Išskirtinis kariuomenės vado J.V.Žuko interviu: Kariuomenei trūksta visko, bet ji kausis

- Dauguma Lietuvos politikų, kalbėdami apie šalies gynybą, mato vienintelę strategiją - 2 proc. BVP ir viskas. Susidaro įspūdis, kad pirmiausia galvojama, iš kur gauti pinigų, o tik paskui - ką su jais veikti. Tačiau kur kas įdomiau, ką apie tai galvoja profesionalūs kariškiai: kur pirmiausia reikėtų panaudoti tuos pinigus?

- Lietuvos kariuomenei trūksta ginkluotės, ryšio ir transporto priemonių, personalo... Ypač - kareivių. Per pastaruosius metus nepavyko suformuoti ir sukomplektuoti mūsų kariuomenės dalinių, neužteko savanorių, ginklų ir pinigų, todėl dabar mes turime tokią padėtį. Kareivių trūkumas ir yra prioritetinė sritis, kur artimiausiu metu būtinai reikia kažką daryti.

Kita vertus, ta pati infrastruktūra ilgą laiką buvo taip pat neatnaujinama, viskas susidėvėjo, niekada nebuvo pasiekta netgi to minimumo, koks nustatytas pagal NATO reikalavimus. Taigi problemų yra labai daug.

Dabartinei kariuomenei - tokiai, kokia ji dabar egzistuoja, - iš esmės trūksta visko. Jeigu kalbame apie tolesnį kariuomenės vystymą ir tų bent 6 esamų batalionų visišką sukomplektavimą, tai mums reikia ir personalo, ir transporto, taktinių, ryšio priemonių, ir naktinio matymo prietaisų ir t.t., kad tie 6 batalionai galėtų pradėti normaliai funkcionuoti. Aš čia kalbu tik apie sausumos pajėgas, bet dar yra karinės jūrų pajėgos, karinės oro pajėgos - čia mums reikia ir sraigtasparnių, ir oro erdvės stebėjimo įrangos, ir visų kitų dalykų...

Taigi tie 2 proc. yra tam, kad kariuomenė galėtų pradėti vystytis. Jeigu kariuomenė dabar du trečdalius savo gaunamų lėšų pravalgo, tai ji negali tobulėti, negali atsinaujinti, modernizuotis, o tik egzistuoja tokia, kokia yra dabar. Mes negalime likti tokioje padėtyje. 50 proc. tų lėšų, ko gero, reikėtų skirti personalui išlaikyti, o visa kita turi tekti kariuomenei modernizuoti. Mes negalime toliau taip stovėti vietoje ir laukti, kol savaime viskas sustos ir pradės nykti...

- O iš kur paimti kitų kareivių? Ar tai reiškia, kad esate už šauktinių kariuomenės sugrąžinimą?

- Taip, tuos šešis batalionus turime dabar, tačiau jie labai netolygiai sukomplektuoti. Yra batalionai, kurie sukomplektuoti 17 proc., o yra tokių, kurie turi 60 proc. karių. Norint, kad tie batalionai būtų veiksnūs, jie turi būti sukomplektuoti bent jau 70-80 proc.

Dėl šauktinių kol kas sunku pasakyti. Pažiūrėsime, kaip pavyks mums toliau vystytis. Kitais metais didiname bazinį karių rengimo skaičių mokomajame pulke. Dabartinėje situacijoje mes niekaip negalėjome priimti reikiamo skaičiaus profesionalų. Dabar mes tą skaičių padidinsime dvigubai - iki pusantro tūkstančio - ir tada pasižiūrėsime. Jeigu savanorių per metus ateis į bazinius karinius mokymus 1,5 tūkst. žmonių, tuomet mums pavyks toliau komplektuoti kariuomenę ir be šauktinių. Jeigu šio skaičiaus, kurį mes laikome minimaliu, nebus, tada reikės svarstyti kitus variantus. Tuomet aš siūlysiu politinei vadovybei ir šauktinių atkūrimo galimybę.

- Daugelis 40-mečių ir vyresnių, t.y. tų, kurie turi sovietinės kariuomenės patirtį, šiandien skundžiasi, kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį nė karto nebuvo pašaukti į jokius karinius mokymus, nors yra įrašyti į rezervą. Visi jie sako: karo atveju mes nežinome nei kur bėgti, nei kam prisistatyti, nei iš kur gauti ginklą. Ką atsakytumėte tiems motyvuotiems žmonėms, kurie jaučiasi kariuomenei nereikalingi, nors ta pati kariuomenė skundžiasi, jog jai trūksta žmonių?

