Kultūros ministerija baigia rengti Tautinių mažumų įstatymą. Istorikui Tomui Baranauskui įstatymo rengėjų siūlymai kelia ir juoką, ir nerimą. Jei rengiamas įstatymas įsigaliotų, tautybę būtų galima kaitalioti kone kasdien, o lietuvių kilmės asmenims būtų užkirstas kelias persikelti į gausiai tautinių mažumų gyvenamas vietoves.
Birželio pradžioje įstatymo projektas jau buvo pristatytas Tautinių bendrijų tarybos posėdyje Kultūros ministerijoje. Kaip informavo kultūros ministro Šarūno Biručio patarėja Dalia Vencevičienė, šiuo metu įstatymo projektas pateiktas derinti Teisingumo ministerijai.
Istorikas T.Baranauskas sako, kad dalis rengiamo įstatymo siūlymų yra mažų mažiausiai nelogiški. Pavyzdžiui, įstatymo projekto 3 straipsnis skelbia, kad „kiekvienas Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo laisvai pasirenka savo tautybę“. Jis siūlo susimąstyti, kaip tai atrodytų realiame gyvenime. „Ar tai reiškia, kad galėsiu pasižiūrėjęs į enciklopediją ir suradęs man patinkantį pavadinimą pasiskelbti tos tautinės mažumos atstovu? Aš dar suprasčiau tvarką, jei žmogus tautybę galėtų rinktis pagal tėvų, senelių, prosenelių kilmę. Ar, pavyzdžiui, pasinaudojus kokia asimiliacijos teise būtų prisišliejama prie vyraujančios kultūros“.
Anot jo, leidžiant tautybę rinktis laisvai, būtų galima nueiti iki visiškų absurdų. Pavyzdžiui, ją kaitalioti kone kasdien. „Gal realybėje ir neatsirastų to norinčių, bet jei įstatymas tai leidžia... Kodėl gi ne? Ypač jei kam nors kiltų mintis iš to daryti verslą, nes įstatyme numatoma, kad tautinės mažumos gaus įvairų finansavimą“.
Pagal projektuojamą įstatymą valstybė privalės remti tautinių mažumų kuriamas visuomenės informavimo priemones. Ar tokia nuostata užtikrins, kad tautinės mažumos atstovo statusu nebus piktnaudžiaujama? Niekas netrukdys pasiskelbti, pavyzdžiui, kokiu nors eskimu ar malaju ir pradėti leisti savo laikraštį. Ypač kai įstatyme draudžiama „versti įrodinėti savo priklausomybę tautinei mažumai“.
T.Baranauskui dar keisčiau atrodo tai, kad įstatyme draudžiama keisti gyventojų procentinį santykį tose vietovėse, kur gyvena tautinės mažumos.
„Aš tai suprantu taip, kad jei kas nors sugalvotų investuoti ir pastatyti gamyklą, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone ar Visagino mieste, negalėtų to daryti. Įsivaizduokite, jei atvažiuoja keli šimtai ar net keli tūkstančiai lietuvių tautybės darbininkų. Tokiu atveju automatiškai keisis rajono procentinė tautinė sudėtis. Net jei atvyks ir vienas lietuvis, jis jau keis situaciją. Tokiomis nuostatomis apribojama judėjimo laisvė šalies gyventojams“, - svarstė T.Baranauskas.
Gausiai tautinių mažumų gyvenamos teritorijos taptų tarsi izoliuotos. Ne tik dėl draudimo keisti procentinę tautinę sudėtį, bet ir dėl dvikalbystės įteisinimo. Įstatymo projekte numatoma, kad tose savivaldybėse, kuriose 25 proc. gyventojų sudaro tautinė mažuma, valstybinės ir savivaldybės įstaigos informaciją teiktų ne tik lietuvių kalba. Būtų įteisinti dvikalbiai gatvių, vietovardžių pavadinimai.
„Faktiškai visi dirbantys valstybės tarnyboje turėtų tą kalbą mokėti. Atsakinėti į gyventojų kreipimąsi ta kalba, o jei nemoki - esi nevisavertis gyventojas“, - samprotavo istorikas.
Jo teigimu, tautinių mažumų integracija taptų tik dar labiau apsunkinta. Neliktų jokios paskatos mokytis valstybinės kalbos.
„Apsigyvenimas lietuviams apsunkintas, kalba kita, iškabos, gatvių lentelės nelietuviškos. Visa viešoji informacija nelietuviška. Belieka tik sugalvot kitą pavadinimą ir pripažint, kad čia mažų mažiausiai autonomija. Kiekvienas patekęs į tą teritoriją matytų, kad ten jau ne Lietuva“.
Pasak istoriko, įstatyme yra ir visiškai beprasmiškų nuostatų. Pavyzdžiui, 15 straipsnyje kalbama apie teisę užmegzti ryšius su kitose valstybėse gyvenančiomis tautinėmis mažumomis.
„Atrodo, nė vienam piliečiui įstatymai netrukdo bendrauti su bet kuo bet kurioje šalyje. Toks siūlymas kurioziškas. Jei Konstitucija ir kiti įstatymai bendrauti nedraudžia, kam papildomai suteikti tokią teisę?“ - svarstė T.Baranauskas.
