Interviu su P.Urbšiu: Ką daro užsirakinę valdininkai?

Valstybės įstaigos yra virtusios ramybės oazėmis, kuriose darbo metu ramiai gurkšnojamos ne tik kavutės ar arbatėlės nesibijant, kad duris pravers koks netikėlis interesantas.

Tokias duris išvydus VSD, STT būstinėje ar policijos komisariato koridoriuje, už kurių dirba organizuotus nusikaltimus tiriantys pareigūnai, toks klausimas tikriausiai atkristų. Nes galima suprasti - čia savos paslaptys.

Bet kai tokiu būdu užsibarikaduoja, tarkime, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas (ŠRAAD) - nenormalu. Ko bijoma? Pasirodo, baimintis yra ko. Kai žurnalistai norėjo išsiaiškinti, už kieno pinigus spalio 6-7 dienomis ŠRAAD vadovai su visų šalies regionų kolegomis posėdžiavo (ir puotavo) ištaigingoje viloje „Dubgiris“ Mažeikių rajone, ant gražuolio Plinkšių ežero kranto, jiems teko pabučiuoti durų rankeną.

ŠRAAD vadovai žurnalistams buvo nepasiekiami, išsisukinėjo versdami raudonuoti savo atstovą spaudai. Ko bijota, jeigu viloje, kaip tvirtinama, vyko aplinkosaugos konferencija su latviais? Ko gero, baimintasi nepatogaus klausimo, kodėl konferencija regiono gamtosaugininkų vadams buvo svarbesnė už ekologinę nelaimę Radviliškyje, kur tuo metu degė didžiulis pjuvenų kalnas?

Tokių spynų, kokios saugo ŠRAAD būstinę, valstybės įstaigose - aibės. Kam jos reikalingos, „Vakaro žinioms“ padėjo išsiaiškinti buvęs STT Panevėžio valdybos vadas, o dabar Seimo narys Povilas URBŠYS.

- Jau tapo norma, kad daugelis valstybės įstaigų yra atsitvėrusios nuo savų piliečių kodinėmis spynomis ir kitais užraktais. Kaip buvęs STT darbuotojas turiu pastebėti, kad kodinių spynų mada atsirado po STT reidų į valstybines įstaigas, kai paaiškėjo, kad kabinetuose būdavo klausomasi, o po to valdininkus tekdavo išvesti su antrankiais. Didelė dalis įstaigų, norėdamos apsisaugoti nuo tokių netikėtumų, už mokesčių mokėtojų pinigus įsirengė saugias zonas.

- Štai taip saugosi ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas.

- Tai nėra režiminis objektas, o vienas iš tų, kuris kaip tik turėtų būti atviras visiems piliečiams. Dabar tarsi atrodo, kad tokie departamentai tampa uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, kuriose sėdintiems nevalia trukdyti bendrauti su tais, su kuriais reikia ir su kuriais sudarinėjami neaiškūs sandėriai. Yra tendencija, kad valstybės institucijos įsitikinusios, kad žmogus yra problema. Jeigu žmogus ateina su savo bėdomis, tai jau yra problema, todėl geriausia ją išspręsti atsiribojant nuo žmonių. Tada niekas netrikdo ramaus darbo, tada valdininkas pats pasirenka, ką jam daryti. Būtent per tai ir pasireiškia žmogaus ir valdžios susvetimėjimas. Tai, kad žmogus, užėjęs į valstybinę įstaigą, pasijunta kaip svetimas ir vos ne kvailys, sutrukdęs valdininko ramybę, yra bendra bėda. Ir ją skatina uždarų zonų formavimas.

- Turbūt niekam nekyla klausimų, kai taip atsitveria specialiosios tarnybos.

- Suprantu, jeigu pagal valstybinių paslapčių įstatymo nuostatas kažkas yra paslapčių subjektai, tada yra atitinkami reikalavimai. Gali būti, kad dirbama su įvairių žmonių kontingentu, sakykime, tais, kurie gali kelti potencialų pavojų. Jeigu tos nuostatos tinka slaptosioms tarnyboms ir jos nori apsisaugoti nuo svetimų valstybių šnipų, nuo organizuotų nusikalstamų grupių atstovų išpuolių, tai viena. Bet jeigu tokios civilinės institucijos ima taikyti tokius pačius apsaugos reikalavimus, galima manyti, kad visi Lietuvos Respublikos piliečiai yra šnipai arba neprognozuojami nusikaltėliai.

