIUS: Sutartis nedraudžia jos eksponuoti, nes įsigijęs turtą su juo darai, ką nori. Problema yra ta, kad ta kolekcija nėra įgyta, apmokėta tik jos dalis. O likusi apmokėti dalis yra pakankamai didelė - gal kokie 5 mln. litų yra nesumokėti iš bendros sumos. Tai didelė problema, nes pirkimo sutarties sąlygos yra sudarytos taip, kad mes būsime įsigiję menkavertę dalį, o pagal kontrakto sąlygas netesybų atveju pasekmės gali būti tokios, kad patirsime nuostolių.
G.URBONAS: Bet jeigu pirkimo sutartyje nėra įrašyta sąlyga, kad šita kolekcija gali būti eksponuojama išskirtinai tik Gugenheime, tada galbūt iš tiesų būtų kokios nors galimybės ją eksponuoti kokiame nors Lietuvos muziejuje? Tik manyčiau, kad prieš tokį veiksmą yra svarbu išanalizuoti, kokia yra kolekcijos sudėtis, kiek ten iš tikrųjų vertingų daiktų, kiek ne tokių svarbių, antraeilių, kopijų. Nes, kaip gerai žinome, “Fluxus” buvo daug tiražuojamų daiktų, vadinamųjų multiplių, menas. Šiuo atveju muziejininkų lauktų labai didelis darbas - išsiaiškinti, kurias vertingąsias dalis ar objektus būtų prasminga eksponuoti Lietuvos muziejuose.
Kita vertus, niekas tarsi ir nesiginčija dėl “Fluxus” palikimo svarbos, bet egzistuoja keistas dalykas dėl tautinių jėgų siekio įvardyti “Fluxus” kaip lietuvišką. Nes “Fluxus” yra labiau japoniškas arba korėjietiškas - šių šalių menininkų kūrybos dalis yra pakankamai reikšminga. Vis dėlto blogiausia, kad į žmonių nuomonę nėra atsižvelgiama.
A.NAKAS: Ponas A.Zuokas, Gugenheimo iniciatorius, teigė, kad Gugenheimas atsipirktų per septynerius metus...
G.BABRAVIČIUS: Apgavo. Melavo. Todėl, kad bijojo jus išgąsdinti, pasakė, kad per septynerius metus. Nes jeigu jis neatsipirktų per 3-4 metus, mes jo nepradėtume statyti. Jis turi žymiai greičiau atsipirkti.
A.NAKAS: Baigiant reikia pasakyti, kad idėja iš esmės labai gera ir sveikintina. Kuo daugiau muziejų, koncertų salių atsirastų, tuo geriau. Bet kaip visa tai pateikiama, yra daug daugiau nei vien abejonė. Žinant, kokia politinė jėga tai daro ir kas yra projekto iniciatoriai - dar daugiau kelia abejonių...
G.URBONAS: Aš siūlyčiau politikams ir vadinamajai politinei valiai bei tam, kas už jos stovi, iš tikrųjų pagalvoti apie esminį dalyką: ar tikrai verta eiti prieš žmonių valią priimant bet kokius sprendimus?
Noriu pasakyti, kad šio projekto stūmimas, bet kokios diskusijos ir svarstymai sukels milžinišką nepasitenkinimą tiek tarp paveldosaugininkų, tiek tarp aplinkosaugininkų ar žmonių, kurie yra susirūpinę upe, ekologija, rekreacija.
G.BABRAVIČIUS: Taip, strateginis argumentas - pieva. Be jokios ironijos. Nes kai pro langą pasižiūri žemyn, įsivaizduoji tą kosminį laivą ir šiek tiek širdį suspaudžia. Kaip gamtos mylėtoją. Aš labai džiaugiuosi, kad, be daugelio argumentų, kuriuos vienaip ar kitaip buvau girdėjęs, yra vienas strateginis, kuris man yra įveikiamas. Tai yra skaidrumas. Tai pirmas dalykas, kurio aš imsiuosi, ir visa informacija, galbūt išskyrus pačius konfidencialiausius aspektus, bus žinoma. Skaidrumas turi būti absoliutus.
Visuomenės nuomonė - labai svarbus faktorius. Bet vėlgi - ta visuomenės nuomonė, vadinkime taip, yra šiek tiek formuojamas dalykas. Aš negarantuoju, kad šiuo klausimu bus surengtas referendumas, bet visuomenės nuomonės apklausos turi būti. Ir jei žmonių masė nebus pozityviai nusiteikusi, tai šio projekto negali būti.
Aš tikiu, kad tas projektas atsipirks greičiau nei per septynerius metus. Atsipirkimas nėra tik iš bilietų, tai ir turistai, kurie atsiveža savo pinigus, išsinuomoja viešbutį, perka suvenyrus, naudojasi taksi paslaugomis ir t.t. Atsipirkimas yra valstybei - per mokesčius, per impulsą visai infrastruktūrai ir pan. Kitos galerijos, kiti menininkai, kiti paslaugų teikėjai taip pat iš srauto turi galimybę gauti naudą.
Ž.BŪČYS: Aš pasigesčiau tokios bendresnės kultūros strategijos visos Lietuvos mastu. Tam tikrų aiškiai apibrėžtų prioritetų, kultūros plėtotės tendencijų, tikslų. Kad tai būtų aišku ir suprantama. Manau, tada šiuolaikiniai, nauji projektai mažiau keltų diskusijų. Trūksta elementarios kultūros politikos.
Kitas dalykas. Labai svarbu, kad kuriant naujus produktus nenukentėtų nacionalinės kultūros paveldas. Itin svarbu, kad ta kultūros dalis būtų adekvačiai remiama ir saugoma. Galbūt ją sudėtingiau pristatyti Europai, gal ji mažiau patraukli, bet tai yra mūsų savastis, kuri yra taip pat reikšminga kaip ir šiuolaikinis menas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