- Lietuvos kariuomenė turi mobilizacinį rezervą iš tų, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ir dabar yra tam tikras kiekis ginklų, jie galėtų būti duodami tokiems kariams, kurie yra susipažinę su Lietuvos kariuomene, yra įgiję mūsų kariuomenės karinę specialybę, t.y. tokiems kariams, kuriuos galima tiesiai pastatyti į rikiuotę ir duoti jiems ginklą.

Ginklų ir uniformų kiekis nėra toks, kad galėtų patenkinti tokius poreikius, jeigu Lietuvai tektų skelbti totalinę mobilizaciją. Aš tikiuosi, kad to nereikės ir nemanau, jog konfliktas su kokia nors šalimi gali užsitęsti tiek, kad reikėtų kariauti metų metais. Todėl kalbame apie mobilizacinį rezervą ir išteklius, kuriuos dabar turime. Galiu pasakyti, kad orientuojamės netgi ne į visus, kurie tarnavo mūsų kariuomenėje ir turi karinę specialybę, nes neturime tiek ginklų ir galimybės jų parūpinti bei tuos žmones aprengti. Ką ir kalbėti apie tuos, kurie tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Taigi šiandien visiškai aprūpinti galėtume 40-50 tūkst. žmonių. Sovietinėje armijoje tarnavusių vyrų kategorija į tą skaičių nepatenka, bet jeigu žmogus nori prisidėti prie savo šalies gynybos, niekada šitos pastangos nebus atmestos. Jeigu žmogus tikrai norės pas mus ateiti, pasiūlyti savo paslaugas, mes tikrai jam visada rasime vietą.

O dėl pašaukimo ir kur jam reikia kreiptis, tai tie dalykai bus paskelbti viešai - bus steigiamos komendantūros. Kol kas apie tai kalbama tik teoriniu lygmeniu, tačiau yra patvirtinti Lietuvos gynybos planai. Jeigu bus poreikis pašaukti rezervistus arba žmones, kurie nori prisidėti prie Tėvynės gynybos, jie tikrai gaus visą informaciją.

- Tačiau negirdėti, kad vyktų būtent rezervistų arba kitų motyvuotų žmonių karinės pratybos. Juk daugelį jų reikia perkvalifikuoti, pagaliau išmokyti elgtis su šiuolaikiniais, ne sovietiniais ginklais. Kas daroma arba numatoma šioje srityje?

- Taip, numatoma. Viskas stoja dėl pinigų stygiaus. Kai atsisakėme šauktinių kariuomenės, per tą laikotarpį esame pakvietę keletą šimtų rezervistų į pakartotinius karinius mokymus. Tačiau viskas remiasi į pinigus - nėra pinigų išlaikyti kariuomenei, žmonėms, kurie dabar tarnauja. Mes priimtume dar daugiau, jeigu tik turėtume galimybių. Dėl rezervo rengimo mes, sutinku, per mažai darome, tačiau tiek, kiek leidžia galimybės. Taip yra ne dėl to, kad nenorime to daryti, o dėl to, kad mus riboja ištekliai.

- Visuomenės nuotaikas veikia ne vien tik karių parengimo klausimai, bet ir civilių pasirengimas galimam konfliktui. Ar nemanote, kad, pavyzdžiui, bendradarbiaujant su Šaulių sąjunga ar visuomenininkais būtų tikslinga užsiimti šeimų, vaikų išgyvenimo konflikto zonoje mokymais? Kaip pasislėpti per bombardavimus, kaip išvengti kulkų atviroje vietovėje, kaip išgyventi likus be namų, pagaliau kaip ugnį susikurti be degtukų...

- Tai darome. Ypatingą dėmesį skiriame vaikų mokymams - kiekvieną vasarą yra organizuojamos karinės stovyklos. Taip pat ir su Šaulių sąjunga bei kitomis visuomeninėmis organizacijomis, dirbama ir su mokyklomis. Vėlgi, esame pasiruošę daryti tiek, koks iš tikrųjų yra poreikis. Jeigu į mus kreipiasi visuomeninės organizacijos arba atskiros švietimo įstaigos, tikrai į tai reaguojame, jeigu kviečia - ateiname. Jeigu kas nors jaučiate poreikį organizuoti karinę stovyklą, kreipkitės į kariuomenę, mes pasirengę padėti.