- Pamėgtas „vieno langelio“ principas yra taip pat ne kas kita, o valdininkų atsiribojimas nuo žmogaus.

- Paprasčiau sakant, jie buvo pradėti įrenginėti tam, kad valdininkas būtų apsaugotas nuo jam norinčio duoti kyšį žmogaus. Bet iš darbo STT praktikos turiu pasakyti, kad tie, kurie ieško priėjimo prie pažeidžiamo valdininko, tą dalyką padaro sėkmingai, jiems „vieno langelio“ principas netrukdo. Jis galioja vėlgi tam eiliniam žmogui, kuris turi klaidžioti nuo vieno biurokrato prie kito. Tai dar padidina atskirtį tarp žmogaus ir valdžios.

- Yra dar vienas puikus būdas valdininkams atsitverti. Iš patirties galiu pasakyti, kad kartais lengviau prisiskambinti ministrui, tiesa, ne kiekvienam, nei kokio departamento ar tarnybos vadovui, kurio sekretorė tuoj komandiruoja pas viešųjų ryšių atstovą.

- Suprantama, kai yra statutinės struktūros, su valstybės paslaptimis dirbančios įstaigos, kai yra darbas, susijęs su rezonansiniais nusikaltimais, tada siekiama apsaugoti pareigūnus nuo žiniasklaidos dėmesio ir kad komentaras nepakenktų tyrimui. O kai tas pačias analogijas pradeda taikyti civilinės institucijos, sukuriamas sanitarinis kordonas žiniasklaidai. Jai atsakymo reikia iš karto, o Šiaulių aplinkosaugininkų atveju labai patogu prisidengti viešųjų ryšių atstovu. Kai kuriais atvejais tai yra priemonė išvengti viešumo, bandyti išnaudoti laiką siekiant paslėpti galus.

- Antai Vilniaus miesto savivaldybės klerkai apsistatę net aštuoniais viešųjų ryšių atstovais. Tai lygiai toks pat atsiribojimas.

- Kai kurios mūsų valstybės įstaigos tampa tiesiog viešųjų ryšių agentūromis. Joms svarbiau atrodyti geriau, nei yra iš tiesų. Pavyzdžiui, jeigu nesprendžiamos žmonių problemos, bet žūtbūt reikia sudaryti įspūdį, kad viskas gerai. Viešųjų ryšių specialistai tam ir reikalingi, kad žmonėms uždėtų rožinius akinius.

- Kaip reikėtų vertinti faktą, kad vykstant didžiuliam gaisrui Šiaulių regiono aplinkosaugos vadovai sėdėjo konferencijoje prie ežero?

- Jeigu tuo metu, kai vyko gaisras, kilo pavojus žmonių sveikatai, o regiono Aplinkos apsaugos departamento vadovai nesugebėjo atsitraukti nuo vaišių stalo ar atsiplėšti nuo pirties gultų, tai rodo, kokie tų vadovų prioritetai, - kad jiems svarbiausia ne tiesioginis jų funkcijų vykdymas, o užstalės reikalai. Niekas neneigia, kad tarptautinis bendradarbiavimas svarbu, bet, be latvių, dalyvavo ir kitų šalies regionų departamentų vadovai, todėl atsitikus grėsmingam įvykiui šiauliečiai privalėjo reaguoti.

- Beje, kaip pakomentuotumėte, kad ŠRAAD prieglobstį yra radę buvę Šiaulių STT, FNTT, mokesčių inspekcijos, apskrities kelių policijos darbuotojai ir net vadovai?

- Sunku vienareikšmiškai komentuoti. Iš tikrųjų buvusių pareigūnų kompetencija gali būti naudinga valstybei ir ja reikėtų pasinaudoti. Kita vertus, svarbu, kad nebūtų intereso rinktis tam tikrą kompaniją ne pagal kompetenciją, o pagal reikalingumą spręsti kitiems dalykams".

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"