Jeigu yra žmonių grupė, kuri nori tokią stovyklą organizuoti ir tuo labiau jeigu jie patys ją organizuoja ir jiems reikalinga tik instruktorių pagalba arba kažkokia techninė pagalba, ji tikrai bus suteikta. Mes patys savo lėšomis organizuojame vaikams karines stovyklas. Mes norime bendradarbiauti su visuomene. Ir tikrai niekada neatstumsime gerų iniciatyvų. Žmonės, kurie nori prisidėti prie krašto gynybos, yra artimiausi mūsų partneriai ir draugai. Mes tai suprantame ir niekada neatstumsime.

- Dabar daug kas įvairiuose kariniuose forumuose ginčijasi: ar iš tikrųjų egzistuoja realūs Lietuvos gynybos planai - kur, kas, kokioje teritorijoje, kokiais ginklais stabdys priešą invazijos atveju?

- Žinoma, tokie planai egzistuoja. Jie yra patvirtinti ir Valstybės gynimo taryboje. Patvirtinti ne tik planai, bet ir nustatytos operatyvinės kryptys, paruošti konkretūs nurodymai, ką daryti mobilizacijos atveju, kiek žmonių reikia pašaukti, kur tie žmonės turi nuvykti. Pirmiausia kalbama apie tuos, kurie jau dabar tarnauja, taip pat apie įvairias karinio mokymo įstaigas - Karo akademiją, Puskarininkių mokyklą. Taip pat apie karininkus, kurie tarnauja taikos metu įvairiuose štabuose ir mokymo įstaigose. Kiekvienam iš jų yra numatyta vieta, kur jie kritiniu atveju turėtų eiti.

Yra planas, kaip veikti su tomis pajėgomis, kurias turime dabar Lietuvos kariuomenėje. Ir yra planas, jeigu turėsime keletą dienų mobilizacijai ir pašaukti tuos rezervistus, kurie kitados tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ten nustatyta ir kiek jų reikia pašaukti ir kokiomis kryptimis jie turėtų veikti.

Visos tos kalbos, kad konfliktas įvyks per dvi valandas ar per dvi dienas, yra nieko vertos ir aš nenoriu jų net komentuoti. Pakanka pasakyti, kad tokie dalykai neįvyksta taip greitai, situacija įdėmiai stebima kiekvieną dieną, o kiekvieną savaitę mūsų kariuomenė vertina žvalgybos aplink Lietuvą situaciją.

Jeigu mes pamatysime, kad indikacijos yra blogos arba gausime patikimos informacijos apie tai, iškart kelsime budrumo lygį ir pradėsime daryti tuos žingsnius, kurie yra numatyti mūsų gynybos planuose. Dabar tiesiog yra daug įvairių „ekspertų ir vertintojų“, kurie nežino tikrosios informacijos ir labai dažnai dėl to skleidžia paniką.

- Ar Lietuvos kariuomenė rado ko pasimokyti iš Ukrainos konflikto? Kokias svarbiausias išvadas padarėte?

- Pirma ir pagrindinė išvada: negalima leisti, kad priešas veiktų tavo teritorijoje. Tai yra labai gerai išmokta pamoka ir pačių ukrainiečių. Tiesa, į tai buvo ilgas kelias. Kai iki galo neišmoko Krymo pamokų, tai tas pats pasikartojo Donbase. Bet kokioje karo akademijoje nuo pat pirmųjų kadetų kursų yra dėstoma, kad negalima leisti priešui veikti tavo užnugaryje - jokiems parašiutiniams ar diversiniams priešo padaliniams. Juos reikia naikinti tuojau pat. Delsti negalima jokiu būdu, priešingu atveju kiekvieną dieną šalies gynyba susidurs su vis didesnėmis problemomis. O juk viskas prasidėjo nuo Krymo, kai atėjo 30 žmonių ir užėmė administracinį pastatą. Per naktį nieko nebuvo daroma, tada ryte buvo sukviesti deputatai, jie paskyrė savo valdžią, surengė kažkokį referendumą ir t.t. Nebuvo laiku reaguojama. Panaši situacija buvo ir Donbase, nes ir ten jėgos struktūros iš pradžių nereagavo ir situacija tapo tokia, kai turėjo ateiti kariuomenė, o tada viskas peraugo į didelį karą. Jeigu tavo teritorijoje pasirodo ginkluoti asmenys, kurie nepriklauso tavo ginkluotosioms pajėgoms ir kitoms valstybinėms struktūroms, tai tos šalies ginkluotosios pajėgos privalo reaguoti nedelsdamos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“